„Ko tau trūksta iki pilnos laimės?“ – tai klausimas, kurį vienomis ar kitomis aplinkybėmis tekę išgirsti kiekvienam. To šiek tiek ironiškai klausiama tuomet, kai gyvenime viskas lyg ir gerai, tačiau nepavyksta pajusti pilnatvės. Visgi psichologai ir neuromokslininkai mano, kad ironijos ar sarkazmo čia visiškai nereikia. Mat iš tiesų verta pasvarstyti, ko mums reikia, kad būtume laimingi.

 

Enjoying,Life,Concept.,Harmony,And,Positive,Mind.,Hand,Setting,WhiteLaimės paradoksas

 

Daugelis laimę tiesiogiai susieja su pakylėta džiugesio emocija. Iš tiesų džiaugsmas (laikinas išgyvenimas) bei laimė (ilgalaikė ir stabili būsena) yra panašūs dalykai. Panašūs, tačiau netapatūs. Įprasta manyti, kad laimė patiriama tuomet, kai jaučiamas malonumas ir išskirtinai teigiamos emocijos. Visgi psichologai tikina, kad visą laiką jausti džiaugsmą – tas pats, kas šaukštais valgyti medų. Vos po kelių didelių kąsnių saldžiausias medus tampa negardus. Vien būti pakilios nuotaikos ir nuolat mėgautis malonumais laimei neužtenka. Tai, mokslininkų teigimu, net pavojinga. Garsus laboratorinis laimės eksperimentas parodė, kad nuolatinis džiaugsmo išgyvenimas veda į pražūtį. Žiaurokas tyrimas atliktas su laboratorine pele, kuriai į smegenis mokslininkai implantavo mikroelektrodą. Šis buvo susietas su mygtuku, kurį paspaudęs gyvūnėlis pajusdavo malonumo impulsą. Pelytė greitai perprato, kad nuolat spausdama mygtuką jaus euforiją. Tad nieko daugiau ir nedarė. Jos nedomino nei ėdesys, nei miegas ar poravimasis. Pelė nugaišo, galima sakyti, iš gryno džiaugsmo. Šis kraštutinis, bet aiškus pavyzdys rodo, kad joks gyvas padaras negali gyventi vien malonumais. Tam, kad augtų, tobulėtų ir kurtų, jis tiesiog privalo susidurti su iššūkiais. Mat būtent iššūkiai padeda pajusti prasmę ir laimę suvokti ne kaip nesibaigiantį malonumą, bet kaip tęstinį procesą, suteikiantį gyvenimui pilnatvės. Visgi dar įdomesnį atradimą apie laimę padarė psichoterapeutas Viktoras Franklis. Savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“ jis paaiškino, kad kuo labiau asmuo siekia ir ieško laimės, tuo sunkiau jos gauna. Psichoterapeutas buvo įsitikinęs, kad laimė nėra dirbtinai sukuriama – jai tiesiog reikia leisti atsirasti.

 

Su kokiais sunkumais susiduria biocheminė mašina?

 

Tačiau ką iš tiesų reiškia laimė? Tai klausimas, į kurį atsakymo ieško ne tik psichologai, bet ir kitų sričių mokslininkai. Jie į laimę ragina pažvelgti per kitą prizmę – hormonus. Juk visuotinai žinoma, kad laimę padeda pajusti ne kas kita, o smegenyse vykstantys biocheminiai procesai. Paprasčiau tariant, tuomet, kai išsiskiria daugiau vadinamųjų laimės hormonų, žmogus būna pakilesnės nuotaikos, pozityviai vertina aplinką, lengviau priima sprendimus. Nors tai skamba neromantiškai ir nedvasingai, tačiau būtent taip veikia žmogaus protas. Ir ne tik jis. Tai, ar gebame pajusti laimės hormonų poveikį, priklauso nuo kūno receptorių. Kai organizmo endokrininė sistema išskiria tam tikrus hormonus, jie patenka į kraują ir keliauja kartu su šiuo skysčiu. Hormonus iš bendros srovės išžvejoja specialūs receptoriai. Tam įvykus sukuriamas signalas, jis keliauja per nugaros smegenis į galvos smegenis, o ten susiformuoja džiaugsmo, malonumo, net laimės pojūtis. Pavyzdžiui, apkabinus mylimam žmogui, į kraują plūsteli meilės hormonas oksitocinas. Įvyksta biocheminė reakcija ir tas, kuris apkabintas, vienu metu išgyvena malonumą, džiugesį , atsipalaidavimą. Visgi, mokslininkų teigimu, ne visi šiuos malonius jausmus išgyvena vienodai stipriai. Ir ne todėl, kad stokoja malonių įvykių gyvenime, o tiesiog dėl to, kad jų hormonų receptoriai nepakankamai jautrūs. Tai kartais nulemta genetikos, o retsykiais išprovokuota lėtinių ligų. Visgi mokslininkai neseniai atrado, kad laimės receptorių kiekis gali kisti. Vadinasi, receptorių įmanoma padauginti laikantis tikslingos strategijos. Kokia ji tiksliai turėtų būti, dar nenustatyta. Tačiau galima neabejoti, jog ateityje bus žinoma, kaip suaktyvinti hormonų receptorius arba padidinti jų skaičių.

 

Paprastos, bet veiksmingos priemonės

 

Nebūtina laukti, kol mokslas padarys naujų atradimų žmogiškosios biochemijos srityje. Dažnai idėja laimės ieškoti hormonų preparatų kapsulėje stipriai kritikuojama. Mat žmogaus kūnas ir protas – vientisa sistema. Tad kartais netgi nedideli pokyčiai gali suteikti laimės arba, atvirkščiai, ją visiškai nuslopinti. Mokslininkai sako, kad vienas geriausių būdų jaustis gerai ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai yra sveika gyvensena. Pirmiausia, tiems, kurie jaučiasi nelaimingi, privalu mažinti stresą. Ilgalaikio streso pasekmės kūnui ir protui yra pragaištingos. Kai kuriais depresijos atvejais pagyti įmanoma tik tada, kai žmogus pakeičia darbą, nutraukia toksiškus santykius ar pasitraukia iš stresą keliančios aplinkos. Beje, atsigauti nuo streso užtrunka labai ilgai. Kartais prireikia net metų, per kuriuos iš naujo persitvarko mąstymas, o minėti laimės receptoriai vėl sugeba užčiuopti serotoniną, dopaminą ar oksitociną. Svarbia tvarios ir sąmoningos laimės sąlyga laikoma sveika ir subalansuota mityba. Juk tam, kad kūnas ir protas veiktų sklandžiai bei galėtų užtikrinti komfortišką būseną, jam reikia tam tikrų medžiagų, nuolat papildančių ląstelių energijos jėgaines. Beje, mokslas atrado aiškų ryšį tarp sveikos žarnyno mikrobiotos ir laimę teikiančių hormonų. Dalis jų gaminama būtent žarnyne. Nesveikuojantis žarnynas negamina hormonų. Taip pat svarbus judėjimas, fizinis aktyvumas. Įrodyta, kad pusvalandis pasivaikščiojimo miške pagerina kognityvines funkcijas, padeda susikoncentruoti, nuramina. Visos šios priemonės – patikimos, žinomos iš senų laikų, tik šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje vis sunkiau jų laikytis. O sunku ne todėl, kad trūksta laiko ar žinojimo. Labiausiai kelią į tvarią ir lėtą laimę apsunkina neracionalūs įsitikinimai. Jų atsikračius, psichologų teigimu, pavyktų gyventi ne tik sveikiau, bet ir gerokai laimingiau.

 

Kas trukdo pajusti laimę?

 
  • Sureikšminti svetimą nuomonę. Kiekvienam svarbu, ką apie jį mano aplinkiniai. Visgi svarbi turėtų būti tikrai ne visų nuomonė. Psichologai pacientams dažnai primena, kad daugelis aplinkinių apie kitus išvis negalvoja. O nemalonūs komentarai ar pastebėjimai (ypač internetinėje erdvėje) dažniau yra komentuojančių žmonių problemų, o ne realios situacijos atspindys. Svetimą nuomonę pravartu išklausyti, bet elgtis ir rinktis visada laikantis asmeninių prioritetų.
  • Gailėtis praleistų progų. Iš praeities verta pasimokyti, bet apverkti jos nereikia. Kad ir kaip būtų apgailestaujama dėl kokio nors įvykio, jis nepasikeis. Tad bene svarbiausia strategija, kurią taiko save laimingais laikantys žmonės, – leidžia sau pagedėti dėl nesėkmės, klaidos ar nemalonumo, o tuomet juda toliau. Praleidus vieną galimybę, gali atsiverti kelios naujos. Svarbu leisti sau pamatyti realybę ir nesijausti prisirišus prie vieno scenarijaus.
  • Nuvertinti laimingas akimirkas. Kiekvieno gyvenime buvę momentų, kai jautėsi ypač laimingas, tarsi išvydo pasaulį naujomis akimis. Vieniems tokios laimės suteikė vaikų gimimas, kitiems apdovanojimas ar pasiekimas. Laimingas akimirkas, o tiksliau – tą laimės būseną, verta prisiminti kaskart, kai apninka apatija ar liūdesys. Tai padeda suvokti, kad gyvenimas nėra blogas, tiesiog įvairus ir kintantis.
  • Į viską žiūrėti per rimtai. Niekas, išskyrus mirtį, nėra taip tragiška, kaip įsivaizduojame. Kartais net gyvenimo pabaiga gali atrodyti visai nebaisi, jeigu žmogus gyveno laimingai. Mažai pasitaiko situacijų, kurios būtų fatališkos ar katastrofiškos. Tad būtina išmokti į nedidelius kasdienius kliuvinius žiūrėti paprasčiau. Taip pat svarbu mokėti iš savęs pasijuokti. Juokiantis daugėja laimės, o tam įrodyti moksliniai tyrimai nereikalingi.
  • Bendrauti su nelaimingais žmonėmis. Tiek laime, tiek ir liūdesiu galima užsikrėsti.  Nuolat bendraujant su nepatenkintais ir piktais asmenimis, jų transliuojama žinutė „gyvenimas yra sunkus, blogas ir neteisingas“ palaipsniui užpildo visą sąmonės turinį. Tad iš tiesų pradedama pastebėti vien blogus aspektus. O juk pasaulyje esama dermės. Iš tiesų tenka susidurti su nemaloniais dalykais, tačiau čia pat esama kažkas puikaus ir malonaus. Tad matyti reikia visumą, o ne pavienes detales.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė