Wicca – neopagoniškas religinis judėjimas, atsiradęs XX a. viduryje. Religijos pasekėjai, vadinami wiccanais, dažnai garbina Deivę ir Raguotąjį, pabrėžia gamtos ciklų svarbą, ritualus ir naudoja magiją, kuri atliekama siekiant harmonijos, asmeninės transformacijos. Ypatinga, gamta grįsta magija vis dažniau suvilioja žmonių ir kviečia prisijungti į gausų naujųjų laikų raganų ratą.

 

Raganų gausaMoon,Amulet,And,Burning,Candle,In,Forest,,Dark,Nature,Background.

 

Wicca, alternatyvi mažumų religija, kurios šalininkai, nepaisant lyties, save vadina raganomis, prasidėjo 1940 m. Jungtinėje Karalystėje. Tiesa, wicca turi gilias šaknis, todėl dažnai įvardijama kaip šiuolaikinio pagoniško judėjimo dalis, siejanti druidus ir pagonis. Šių praktikų atstovai, save senoviškai vadina pagonimis arba šiuolaikiškai – raganomis. Raganavimas, apimantis wicca, pagonybę, liaudies magiją ir kitas naujojo amžiaus praktikas, yra vienas sparčiausiai augančių dvasinių kelių Amerikoje. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius Konektikuto Trejybės koledžas apskaičiavo, kad JAV veikė apie 8 tūkst. wicca šalininkų. Po 18 metų šis skaičius jau siekė daugiau nei 300 tūkst. Dabar skaičiuojama, kad 0,4 % amerikiečių propaguoja pagonių, wicca arba naujojo amžiaus religijų, kurios gerbia gamtą ir kliaujasi ikikrikščioniškomis tradicijomis. Manoma, kad vien JAV raganų gali būti apie 1,5 mln. Toks populiarumas siejamas su 7-ajame dešimtmetyje vykusiais pokyčiais, kai žmonės, priklausę įvairiems visuomeniniams ir politiniams judėjimams ar grupėms, siekė nestruktūruoto dvasingumo. Nors iš pradžių wicca buvo pogrindžio judėjimas, tačiau situacija greitai pasikeitė, ypač po komercinių knygų apie raganavimą išleidimo. Jaunimo susidomėjimas buvo didžiulis, todėl, vos atsiradus galimybei naudotis internetu ir rasti ieškomas bendruomenes internete, mažėjo jų ryšys su tradicinėmis religijomis, o raganavimas tapo populiaria praktika, kurią išbandyti troško ne vienas.

 

Istorijos šaknys

 

Istorines wicca šaknis galima sieti su ikikrikščioniška pagonybe Europoje, ypač keltų ir germanų tradicijomis. Šių senovės kultūrų atstovai itin gerbė gamtą ir šventė sezonines šventes, kurios tapo pagrindu daugeliui šių dienų wicca praktikų. Maža to, XVI–XVII a. Europoje ir Amerikos kolonijose vyravęs socialinis ir kultūrinis fonas taip pat padėjo pamatus naujai religijai kurtis. Tuo metu valstiečių bendruomenėse vyravo nuomonė, kad dėl derliaus netekimo, karo ir ligų kalti vyrai ir moterys, užsiimantys piktavališku raganavimu. Vien tik kaltinimais nebuvo apsieita, prasidėjo raganų teismai. Tariamos raganos kaltintos garbinusios velnią ir vykdančios velniškus veiksmus. Istorikai skaičiuoja, kad per šį laikotarpį už raganavimą mirties bausmė įvykdyta apie 60 tūkst. žmonių. Teigiama, kad nežabotų valstiečių isterijų buvo galima išvengti. Iš tiesų daugelis kaltinamųjų prisipažino įvykdę įvairius magijos ir satanizmo veiksmus tik kankinami. Tikrų įrodymų, kad kuri nors iš teismo aukų būtų užsiėmusi kokia nors magijos forma, nėra. Tačiau po šių siaubingų įvykių atsirado didžiulė praraja tarp magija užsiimančių asmenų ir to nepripažįstančios visuomenės. Antropologas, archeologas mėgėjas ir wicca religijos įkūrėjas Geraldas Brosseau Gardneris (1884–1964 m.) bijodamas, kad raganų religija išnyks, pradėjo ją aktyviai propaguoti. Netrukus, 6-ajame dešimtmetyje, taip pat atsirado keletas asmenų, pareiškusių norą patekti į šį kultą. Anot jų, į kultą pateko dėl protėvių, t. y. paveldėdami vietą.

 

Manoma, kad wicca atsiradimui įtakos taip pat turėjo XIX–XX a. pradžios susidomėjimo okultizmu atgimimas, kurį trijų laisvųjų masonų įkurtas Auksinės aušros ordinas ne tik paskatino, bet ir turėjo įtakos formuojant wicca sistemą. Auksinės aušros ordinas veikė Didžiojoje Britanijoje ir savo praktikoje daugiausia dėmesio skyrė terapijai bei dvasiniam tobulėjimui. Auksinė aušra – pirmasis iš trijų ordinų, nors visi trys irgi bendrai vadinami Auksine aušra. Pirmasis ordinas mokė ezoterinės filosofijos, grįstos kabala ir asmeniniu tobulėjimu, taip pat astrologijos, Taro būrimo ir geomantijos pagrindų. Antrasis, arba vidinis ordinas mokė magijos, įskaitant šauksmo, astralinių kelionių ir alchemijos. Trečiasis ordinas buvo slaptųjų vadų ordinas, kurio nariai vadovavo dviejų žemesnių ordinų veiklai dvasiškai bendraudami su antrojo ordino vadais. Būtent daugelis šiuolaikinių wicca ritualų ir magijos sampratų siejamos su šio ordino veikla.

 

Nepaisant G. Gardnerio siekio išsaugoti raganų religiją, sąvoką „wicca“ pirmą kartą pavartojo Charlesas Cardellas, psichologas ir scenos burtininkas, propagavęs savo raganavimo tradiciją, kuri skyrėsi nuo G. Gardnerio įsitikinimų. Ši jo sąvoka apėmė ne tik G. Gardnerio puoselėjamos religijos, bet ir visus likusių raganų kultų pasekėjus. Per kelerius metus po to, kai G. Gardneris išpopuliarino wicca, jis iš Anglijos išplito į kaimyninę Škotiją ir Airiją. Galiausiai pradėjo plisti užsienyje, ypač anglakalbėse Australijoje ir JAV.

 

Aiškių taisyklių religija

 

Wicca religija skiriasi nuo daugeliui įprastų religijų, tokių kaip krikščionybė, kurioje gausu taisyklių bei tikima tik vieną Dievą. Šiuolaikinių raganų religija neturi formalios institucinės struktūros, tokios kaip bažnyčia, ir daugiau dėmesio skiria ritualiniam bei tiesioginiam dvasiniam potyriui nei tikėjimui. Šios religijos pasekėjai save vadina praktikais, o ne tikinčiaisiais. Kasmet praktikų iniciatyva įvyksta ritualų ciklas, vadinamas šabatais. Jų metu švenčiama kiekvieno iš keturių Šiaurės pusrutulio metų laikų pradžia. Kiekvienas ritualas skatina dalyvius švęsti pokyčius, kuriuos atneša metų laikai, ir apmąstyti, kaip tie pokyčiai atsispindi jų pačių gyvenime. Tiesa, šie ritualai skirti ne tik švęsti sezono pradžią, bet ir ritualą atliekančiam praktikui pajusti tiesioginį ryšį su dieviškumu.

 

Wicca religijos pasekėjai laikosi vienos svarbios taisyklės: „Daryk, ką nori, tik nekenk kitam.“ Jie neturi jokio religinio teksto, kaip, pavyzdžiui, krikščionys vadovaujasi Biblija. Dauguma raganų veikia vienos, jų praktikoms atlikti nereikia būrio kitų religijos pasekėjų. Tiesa, nepaisant poreikio ritualų metu būti atskirai, šios religijos pasekėjai nuolat bendrauja tarpusavyje, domisi vienas kitu, net atlieka bendrų praktikų, leidžiančių pabūti vienyje. Šios religijos atstovai mato dieviškumą gamtoje, o tai padeda atkreipti dėmesį ir į aplinkosaugos problemas. Taip pat dauguma wiccanų atlieka magiškus ritualus siekdami naudos sau, taip bando susirasti darbą, naujus namus, meilę, tačiau niekada nekenkia kitiems. Tikima, kad jų kuriama magija keičia juos pačius bei aplinkybes, dėl kurių pasikeitimo jie gali pasiekti savo tikslus. Visi ritualai įprastai atliekami namuose, dažnai naktį. Visa tai atliekama vilkint apsiaustus ar kasdienius drabužius. Ritualą sudaro ratas, kuriame yra altorius. Praktikas namuose visada turi ritualinius įrankius: smilkalų, taurę, penkiakampį, lazdelę ir peilį.

 

Wicca ritualas sėkmei

 

Ritualui reikalingi elementai:

*Žalia žvakė *Cinamonas *Kvarcas *Popierius ir rašiklis *Druska *Mėgstama kvapni žolelių arbata

 

Raskite ramų kampelį. Sukurkite šventą erdvę, kur galėsite ramiai medituoti. Paskeiskite druską aplink ritualo erdvę, kad sukurtumėte apsauginį ratą. Uždekite žvakę ir sutelkite dėmesį į jos liepsną. Įsivaizduokite, kaip sėkmė ateina į jūsų gyvenimą. Ant popieriaus užrašykite ketinimą, susijusį su sėkme. Tai gali būti konkretus tikslas ar bendras troškimas klestėti. Pabarstykite cinamono ant popieriaus su užrašyta intencija. Įsivaizduokite, kaip cinamonas pritraukia sėkmę. Sėdėkite ramiai, rankose laikydami kvarcą. Sutelkite dėmesį į kvėpavimą ir įsivaizduokite, kaip jūsų ketinimas jau vyksta. Jauskite energiją, sklindančią iš akmens ir žvakės. Išreikškite dėkingumą visoms jėgoms, kurias kvietėte į šį ritualą. Galite tai padaryti žodžiais ar mintimis. Popierių sudeginkite arba paslėpkite saugioje vietoje, kad ketinimas galėtų manifestuotis. Užgesinkite žvakę ir sutvarkykite erdvę. Atminkite, kad svarbiausia – jūsų ketinimas ir tikėjimas, jog sėkmė gali ateiti.

 

Autorius Monika Budnikienė