Prestižinių „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonijoje režisierės Austėjos Urbaitės filmas „Per arti“ pagerbtas net kelis kartus. Filmas pripažintas geriausiu ilgametražiu metų filmu, o pati Austėja – geriausia metų režisiere. Įspūdinga, nes tai buvo pirmasis jaunosios režisierės ilgametražis filmas. Sveikindami talentingą kūrėją su puikiu debiutu, kalbamės apie apdovanojimų svarbą ir režisierės darbo užkulisius.

 
-asmeninė

Austėja_Urbaitė

 

Austėja, pradėkime nuo apdovanojimų. Koks jausmas, kai jūsų režisuotas filmas pelno net kelias „Sidabrines gerves“?

 

Jausmas labai šiltas, daug džiaugsmo, ypač žinant, kiek laiko, energijos ir savęs kūrybiniame procese atidavė visa komanda. Labai džiaugiuosi už garso režisierių Julių Grigelionį, kuris taip pat pelnė „Sidabrinę gervę“ – už geriausią garso režisieriaus darbą filme „Per arti“. Garsą montavome iš mikrosprendimų, ir jis jautriai nuo pradžių žinojo, kaip nori prieiti prie garso, kad šis būtų vienas iš personažų, kad iškeltų aktorius ir jų jausmus. Labiausiai džiaugiuosi už filmo įvertinimą, nes taip tarsi visai komandai padėkoju ne tik aš, bet ir žmonės, kurie žiūri filmą. Manau, po visų ieškojimų tai suteikia didelį atpildo jausmą, jog visas tas atiduotas laikas nebuvo veltui. O aš jaučiu, kad visais labai didžiuojuosi, savimi – irgi.

 

Šis apdovanojimas jums ne pirmas – debiutinis trumpametražis filmas „Tiltai“ 2015 m. taip pat įvertintas „Sidabrine gerve“. Ar apdovanojimai skatina dirbti kokybiškiau, siekti daugiau?

 

Kartais dvejoju, ar gal tik aš viena suprantu, ką darau, todėl įvertinimai man lyg patvirtina, kad tai, ką darau, kai kam yra brangu. Manau, tas labiausiai padeda, kai imi dvejoti ar nepasitikėti savimi kūrybiniame procese, ir patvirtina, kad ištikimybė idėjai vis tiek yra svarbiausia. Dar kokybiškiau skatina dirbti mano vidinis maksimalistas ir tai, kokie filmai pačiai atrodo stiprūs. Siekti daugiau skatina noras išbandyti kažką nebandyto, įvaldyti tai, kas yra silpnoji grandis.

 

Svajojote apie tokį sėkmingą debiutą? Ar kukliai vertinote galimybes?

 

Jei klausiate apie filmo išbaigtumą ir tai, kaip jis veikia žiūrovus, taip, svajojau ir siekiau, kad jis veiktų būtent taip, kaip veikia, ir visą energiją tam atidaviau. Sėkmė man yra tai, kad pavyko. Viena, ko nesitikėjau, kad ta auditorija, kuriai filmas kalbės, bus tokia didelė. Visada maniau, kad „Per arti“ bus toks filmas, kurį kažkas tyliai mylės.

 

Kaip kilo idėja filmo „Per arti“ scenarijui?

 

Dirbu su vaikais nuo pat vaikystės renginiuose, prižiūrėdavau tėvų draugų ar šeimos narių vaikus. Vėliau teko susidurti su mažaisiais iš vaikų namų, kurie man atidarė vartus į naują pasaulį ir suvokimą, koks sudėtingas abiem pusėms yra įvaikinimo procesas. Šios patirtys skatino mintis apie tėvystę, apie žmonių įtaką vienas kito elgsenai, apie tai, kaip lengvai teisiame ir smerkiame kitą žmogų, kai vertiname tik iš savo pačių patirties. Taip pat vertė susimąstyti apie tai, kaip suvokiame gera, bloga, meilę, nežinodami daugiau detalių. Pamažu iš šių minčių išsivystė filmo idėja.

 

Ar galite trumpai nusakyti filmo siužetą, per daug neišduodama?

 

Prancūzų pora įsivaikina broliuką ir sesutę iš Lietuvos, o prisitaikyti prie naujos aplinkos vaikams padeda laikinai kartu apsigyvenusi lietuvė vertėja Gabrielė. Tačiau greitai šeimos idilė sutrikdoma kultūrinių skirtumų, nesuderinamų auklėjimo metodų bei kovos dėl vaikų prisirišimo.

 

Kaip filmą priėmė kitų šalių žiūrovai?

 

Portugalijoje sulaukėme net žiūrovų prizo, kuris – vienas brangiausių įvertinimų.

 

Nežinau, ar šio filmo žiūrovus galima skirstyti šalimis, jie skirstomi asmenybėmis. Tai tie žiūrovai, kuriems filmas patinka, juo džiaugiasi, dalinasi savo jausmais. Dauguma suranda ten kažką savo. Pastebėjau, kad žmones stipriai veikia filmo keliamas natūralumo jausmas. Tiesa, Prancūzijoje jo dar nerodėme.

 

Kuo šis filmas ypatingas, artimas jums pačiai?

   

Artimas kiekviena savo ląstele, kiekviena tema ir poteme. Ypatingas tuo, kad jame nėra vieno pagrindinio personažo, o žiūrovai gali tiesiog stebėti žmones, pajusti savo perspektyvos kitimą. Tai buvo tikslas nuo pat pirmo idėjos aprašymo. Dėl jo paaukojau net papildomo finansavimo galimybę, nes buvau labai skatinama pasirinkti vieną pagrindinį personažą.

 

Esame linkę žmones, santykius, reiškinius skirstyti į gero ir blogo, juodo ir balto kategorijas. Ar filmas padės įžvelgti ir kitokių spalvų?

 

Tikiuosi, filmas padės įžvelgti tai, kad jos visos egzistuoja vienu metu.

 

Kas dirbant prie šio filmo buvo didžiausias iššūkis? Ar lengva atrinkti, kas nepateks į galutinį variantą?

 

Didžiausias iššūkis, matyt, ir buvo tai, kad filmavome nechronologiškai ir reikėjo išlaikyti subtilų nejuntamą penkių asmenybių kitimo balansą. Man daug padėjo patys aktoriai. Bet ir montuodamos su Gabriele Urbonaite tarsi perrašinėjome scenarijų. Iškerpi vieną kadrą, įdedi kitą, ir štai jau balansas tarp personažų pasikeičia. Praleidome valandų valandas ieškodamos to balanso. Žinoma, nemažas iššūkis – rasti būdą sukurti Prancūzijos jausmą filmuojant name Lietuvos kaime ir sukonstruoti pasaulį taip, kad niekas to neįtartų.

 

Ar visuomet mėgote iššūkius? Tai būdinga jūsų charakteriui?

 

Tikriausiai būdinga charakteriui arba Zodiako ženklui (juokiasi). Operatorius, režisierius Vytautas Katkus man taip ir sakė: „Na, tu lengvų kelių neieškai.“ Čia vėlgi turbūt susiję su augimu ir tobulėjimu – iššūkiai reiškia, kad gauni kažką išmokti. Gal man kitaip atsibosta? Patinka spręsti galvosūkius – apima judėjimo jausmas.

 

Daug kas sutiktų, kad kino industrija – sudėtinga sritis, ypač gyvenant mažoje šalyje. Ar visuomet žinojote, kad norite siekti būtent režisierės karjeros?

 

Kai buvau maža, norėjau būti ragana. Dar svajojau turėti coliukę, kad galėčiau sukurti jai pasaulį, namus, kiemą ir visą planetą, kurioje gyventų. Dabar galvoju, kad čia kažkaip susiję. Eidavome su kitais vaikais pasivaikščioti po mišką ir pasakodavau jiems nesąmones, išgalvotus įvykius, kaip nulūžo šitas medis, kam gyvūnai naudoja šitą kelmą. Mokykloje vienintelis būrelis, kuris niekada nesikeitė, buvo teatro. Iš pradžių gal norėjau vaidinti, bet gana anksti pajutau, kaip smagu pačiai konstruoti ir iš šono stebėti, kaip lipdoma istorija. Dvyliktoje klasėje gavau pamėginti, kas yra kamera ir montažas, ir staiga supratau, kad egzistuoja kinas.

 

Ar turite idėjų naujiems filmams? Kokie žanrai atrodo įdomiausi ir kodėl?

 

Turiu idėjų, pamažu jose kapstausi. Mane labiausiai traukia psichologiniai trileriai, trileriai, sci-fi, fantasy žanrai. Manau, taip yra dėl to, kad patinka, kai filmo pasaulis priklauso tik jam pačiam, kai gaunu pamatyti kažką, ko šiaip kasdien nematau. Taip pat ir kurti. Bet kai pradedu jau ieškoti, ką pasakoti, kažkaip vis tiek nusuku į psichologiją ir egzistenciją. Ir tuomet į pirmą planą stoja jausmas, kad kalbėjimui apie giliausius dalykus svarbiausi minimalizmas ir paprastumas.

 

Kokius filmus mėgstate žiūrėti? Ar turite režisierių, kuriuos laikote autoritetais?

 

Man patinka įvairiausi filmai. Jeigu noriu „pasimaitinti“, ieškau avangardo, autorinio kino ar klasikos, daugiau psichologijos ir filosofijos. Jeigu noriu atsipalaiduoti, renkuosi daugiau sci-fi, trilerius arba net romantinius filmus. Gal sunkiau sutariu tik su veiksmo filmais ir buitinėmis socialinėmis dramomis. Režisierių į autoritetus neskirstau, bet yra tie pavieniai skirtingų režisierių filmai, kurių poveikis atrodo kaip siekiamybė.

 

Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena, kai vyksta intensyvus filmavimas, ir kai esate užimta kitais reikalais?

 

Tikriausiai nėra tokio dalyko kino industrijoje, kaip įprasta diena. Mano gyvenime juo labiau. Jei dirbu filmavimuose kaip asistentė, tai dirbu 12–14 val. ar daugiau. Bet kartais vadovauju procesui, kartais statausi šimtus masinėms scenoms, kartais visą dieną saugau kelią. Kai rašau, vėl ritmas priklauso nuo etapo, kuriame esu. Matyt, esu, kur esu, ir gyvenu, kaip gyvenu, nes man patinka nuolatinė kaita.

 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

 

Jeigu dirbu su daug žmonių, laisvalaikiu mėgstu vienatvę ir tylą. Jeigu, sakykim, rašau ir būnu viena, tuomet mėgstu leisti laiką su draugais ir šeima, keliauti. Myliu gamtą, jos man reikia daug.

 

Autorius Laima Samulė