Keistuolių teatro „Ilgoji pertrauka“–reveransas vaiko kūrybinei galiai

Sekmadienio popietę Vilniaus Keistuolių teatro eksperimentinė salė patyrė neeilinę transformaciją ir valandai virto mokyklos klase. Šio virsmo autorė – du auksinius scenos kryžius pelniusi režisierė Olga Lapina, drauge su Keistuolių teatro aktoriais pasileidusi į kelionę po pirmuosius žingsnius mokykloje žengiančio vaiko fantazijų, prasimanymų, baimių ir lūkesčių pasaulį.

Spektaklis „Ilgoji pertrauka“ – pirmasis režisierės ir kelias vaikų kartas užauginusio teatro bendradarbiavimo vaisius. Išraiškingas bei įtaigus, siurrealistinių elementų ir ryškių personažų nestokojantis spektaklis pradinių klasių moksleiviams pastatytas remiantis rašytojo, scenaristo bei režisieriaus Milošo Macoureko apsakymų motyvais. Čekų kūrėjas, Lietuvoje bene geriausiai pažįstamas kaip pasakų apie Bonifacijaus atostogas ir begemotą, bijantį skiepų, autorius, subtiliai ir netradiciškai nagrinėja vaiko prigimtinį gebėjimą kurti; anot režisierės O. Lapinos, M. Macoureko kūrybai būdinga ypatinga pagarba vaiko vidiniam pasauliui ir įgimtam žingeidumui. „Ilgoji pertrauka“ atveria duris į hiperbolizuotą, suaugusiojo akiai neįprastą vaikiškos fantazijos erdvę bei nagrinėja jos santykį su nauja, nepažįstama ir disciplinuota mokyklos sistema, kurios iššūkius priverstas priimti kiekvienas, iš savo saugaus ir jaukaus pasaulio atėjęs į pirmąją klasę. Ant juodai ir baltai languotos scenos praeitą amžių menančiomis uniformomis vilkintys keturi mokyklinukai (aktoriai J. Urnikytė, B. Vasauskaitė, D. Kamarauskas ir J. Šarkus) kiekvienas savaip mato ir išgyvena pirmos klasės iššūkius: sulūžus pieštukui į sąsiuvinį rašo nosimi, užtrauktuku lenktyniauja greitaisiais traukiniais ar aiškinasi, kur pradingsta nuo lentos kempine nuvalomi piešiniai. Spektaklis veikia tarsi vaiko mąstymo, logikos ir estetikos paieškos, prasilenkiančios su banaliu ir sistemišku šių dalykų supratimu: klasės laikrodis vietoje valandų rodo mėnesius, vilnonis megztinis kanda lyg šuo, o juoda žiovulį kelianti lenta paaiškėja esanti liniuote išmatuotas ir atkirptas nakties dangaus lopas.

Režisierė O. Lapina „Ilgojoje pertraukoje“ atsisako antraplanių veikėjų, susitelkia į keturių savitų bei savo aplinką visiškai skirtingai matančių vaikų vaizduotės ir išgyvenimų sceninį tyrimą, kurio naratyvą konstruoja už scenos skambantis aktoriaus Vlado Bagdono balsas. Komiški, nonsenso ir siurrealizmo elementų nestokojantys kūrybinės komandos sprendimai išlaiko M. Macoureko tradiciją ir išlaisvina vaizduotę suaugusiesiems netikėtais vaizdiniais. Griežtai struktūrizuotos ir sunormintos mokyklos metamas iššūkis natūraliai vaikiškai kūrybinei jėgai scenoje subtiliai svarstomas neaplenkiant mažam žmogui kylančių baimių bei nerimo; dar neperprastos tvarkos bei disciplinos ir žingeidžios vaiko prigimties konfliktas spektaklyje išsprendžiamas nepailstančios vaizduotės ir kūrybiškumo naudai.

Kodėl snaudulį kelianti juoda mokyklinė lenta turi būti pagaminta iš nakties tamsos, o ne giedro šviesiai mėlyno dangaus? Šį ir dar visą puokštę suaugusiems jau seniai primirštų klausimų gvildena „Ilgoji pertrauka“, mažiesiems dar kartą primenanti apie jų svarbiausią teisę ir privilegiją – smalsų, kūrybingą bei unikalų žvilgsnį į juos supantį pasaulį.

Parengė Agnė Vidugirytė