Karas – būna dvejopas. Visų pirma tai didelio masto mūšis, kuriame dalyvauja priešingos jėgos. Gyvūnijos pasaulyje panašus elgesys būdingas daugeliui skruzdžių ir kitų vabzdžių, gyvenančių būriais, rūšių. Jie rengia mūšius tarp skirtingų kolonijų, kuriose gali būti daugiau nei dešimt tūkstančių vabzdžių. Tokie karai dažniausiai vyksta dėl teisių į teritoriją. Šie iš pirmo žvilgsnio primityvūs organizmai net turi karo taktiką, kuri nedaug skiriasi nuo žmonių! Pavyzdžiui, pasaulyje yra tokia termitų rūšis (Neocapritermes taracua), kurie turi karo savižudžius (gyvąsias bombas). Senų termitų kūnuose kaupiasi toksiški mėlynieji kristalai. Mūšio metu vabzdžiai sprogsta ir aplieja priešus nuodingomis medžiagomis.

 

Žmonių pasaulyje dar dažniau pasitaiko karas, kai rengiamos mirtinos atakos prieš daug mažesnį kiekį oponentų. Po jų greitai atsitraukiama. Panašus elgesys pastebėtas ir tarp genetiškai mums artimiausių gyvūnų – šimpanzių. Beždžionių patinėliai susirenka, turėdami tikslą – įsiskverbti gilyn į priešo teritoriją. Iš pradžių jos seka nuo priešų grupės atsilikusią šimpanzę, paskui tinkamu momentu puola visą grupę ir nužudo. Šio puolimo metu skirtingų lyčių šimpanzės iš pradžių patikrina priešo teritorijos sienas, paskui įžengia į ją ir siunčia garsinius bei vizualinius ženklus oponentams. Vadinamuosiuose mirties reiduose dalyvauja tik patinai, kurie tyliai ir atsargiai įžengia į priešo teritoriją.

 

Tarp kitų gyvūnų rūšių tokie iš anksto suplanuoti reidai nepastebėti, tačiau jie neretai bendrai žudo savo priešininkus. Pavyzdžiui, liūtai, hienos, vilkai buriasi į gaujas ir užpuolę vienišus priešus nužudo. Kiek rečiau nei pastarieji gyvūnai priešą bendromis pastangomis bando įveikti gepardai ir raudonųjų kolobų beždžionės. Vilkai, taip pat kaip šimpanzės ir žmonės, reguliariai tikrina priešo teritoriją, puola ir žudo įsibrovėlius.