Kilmingų šeimynykščių nesutarimai pasaulio istorijoje paliko pėdsakų. Kiekviena istorija unikali ir viena už kitą žiauresnė. Už ką verta nužudyti, priverstinai įkalinti ar nekęsti to paties mėlyno kraujo brolio ar sesers? Kartais už nieką arba net menkiausią grėsmę kelyje į sostą.

 

Kleopatros šeimos nesantaikaMysterious,And,Magical,Photo,Of,Gold,King,Crown,And,Sword

 

Kai apie 69 m. pr. Kr. Egiptą valdančioje Ptolemajų dinastijoje gimė legendinė Kleopatra VII, šeima jau turėjo kraujomaišos, žmogžudystės istoriją. Ištisas kartas seserys žudė brolius, motinos kariavo su vaikais, o sūnūs žudė tėvus. Paskutinė jų linija – Kleopatra bei du broliai ir dvi seserys – tęsė šią kruviną tradiciją. Maždaug 51 m. pr. Kr., mirus tėvui, Kleopatra ir jos brolis Ptolemajas XIII susituokė ir užėmė Egipto sostą kaip bendravaldžiai. Ši priverstinė partnerystė greitai subyrėjo ir 48 m. pr. Kr. jiedu įsitraukė į žiaurų pilietinį karą vienas prieš kitą. Maža to, jaunesnioji sesuo Arsinoja IV taip pat panoro pretenduoti į sostą. Kleopatra 17-metės sesers ambicijas vertino rimtai. Netrukus jaunėlė sesuo susivienijo su Ptolemajumi XIII ir 48 m. pr. Kr. žiemą pradėjo Aleksandrijos apgultį prieš Kleopatrą. Tiesa, Kleopatros meilė Romos lyderiui Cezariui buvo naudinga. Kartu jie laimėjo prieš brolius ir seseris Nilo mūšyje 47 m. pr. Kr. Netrukus po pralaimėjimo Ptolemajas XIII nuskendo Nile. Arsinoja IV paimta į nelaisvę ir auksiniais pančiais paleista per Aleksandriją, galiausiai ištremta į šventyklą Ezefe. Triumfuojanti Kleopatra, valdanti Egiptą ir Cezario širdį, netrukus ištekėjo už jaunesniojo brolio Ptolemajaus XIV. Tiesa, jis staiga mirė, manoma, nuo Kleopatros rankos. Visą šį laiką Arsinoja IV virė pykčiu, todėl surinko užtektinai paramos, kad būtų paskelbta Egipto karaliene. Šis užsitęsęs šeimos ginčas galiausiai baigėsi 41 m. pr. Kr., kai didžioji Kleopatros meilė Markas Antonijus įsakė nužudyti Arsinoją ant Artemidės šventyklos laiptų.

 

Brolių konkurencija

 

Kai 1087 m. mirė Vilhelmas I Užkariautojas, pirmasis Anglijos karalius, jis Angliją paliko viduriniajam sūnui Vilhelmui Rufusui, o ne vyriausiajam Robertui. Vilhelmas ilgą laiką konfliktavo su žaviu, kovingos prigimties, bet išsiblaškiusiu Robertu. Remiantis XI ir XII a. kronikas rašiusio benediktinų vienuolio ordino Vitalio pasakojimu, Robertas nesutarė su tėvu nuo 1077 m., kai Vilhelmas Rufusas ir jaunesnysis brolis Henris jam ant galvos išpylė pilną naktipuodį. Kilo muštynės, tėvas jas nutraukė, bet atsisakė bausti Vilhelmą Rufusą ir Henrį. Robertas įsiuto ir keršydamas surengė nesėkmingą Ruano pilies puolimą. Ši šeimos nesantaika tęsėsi ilgus metus. 1080 m. Robertas su tėvu galutinai susitaikė, tačiau santykiai liko įtempti, nes Robertas didžiąją dalį laiko praleisdavo užsienyje. Kai mirė tėvas, Robertui liko mažesnioji Normandijos žemių dalis. Palikimu nepatenkintas Robertas pradėjo maištą prieš brolį, jau karalių Vilhelmą II, bet nepavyko. Vietoj to išvyko į kryžiaus žygį Šventojoje Žemėje. Grįžęs 1100 m. sužinojo, kad mirė karalius Vilhelmas II, o jo jaunėlis brolis Henrikas I pareikalavo karūnos. Iš Normandijos Robertas surinko kariuomenę ir 1101 m. liepą patraukė Londono link, kur sulaikytas Henriko Altone, Hampšyre. Henrikas įtikino Robertą atsisakyti pretenzijų į Angliją mainais į 3000 markių išmoką per metus. Tačiau Robertą apgavo. Brolis nustojo siųsti pensiją ir įsiveržė į Normandiją. 1106 m. Henrikas sutriuškino Robertą Tinchebray mūšyje ir įkalino Kardifo pilyje 28 metams. Šis mirė 1134 m., sulaukęs 80 metų. Henrikas I mirė kitais metais, nugalėdamas brolį net mirtimi.

 

Per plauką nuo mirties bausmės

 

Kai 1553 m. Marija I pagaliau paveldėjo Anglijos sostą, ji visą likusį gyvenimą kentė nusivylimą, menkinimą ir širdgėlą. Vienintelis karaliaus Henriko VIII ir katalikės Kotrynos Aragonietės vaikas didžiąją vaikystės dalį buvo mylimas tėvo sosto įpėdinis. Tačiau po aistringo Henriko romano ir vedybų su protestantiškų pažiūrų Anne Boleyn jos pasaulis buvo sunaikintas. Ją atplėšė nuo motinos, atėmė karališkąjį titulą ir privertė pataikauti naujajai seseriai – princesei Elžbietai I. Pamotė buvo žiauri jaunajai Marijai. Po A. Boleyn egzekucijos 1536 m. Marijos statusas buvo atkurtas ir, atrodė, ji pamėgo savo be motinos likusią netikrą seserį Elžbietą I. Tačiau šios paliaubos buvo laikinos. 1553 m. į sostą įžengus katalikiškų pažiūrų Marijai, visi jos ilgai laikyti skauduliai iškilo į paviršių. Nors Elžbieta su Marija vyko į Londoną dėl sesers karūnavimo, jų santykiai greitai pašlijo. Elžbieta I dabar buvo antrasis asmuo karalystėje – jauna, charizmatiška, pasitikinti savimi. 1554 m. pradėtas maištas reaguojant į nepopuliarų Marijos planą ištekėti už Ispanijos karaliaus Pilypo II. Sukilimo lyderiai planavo pasodinti Elžbietą I į sostą, o Marija tikėjo, kad jos sesuo buvo siužeto dalis. Elžbieta suimta ir išsiųsta į Londono Tauerio bokštą, tą pačią vietą, kurioje jos motinai įvykdyta mirties bausmė. Atsidūrusi bokšte Elžbieta parašė seseriai laišką, tačiau jis nepadarė jokio poveikio. Mariją šis laiškas dar labiau supykdė, nes jautė, kad jai trūksta pagarbos, kurios nusipelnė. Galiausiai, po trijų savaičių, išleido seserį iš bokšto ir išsiuntė į Vudstoką. Po metų Elžbietai atleista ir seserys atnaujino viešus santykius. Tik po ketverių metų, 1558 m., Marija mirė per gripo epidemiją, o Elžbieta pradėjo savo šlovingą karaliavimą.

 

Versalio kronikos

 

Nuo vaikystės geros valios, tačiau nelaimingą prancūzą Liudviką XVI dažnai užgoždavo piktavališki jaunesnieji broliai. Nuobodžiaujantys Versalio dvare didžiąją laiko dalį praleido kurstydami apkalbas apie nelaimingą vyresnįjį brolį. Broliai dažnai įsitraukdavo į ginčus. 1770 m., iškart po Liudviko vedybų su jaunąja Marija Antuanete, buvusi Austrijos erchercogienė, kilusi iš didelės brolių ir seserų šeimos, nutraukė gėdingus nesutarimus tarp brolių. Tiesa, po ketverių metų Liudvikas XVI žengė į sostą, buvo bandyta susilaukti palikuonio, tačiau nesėkmingai. Tai buvo dar viena priežastis brolių patyčioms. Šie paskleidė gandą, kad grakšti, linksmybes mėgstanti Marija Antuanetė užmezgė romaną su kitu vyru. Puolimas dėl negalėjimo susilaukti sosto įpėdinio dar paaštrėjo, kai gimė princesė Marija Teresė, mat kalbėta, kad tai ne Liudviko palikuonis. Didėjant įtampai Prancūzijoje dėl konservatyvių brolių kilo neramumų, kuriuos teko malšinti. Per Revoliuciją jaunesnieji broliai Provansas ir Artua su šeimomis pabėgo iš šalies. Po vyresniojo brolio mirties abu vyrai galiausiai gavo tai, ko galbūt visada troško, – galimybę būti karaliumi. Po Napoleono žlugimo 1814–1824 m. Provansas karaliavo kaip Liudvikas XVIII.

 

Napoleono nesutarimai su namiškiais

 

Napoleonas kartą pasakė: „Mano santykiai man padarė daugiau žalos nei aš jiems padariau naudos.“ Iš tiesų, daugelis jo brolių ir seserų – Džozefas, Liusjenas, Elisa, Luisas, Paulina, Karolina ir Džeromas – dėl brolio karjeros buvo vertinami kaip karališkieji asmenys, tačiau vis tiek konkuravo tarpusavyje. Pranešama, kad Liusjenas nuo vaikystės nekentė Napoleono manydamas, kad jis yra megalomanas, o vėliau Napoleonas jį ištrėmė į Italiją, nes vedė moterį, kuriai jis nepritarė. Likusieji Bonapartai vieningai nekentė ne tik Napaleono, bet ir jo žmonos Žozefinos. Per vieną vakarienę jis savo podukrą Hortensę nuolat vadino princese, kad tik supykdytų seseris. Karolina apsipylė ašaromis. Elisa, kuri geriau susivaldė, ėmėsi sarkazmo ir ilgos išdidžios tylos. 1804 m. Napoleonas tapo imperatoriumi. Jo dėka Džozefas tapo Italijos ir Sicilijos karaliumi, Džeromas Vestfalijos karaliumi. Sužinojusi, kad Elisai suteikta Piombino kunigaikštystė, Karolina jautėsi įžeista. Po pralaimėjimo Vaterlo mūšyje Napoleonas atsisuko prieš didžiąją dalį šeimos. „Aš nemyliu nieko, net savo brolių. Džozefą šiek tiek, bet tikriausiai iš įpročio ir todėl, kad jis yra mano vyresnysis brolis“, – kartą pasakė imperatorius. Gyvendamas tremtyje Šventosios Elenos saloje suprato, kad padarė klaidą suteikdamas broliams ir seserims valdžią.

 

Autorius Monika Budnikienė