Daugelis veterinarijos gydytojų, gyvūnų globos specialistų rekomenduoja sterilizuoti kalytes, kurios neturi kilmės dokumentų ir kurių neplanuojama veisti. Procedūra ne tik apsaugo nuo nepageidaujamų jauniklių, bet ir padeda sulaukti sveikos senatvės.

 

Konsultuoja specialistė veterinarijos gydytoja Gabrielė Iždonienė

 

Vyksta karšta diskusijaCute,Patient.,Male,Vet,In,Work,Uniform,Holding,Little,Beautiful

 

Nors visuomenė dažnai šviečiama apie sterilizacijos naudą mažinant beglobių gyvūnų skaičių, šalies prieglaudose apstu šuniukų, kurie pasaulį išvydo neplanuotai susikergus kalei. Sklando daugybė mitų, kurie šeimininkus stabdo nuo atsakingo žingsnio kontroliuoti augintinių veisimą.

 

„Visi džiaugiamės gyvendami informaciniame pasaulyje, tačiau… lazda turi du galus. Apie sterilizaciją galima rasti daugybę informacijos. Šiame žinių sraute žmogus, neturintis medicininio išsilavinimo, dažnai ir pasimeta. Tai normalu. Medicina daugialypė, t. y. visos procedūros gali turėti teigiamų ir neigiamų pusių, yra daugybė veiksnių, kurie lemia vienokias ar kitokias tikimybes bei rezultatus, – teigia veterinarijos gydytoja G. Iždonienė. – Kalių šeimininkai, surinkę informaciją, daro savo išvadas. Vieni bijo operacijos komplikacijų ir iš anksto nusiteikia prieš procedūrą kaip prieš absoliutų blogį. Kitiems aktualu tai, kokią naudą gauna, todėl sterilizaciją vadina gėrių gėriu. Nėra nei taip, nei taip. Chirurginė intervencija lemia kai kurias naudas, sykiu rizikas. Tik veterinarijos gydytojas gali nuspręsti ir kiekvienu atveju individualiai patarti, į kurią pusę linksta naudos ir žalos santykis.“

 

Vis dar daug žmonių kliaunasi populiariu mitu, esą svarbu kalytę sukergti nors kartą gyvenime, lyg tai būtų naudinga jos fiziologai, psichikai, gerovei, o vėliau jau galima ir sterilizuoti. „Man tai vienas tų mitų, kurį palyginčiau su mintimi apie plokščią Žemę. Deja, bet šis įsitikinimas gajus visuomenėje ir darbe tenka išgirsti ne kartą, – atvirauja specialistė. – Svarbu pabrėžti, kad nėra jokių mokslinių įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį. Esu prieš neatsakingą veisimą, todėl šio mito egzistavimas yra ne juokingas, o labai žalingas.“

 

Gali apsaugoti nuo ligų

 

Pasak G. Iždonienės, medicininės procedūros turi ir naudų, ir rizikų. „Atlikus sterilizaciją beveik visiškai panaikinama pieno liaukų navikų rizika. Šunims šie augliai piktybiniai apie 50 % atvejų. Taip pat sumažėja gimdos uždegimo – piometros – tikimybė. Itin retais atvejais gali pasitaikyti bigės piometra, bet tai daugiau susiję su netinkamai atlikta sterilizacija, – vardina veterinarijos gydytoja. – Po sterilizacijos kalytė neberujoja ir nebegali apsivaisinti. Vien šis faktorius eliminuoja didelę dalį rizikų. Sumažėja kiaušidžių cistų, gimdos gleivinės hiperplazijos, mastito tikimybė.“ Specialistė priduria, jog ruja – stresas organizmui, nes keičiasi fiziologija. Išnykus rujai kalės elgesys tampa labiau prognozuojamas, sumažėja pabėgimų, pjautynių rizika.

 

„Sterilizacija eliminuoja pseudonėštumą, kuris pasireiškia po rujos praėjus keliems mėnesiams. Tai nėra patologija. Mokslininkai laikosi nuomonės, kad ši fiziologinė ypatybė buvo ir yra naudinga šunų protėviams, pavyzdžiui, esant poreikiui, vilkė gali išmaitinti svetimus jauniklius našlaičius, – sako G. Iždonienė. – Kai kurių mokslininkų nuomone, pseudonėštumas būna absoliučiai kiekvienai kalei po rujos, tačiau ne visoms pasireiškia vienodai aktyviai, gali būti nepastebimas. Esmė ta, jog gamtoje pseudonėštumas itin reikalingas, tačiau naminiams augintiniams neturi prasmės. Atvirkščiai, įvairūs hormonų pokyčiai predisponuoja piometros ir pieno liaukų navikų atsiradimą.“

 

Tačiau yra kita medalio pusė. „Pagrindinė ir dažniausia komplikacija, pasireiškianti po sterilizacijos, – svorio augimas. Tai būdinga dideliam šunų procentui, tačiau situacija valdoma reguliuojant šėrimo ir fizinio krūvio režimą, – pabrėžia specialistė. – Sterilizacija, ypač atlikta per anksti, gali turėti neigiamos įtakos sąnarių būklei. Tai ypač aktualu stambių veislių šunims. Jiems taip pat dažniau pasitaiko šlapimo nelaikymas. Moksliniais tyrimais nustatyta sąsaja tarp sterilizacijos ir kai kurių rūšių navikinių susirgimų, bet atvejai – reti.“

 

Visgi reikia prisiminti, jog kiekvieno paciento istorija unikali, operacija nėra panacėja nuo visų problemų. Kartais, pasvėrus naudos ir žalos santykį, sterilizacija nerekomenduojama dėl medicininių priežasčių.

 

Kada laikas procedūrai?

 

„Ar atlikti sterilizaciją ir kokio amžiaus kalytę operuoti, sprendžiama individualiai, pasitarus su veterinarijos gydytoju. Laikomasi bendrų nuostatų, kad mažesnių veislių galima sterilizuoti anksčiau, didesnių – vėliau, – teigia gyvūnų gydytoja. – Praktikoje matome, jog net sulaukusi vadinamojo vadovėlinio amžiaus kalė dar būna per jauna, todėl sterilizacija atidedama, kad subręstų. Dažniausiai laikomasi principo sterilizuoti po pirmos rujos, tačiau realybėje kartais rekomenduojama palaukti 2-os ar 3-ios. O kartais pasirenkamas variantas operuoti prieš pirmą rują.“

 

Nors daugelis šeimininkų bijo narkozės ir galimų komplikacijų, G. Iždonienė ramina, kad sterilizacija rizikinga tiek, kiek kiekviena kita operacija. „Gyvūnas narkotizuojamas, pjaunami audiniai, atliekamos manipuliacijos su vidaus organais, todėl visada išlieka rizika. Bet praktikoje šios procedūros dažniausiai praeina sėkmingai, kalytės išeina iš klinikos savo kojomis. Rizikingumas padidėja, jei operuojama kalė, kuri jau serga gimdos uždegimu“, – priduria ji.

 

Norint sumažinti riziką iki minimumo, prieš narkozę veterinarijos gydytojas išsamiai įvertina paciento būklę: atliekami kraujo tyrimai, stebimas širdies darbas, įsitikinama, ar organizme nėra uždegimo, tinkamai funkcionuoja organai, geras kraujo krešumas. Norint sumažinti komplikacijų riziką, sterilizacija atliekama ne anksčiau nei po rujos praėjus 2–3 mėn.

 

Operacija nesugadina augintinio

 

Sterilizacijai nereikia ypatingo pasiruošimo. „Apie 12 val. prieš procedūrą augintinis turi būti nešertas. Kelios valandos iki narkozės nebeduodama vandens. Būtų gerai, kad prieš atvedant į kliniką kalė būtų gerai išvedžiota ir atliktų gamtinius reikalus, – pasakoja specialistė. – Po procedūros ypatingos priežiūros taip pat nereikia. Svarbu, kad siūlė būtų sausa ir švari. Šuo negali turėti galimybės laižyti siūlės, todėl reikia naudoti gaubtą, pripučiamą apykaklę ar specialų rūbelį. Žaizda sugyja per 10–12 dienų. Po tiek laiko ištraukiami siūlai arba, jei siūta slapta siūle, galima nuimti apsaugos nuo laižymo priemones.“

 

Šeimininkai nuogąstauja, jog po operacijos kalė pasikeis, pavyzdžiui, bus nežaisminga, tingi ar mažiau sargi. Pasak G. Iždonienės, gyvūno būklę ilgalainiui lemia priežiūra. „Po sterilizacijos kai kurios kalytės iš tiesų lengviau priauga svorio. Pastebėjus stambėjimą, reikia imtis priemonių ir kontroliuoti svorį. Tai reiškia, jog galima padidinti fizinį krūvį, sumažinti raciono kalorijų kiekį ar rinktis liesesnį pašarą. Rekomendacijos nesiskiria nuo bendrų gairių, kurios naudojamos, jei gyvūnui gresia nutukimas. Be to, svorį reikėtų sekti tiek sterilizuotiems, tiek nesterilizuotiems augintiniams“, – aiškina ji.

 

Kalei atsigavus po operacijos šeimininkai pajunta palengvėjimą. „Kalytės rujoja labai įvairiai. Vienos rūpinasi savo higiena ir nenukenčia namų švara. Kitas reikia rengti specialiomis kelnaitėmis, kad neišteptų kraujingomis išskyromis baldų, kilimų, grindų. Šios problemos dingsta sterilizavus patelę. Taip pat nebereikia sekti ir stebėti, kada prasidės ruja, koreguoti planų, pavyzdžiui, jei lankomos dresūros pamokos, dalyvaujama parodose, daug keliaujama. Nereikia jaudintis, jog vaikštant lauke iš paskos sekios patinai ar šunys brausis per tvorą į kiemą“, – didesnes laisvės ir komforto sąlygas pabrėžia veterinarijos gydytoja.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė