Kaip pasirūpinti savo vidiniu vaiku?

Vidinis vaikas yra vaikiška mūsų asmenybės dalis, įkūnijanti džiaugsmą ir spontaniškumą, bet kartu baimę ir gėdą. Jį turi visi, nesvarbu, ar 15 ar 75 metų amžiaus. Nors esame suaugę, mūsų vidinis vaikas vis dar mumyse. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar jis bus patenkintas savo gyvenimu, ar uždarysime jį į rūsį, kur jis tyliai verks.

Vidinis vaikas – kas tai?

Kas yra mano vidinis vaikas? Daugelis žmonių užduoda sau šį klausimą. Suaugę pilnametystės pradedame vadinamąjį suaugusiųjų gyvenimą. Studijos, darbas, pareigos, šeimos kūrimas – gyvenimas mums kelia naujų iššūkių. Vaikystė lieka tik prisiminimu, tačiau tai nereiškia, kad ji negrįžtamai prarasta. Vidinis vaikas gyvena kiekviename iš mūsų, bet ne visi juo rūpinasi vienodai.

Vidinis vaikas – tai jūs, kai mėgaujatės apsilankymu karuselių ar vandens pramogų parke, išeinate valgyti ledų ar ieškote naujos knygos knygyne. Tai važinėjimas riedučiais, smagios nuotraukos ir dovanų gavimo džiaugsmas. Taip pat tai ir nemalonios, bet labai vaikiškos emocijos, susijusios su baime būti sukritikuotam viršininko, gėda dėl klaidos draugų kompanijoje ar atstūmimo baimė santykiuose. Vidinis vaikas yra ta mūsų dalis, kurią slepiame bijodami būti įskaudinti. Tačiau tai slėpdami atsisakome ir teigiamų emocijų – laimės, džiaugsmo ir kūrybos.

Vidinis vaikas yra kiekviename iš mūsų, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar juo tinkamai pasirūpinsime. Ne visiems iš mūsų gyvenimas suteikė tokius pačius išteklius, kad galėtume įveikti sunkumus. Tai, kaip mes bendraujame vieni su kitais, priklauso nuo to, kaip su mumis elgėsi mūsų tėvai. Panašiai yra ir rūpinantis vidiniu vaiku. Jei tėvai mus palaikė, kartu žaidė ir padėdavo susitvarkyti su problemomis, tai ir suaugę susitvarkysime su savo vidiniu vaiku ir visomis jo emocijomis.

Kita vertus, jei prisimaname savo globėjus kaip šaltus arba jų nuolat nebūdavo, kai mums reikėdavo, arba namuose trūkdavo glaudžių ryšių, galime turėti problemų su savo vidiniu vaiku. Tokie žmonės bando juos paslėpti – nesuteikia teisės į spontaniškumą, dažnai praranda vidinį džiaugsmą, susitelkdami tik į siektinus tikslus. Kai kurie žmonės sugeba susisiekti su vidinio vaiko emocijomis, tačiau sunkiais laikais negali juo pasirūpinti. Tokie žmonės vaikystėje dažnai patirdavo daug skausmo, baimės ir gėdos, ir niekas nemokė jų, kaip elgtis su savimi pačiais.

Kaip pasirūpinti savo vidiniu vaiku?

Visų pirma, neapsimeskite, kad jo nėra jumyse.

• Nesigėdykite kalbėtis su savo vidiniu vaiku. Atimdami jo balsą ir teisę į baimę, liūdesį ir gėdą, prarandate ir teigiamus vaikystės aspektus – džiaugsmą ir spontaniškumą.
• Išmokite atpažinti vidinio vaiko emocijas. Dažniausiai jis suaktyvėja esant stresui, kai prisimeni sunkias situacijas iš vaikystės, jaučiamas nuovargis, ar pykinimas. Išvardykite šias situacijas ir apibūdinkite savo reakcijas į jas. Atskirkite vaiko vidines emocijas nuo suaugusiųjų.
• Pažvelkite į savo ankstesnę nuotrauką. Jums bus lengviau jausti anksčiau patirtas emocijas. Paklauskite savo vidinio vaiko, kaip jam sekasi. Pakartokite savo vidiniam vaikui tą, ką norėjote išgirsti praeityje, tačiau iš tėvų to nesulaukėte. Pasakykite jam, kad jį mylite, rūpinatės ir niekada nepaliksite.
• Įvertinkite savo pasiekimus ir apdovanokite savo už juos.
• Nepulkite ir neteiskite savęs už visas savo nesėkmes. Elkitės švelniai ir supratingai.
• Sunkiomis akimirkomis galite sau padėti teiginiais. Ką jūsų vidinis vaikas norėtų išgirsti? „Tau pavyks”, „Nebijok”, „Pabandyk nusiraminti” – palaikykite save, kai to reikia.
• Prisiminkite, kas jums patiko vaikystėje. Gal važinėti dviračiu, skaityti knygas ar lipdyti iš molio? Pasistenkite skirti laiko šiai veiklai.