Rugpjūtis ir pirmoji rugsėjo pusė – bene mėgstamiausias sodininkų ir daržininkų metas. Mat būtent tuomet jie džiaugiasi derliumi ir gali šiek tiek atsipūsti nuo sunkiausių darbų. Visgi norintys sveikomis daržovėmis mėgautis ir kitąmet vos nurinkę gėrybes skuba prižiūrėti dirvą.

 

Pagrindiniai rugpjūčio darbaiAutumn,Harvest,Of,Fresh,Raw,Carrot,,Beetroot,,Pumpkin,,Daikon,Radish

 

Jeigu šiltnamyje ar lysvėje auginamos paprikos, rugpjūtį itin svarbu jas stebėti ir nuskinti dar nepernokusias. Pernokusios praranda gaivų skonį ir tampa prastesnės cheminės sudėties, nes sukietėja ir susiraukšlėja žievelė. Darže šiuo metu jau būna nugeltę svogūnų laiškai. Tai ženklas, kad ropelės subrendo ir tinkamos rauti. Jeigu visi svogūnai lysvėje sodinti vienu metu, juos galima rauti, kai daugiau nei pusė pageltę. Česnakus irgi reikėtų nurinkti paskutinį rugpjūčio dešimtadienį. Tik svarbu tai atlikti sausu ir saulėtu oru, kitaip prasčiau laikysis per žiemą. Visa antroji vasaros pusė ir rugsėjo pradžia – cukinijų ir baklažanų derliaus metas. Cukinijoms nereikėtų leisti peraugti, nes sėklos taps didelės, su kieta luobele. Konservuoti geriausia 10–15 cm ilgio jaunas cukinijas, kurių dar plona odelė, o minkštimas baltas ir sultingas. Taip pat patariama cukinijas skinti maždaug iki pietų, o pjaunant aštriu peiliu palikti bent 5 cm „uodegėlę“. Baklažanai tinkami maistui, kol odelė blizgi, o sėklos šviesios ir minkštos. Odelei praradus blizgesį ir patamsėjus sėkloms, jau netinkami valgyti. Rugpjūčio pabaigoje raunamos morkos, burokėliai, kasamos ankstyvosios bulvės, skinamos šparaginės pupelės, žirniai ir prieskoninės žolelės. Jau derėtų nupjauti peraugusius krapus, petražoles, mėtas, pipirmėtes, čiobrelius, raudonėlius ir kitas žoleles. Vos tik nurenkami visi vaisiai, daržininkai pataria išrauti ar nupjauti visą augalą. Mat antraip jis tiesiog siurbs iš dirvos maistines medžiagas ir augins lapus, bet neteiks jokios naudos. Be to, apleisti augalai greitai tampa įvairių kenkėjų prieglobsčiu.

 

Metas šalinti augalų likučius ir perkasti dirvą

 

Susitvarkius su gausiu ir džiuginančiu derliumi bei pašalinus vystančius augalus, ateina metas pasirūpinti dirvožemiu. Jei liko daržovių stiebų ir lapų, juos būtina surinkti ir išmesti. Jeigu visiškai sveiki, šias žaliąsias atliekas galima naudoti kompostui. Tik ligotų nevalia laikytis darže, kad neplistų užkratas. Tokias užkrėstas atliekas galima sudeginti (jei neprieštarauja saugos taisyklėms) arba išvežti. Taip pat iš lysvių ir šiltnamio pašalinti įvairias šiukšles ir objektus, kurių darže tiesiog neturėtų būti. Darže svarbu palaikyti tvarką, nes įvairios šiukšlės ir liekanos – puiki vieta kenkėjams peržiemoti. Jau rugpjūtį ant pūvančių augalų liekanų gali bręsti patogeniniai grybai, kurie užkrečia žemę ir tada sėkmingai joje peržiemoja. Kitas žingsnis – viršutinio dirvos sluoksnio išpurenimas 3–4 cm gylyje, taip sunaikinant dirvožemio plutelę. Šis darbas turi būti atliktas iki nuolatinio atšalimo. Išpurentoje dirvoje geriau pradeda dygti piktžolės, kurios bus sunaikintos rudenį ar pavasarį perkasant dirvą. Kuo anksčiau jos pradės želti, tuo sėkmingiau bus sunaikintos rugsėjo pabaigoje ar spalį. Tuomet atliekamas svarbiausias rudens darbas – perkasimas. Sukasant lysves, reikia atsižvelgti į dirvožemio tipą, bet paprastai sukasti reikia iki maždaug 15–20 cm gylio. Šis darbas nudirbamas paprasčiausiomis šakėmis: dirva ir kasama, ir natūraliai purenama. Taip ne tik naikinamos piktžolės, kenkėjai ir natūraliai gerinamos dirvožemio savybės. Mat rudenį ir pavasarį perkasant dirvą suaktyvinami dirvožemiui naudingi mikroorganizmai.

 

Proga pagerinti dirvos kokybę

 

Perkasant atsiranda puiki galimybė pagerinti dirvos kokybę. Daržo dirva turi būti ne per sunki, humusinga, laidi orui ir vandeniui. Sunkioje, kietoje dirvoje trūksta humuso, šaknys negauna oro, augalai blogai vystosi, neįsisavina reikiamo kiekio maistinių medžiagų. Lengvoje, smėlėtoje dirvoje taip pat gero derliaus neverta tikėtis, nes dirva greitai perdžiūva, augalams trūksta vandens, greitai išsiplauna maistinės medžiagos. Sunkią dirvą galima pagerinti įmaišant rupaus smėlio ar žvyro ir organinių medžiagų, o smėlėtą – organinių medžiagų ir molio. Šios medžiagos sulaiko vandenį ir ne taip greitai išsiplauna maistinės medžiagos. Dirvos kalkinimas rudenį – kita veiksminga priežiūros priemonė. Rudenį galima kalkinti kalkėmis, kreida, pelenais, dolomito miltais. Visus šiuos priedus įterpti į dirvą palanku bet kuriuo metų laiku, išskyrus gesintas kalkes, jos į dirvožemį įterpiamos tik vėlyvą rudenį, nes dėl jų augalai lėčiau įsisavina fosforą. Kalkinimas svarbus kaip būdas normalizuoti pernelyg rūgštų dirvožemį, kad augalai geriau augtų ir būtų didesnis derlius. Sužinoti, ar dirvožemis ne per rūgštus, galima panaudojus specialią lakmuso juostelę. Pagal joje išryškėjusią spalvą, dirvos rūgštingumo lygis nustatomas gamintojo pridedamoje pH skalėje. Per didelį rūgštingumą rodo pradėjusios augti šios piktžolės: laukinės rūgštynės, takažolės, asiūkliai, trikertės žvaginės, veronikos, viržiai, dirvinės aklės. Samanos pasirodo dirvožemiuose, kurių rūgštingumas mažesnis nei 4,5. Laukinės rūgštynės, asiūkliai, laukinės mėtos, gysločiai, šliaužiantieji vėdrynai dažniausiai auga rūgščioje dirvoje (pH 4,6–5). Kalkinimas pakeičia dirvos pH, taip pat papildo naudingosiomis medžiagomis: kaliu, azotu, fosforu, magniu. Beveik visoms daržovėms tinka silpnai rūgštus (pH 6,5) dirvožemis.

 

Naudingieji sideratai ir paprastos tręšimo taisyklės

 

Supurenus ir perkasus dirvą, laukia dar vienas svarbus darbas – tręšimas. Tai atliekama įvairiais būdais, visgi rugpjūčio pabaigoje naudinga tuščiuose daržo sklypeliuose sėti sideratų – žaliųjų trąšų. Tai augalai, auginami ir užkasami į dirvą tam, kad ją patręštų. Naudojant žaliąsias trąšas, pagerėja dirvos struktūra, aeracinės savybės, pagausėja humuso ir maistinių medžiagų, suaktyvėja dirvos mikroorganizmai, išvengiama jos erozijos. Žaliųjų trąšų sėklos sėjamos nuo pavasario iki rugsėjo. Dauguma jų išauga per kelias savaites. Dažniausiai naudojami ankštiniai augalai – pupos, lubinai, vikiai, žirniai, taip pat trumpos vegetacijos posėliniai augalai – garstyčios, ridikai, rapsai. Skirtingi augalai atlieka skirtingas funkcijas, tad renkantis žaliąsias trąšas reikia žinoti, kokio poveikio tikimasi. Štai azotą iš oro įsisavina ankštiniai augalai, azoto išplovimą stabdo kryžmažiedžiai ir grūdiniai augalai, eroziją stabdo ir piktžoles naikina lubinai, pupos, ridikai, rapsai. Žaliųjų trąšų poveikis priklauso ir nuo augalų amžiaus. Svarbu nepadauginti, nes tuomet daržovėms pakenks azoto perteklius. Žaliąsias trąšas negiliai įterpti į dirvą geriausia augalams pradėjus žydėti. Mišiniai parenkami pagal daržovių augimo sąlygas. Vienmečių augalų prieš žiemą galima net neužkasti į žemę, o palikti lysvėje – jos pasitarnaus kaip dirvožemio apsauga, kuri pavasarį užkirs kelią erozijai ar perdžiūvimui. Sulaukus rudens ir atvėsus orams, galima tręšti kompostu, mėšlu ar durpėmis. Jas patogu įterpti rudenį, nes kitu metų laiku tai padaryti keblu – sausos durpės sunkiai įgeria drėgmę. Nors durpėse nedaug maistinių medžiagų, jos gerina dirvožemį.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė