Visi gyvenime bent sykį pamelavo. Kai kada šis melas nekaltas, išsakytas siekiant apsaugoti artimąjį. O kartais piktybinis, norint apgauti ar pakenkti. Melą išaiškinti ne visada lengva. Tačiau specialistai nestokoja patarimų, kaip pričiupti melagį.

 

melagis

Ar pasitikėti kūno kalba?

 

Tyrimai rodo, kad daugumai žmonių neįtikėtinai sunku atpažinti melą. Įvairių studijų metu tiriamieji gebėjo suprasti tik 40–54 % išgirsto melo. Turbūt lengviausia suprasti, kada meluoja artimas žmogus. Puikiai pažįstame jo kūno kalbą, todėl greičiau pastebime neįprastą elgesį. Tačiau ir šiuo atveju ne viskas taip paprasta. Ne veltui kriminalistai, psichologai ir kitų profesijų atstovai metų metus mokosi psichologijos. Ekspertai išskyrė keletą ženklų, kurie padės suprasti melą. Vienas jų – slapukavimas. Ko nors paklaustas asmuo neaiškiai numykia, atskleidžia tik kelias detales, nesileidžia į smulkmenas. Kitas svarbus ženklas – prieš atsakydamas užduotus klausimus pakartoja balsu. Melagiai taip elgiasi, kad turėtų kelias papildomas sekundes apgalvoti klastą. Jie taip pat neretai kalba fragmentais, užsikerta viduryje sakinio. Suabejojus istorija ir paklausus papildomų klausimų, paprastai sutrinka ir negali pateikti tikslių paaiškinimų. Melą gali išduoti ir kalbėjimas nenustygstant vietoje. Pasakodamas istoriją žmogus ima kasytis, žaisti su plaukais, liesti pirštais lūpas. Tai rodo nervingumą, jaučiamą įtampą.

 

Visgi ekspertai pataria nepasitikėti vien kūno kalba. Tikra tiesa, kad ji daug ką gali išduoti. Tačiau kartais žmonės jai skiria pernelyg daug dėmesio ir kiekvieną mikčiojimą ar žaidimą plaukų sruoga priskiria tipiniam melagio bruožui. Štai ilgai manyta, kad melagis kalbėdamas nusuka žvilgsnį. Tačiau nuo 1970-ųjų akių kalbą tyrinėjantis Howardas Ehrlichmanas teigia, kad tai tikrai nėra melagio bruožas. Atvirkščiai, akis žmonės dažniausiai nusuka į šoną, kai pasakoja tai, kas iš tikrųjų įvyko, stengiasi prisiminti tikslias detales. Kitaip sakant, tuo metu dirba ilgalaikė atmintis, o ne fantazija. Tad geriau kreipti dėmesį į tai, kiek detalių pašnekovas pateikė. Galbūt kalbėdamas išsisukinėja ir stengiasi kuo greičiau baigti pokalbį? Tai melagio ženklas. Melą gali išduoti ir drebantis balsas, sutrikęs žvilgsnis, akivaizdus nejaukumas.

 

Intuicijos galia

 

Geriausia taktika – pašnekovo paprašyti istoriją perpasakoti atgaline tvarka. Kitaip sakant, tegul pradeda nuo vėliausio įvykio ir tęsia pasakojimą iki pradžios. Tiesą sakančiam žmogui tai padaryti nesunku. O melagiui kils iššūkių, nes sukčiaujant reikia kur kas daugiau pastangų ir smegenų darbo. Tad lengviau pastebėti istorijos neatitikimus. Vienoje studijoje 80 žmonių paprašyta pameluoti arba papasakoti tikrą įvykį. Vėliau jie šią istoriją turėjo perpasakoti atgaline tvarka. Tada ir paaiškėjo, kurie tiriamieji melavo. Istoriją pasakodami antrą kartą jie labiau painiojosi, o kūno kalba nebuvo užtikrinta. 55 policijos pareigūnai, klausydamiesi dalyvių garso įrašų, turėjo atspėti, kurios istorijos melagingos. Pastebėta, kad pareigūnai kur kas lengviau suprato melą klausydamiesi atgaline tvarka papasakotų istorijų.

 

Ekspertai pataria tiesiog pasitikėti instinktais. Pasak jų, pirma kilusi mintis padės kur kas geriau suprasti melą, nei bandymas jį išskaityti iš kūno kalbos. Antrojoje studijoje 72 dalyviai žiūrėjo apklausiamų įtariamųjų vaizdo įrašus. Vieni jų pavogė 100 dolerių, o kiti ne. Visi įtariamieji teigė esantys nekalti. Dalyviai atspėjo 43 % netiesos. Tačiau kartu tirtos ir pirminės dalyvių reakcijos. Pastebėta, kad tiriamieji dažniau pasąmoningai įtariamuosius palaikė nedorais, kai jie iš tikrųjų buvo nusikaltę. O apie nekaltus įtariamuosius pirmiausia ir pagalvodavo, kad nekalti. Jei intuicija taip puikiai gali išaiškinti melagį, kodėl melas atpažįstamas retokai? Pasak psichologų, tiesiog per dažnai bandome išaiškinti melagį vadovaudamiesi stereotipais.

 

Pinokio paieškos

 

Vien kūno kalba 100 % kliautis nereikėtų. Tačiau kriminalistai atskleidė, kokių melagiškų ženklų jie dažniausiai dairosi.

 

Rankos. Pastebėta, kad melagiai linkę rankomis gestikuliuoti jau papasakoję istoriją, o ne kalbėdami, kaip daro daugelis žmonių. Mat jiems kalbant smegenys pernelyg apkrautos, nes turi sugalvoti istoriją ir įsitikinti, kad pašnekovas patikėjo. Todėl gestai, įprastai lydintys teiginius, šiuo atveju atsiranda tik po išsakytų teiginių. 2015 m. Mičigano universiteto (JAV) atlikta studija nustatė, kad meluodami žmonės dažniau gestikuliuoja abiem rankomis, o štai tiesą sakantys – viena. Žinoma, tai nereiškia, kad gausiai gestikuliuojantis žmogus būtinai meluoja. Dar vienas pastebėjimas – melagiai delnus nuo pašnekovo dažniausiai slepia, grūda į kišenes arba laiko po stalu.

 

Muistymasis. Kūno lingavimas pirmyn atgal, galvos kraipymas į šonus, pėdos kinkavimas ore irgi gali išduoti melą. Toks muistymasis rodo susinervinimą. Jaučiant įtampą į smegenis keliauja signalai, kurie verčia pajusti niežulį. Žinoma, gali būti ir taip, kad žmogus kasosi, nes įgėlė uodas arba graužia nepatogus drabužis. Todėl vien į šį elgesį nereikėtų sutelkti viso dėmesio.

 

Lūpos. Ištirta, kad meluojantys žmonės mėgsta suspausti lūpas taip, kad jų beveik nematyti. Toks elgesys rodo, kad asmuo nenori kažko sakyti, jaučiasi nejaukiai dalyvaudamas pokalbyje. Šis pasąmoningas gestas kyla, kai slepiamos emocijos ar faktai. Melagis gali intensyviai kandžioti apatinę lūpą ar atrodyti it su gumulu gerklėje.

 

Prakaitavimas. Kaktą rasoti privertęs prakaitas irgi gali signalizuoti, kad pašnekovas nėra atviras. Autonominės nervų sistemos pokyčiai meluojant skatina gausiau prakaituoti veidą – prakaito lašelių pasirodo ant kaktos, virš viršutinės lūpos, ant smakro. Neretai ima džiūti burna, norisi gerti.

 

Balso tonas. Nervinantis gerklų ir balso stygų raumenys įsitempia, o tai nulemia aukštesnį nei įprastai balso toną. Kai žmogus meluoja, jo balsas tarsi užsikerta, jis ima krenkšti. Jei pašnekovas staiga pradėjo kalbėti garsiau nei įprastai, tai irgi gali signalizuoti apie nesąžiningumą. Balso tonas pakyla dėl ko nors ginantis, aiškinantis.

 

Sakomos frazės. Jei pašnekovas sakinius pradeda žodžiais „aš noriu būti atviras su tavimi“ arba „leisk tau pasakyti tiesą“, tai gali reikšti, kad jis labai stengiasi įtikinti kažkuo, kas nėra tiesa. Melą gali išduoti ir mykimas, ilgesnės pauzės tarp žodžių nei įprastai. Mičigano universiteto tyrėjai nustatė, kad taip melagiai stengiasi išlošti laiko geriau apgalvoti melą. Dauguma meluodami pradeda painiotis. Tad jei žmogus sako: „Mane atleido… Oi, ne, palauk, turėjau omenyje, išėjau iš darbo“ arba „Vakar vakarieniavau su Tadu… Norėjau pasakyti, dirbau biure iki vėlumos“, melas aiškus.

 

Geriausia taktika – klausimai 

 

Vis dėlto nedera pamiršti, kad tose pačiose situacijose visi elgiasi skirtingai. Todėl bendrų apibendrinimų nevalia daryti. Susinervinęs, kad jo melas greitai išaiškės, vienas žmogus galbūt pradės mikčioti ir vengs žiūrėti į akis. Kitas elgsis ramiai, kalbės užtikrintai. Todėl iš kūno kalbos melagį galima atpažinti nebent tada, jei žmogų puikiai pažįstame ir žinome, kaip elgiasi susinervinęs, išsigandęs. Jeigu bičiulė visada viską pasakoja atvirai, o dabar staiga nutilo ir ėmė kalbėti jai nebūdingu cypiančiu balsu – kažkas ne taip. Tačiau šis metodas netiks menkiau pažįstamiems žmonėms ar tiesiog skirtingoms situacijoms. Juk pašnekovas gali būti įsitempęs ar susinervinęs ne tik dėl to, kad meluoja. Galbūt prastai jaučiasi ar su kuo nors susipyko.

 

Todėl britų mokslininkas Thomas Ormerodas ir psichologė Coral Dando siūlo kitokį metodą. Pasak jų, norint prigauti melagį, verta užduoti atvirus klausimus ir vis tikslintis dėl girdimos istorijos. Kitaip sakant, nepradėkite klausimo žodžiu „ar“, bet prašykite plačiai nupasakoti savo įvykių versiją. Jei žmogus meluoja, greitai ims painiotis tarp detalių ir teiginių. Galima įtraukti ir siurprizo elementą, užduodant netikėtą klausimą. Puikiai tinka minėtas prašymas papasakoti istoriją atbuline tvarka. Jei melagis tikina, kad visą vakarą praleido su tam tikru žmogumi, galima smulkiai paklausinėti apie šį asmenį. Kuo vilkėjo? Ką užsisakė restorane? Kelintą valandą jiedu susitiko? Kaip grįžo namo? Nemeluojantis žmogus į tokius klausimus atsakys nemirktelėdamas, o melagiui teks viską sugalvoti, tad ims painiotis.

 

Tad užuot mėginus melą išskaityti iš pašnekovo kūno kalbos, geriau ieškoti neatitikimų jo pasakojime. Labiausiai derėtų kreipti dėmesį į tai, ką pašnekovas sako, ir kaip jis tai daro.