Kačių baimė

Mediciniškai vadinama gatofobija, arba ailurofobija, o liaudyje žinoma kaip kačių baimė nėra dažna. Paprastai žmonės prisibijo didelių šunų, vorų, gyvačių. Nemeilė murkiantiems padarams daro įtaką kasdieniam gyvenimui – sunku ramiai eiti gatve, nekalbat apie viešnagę pas kačių šeimininkus.

Skausminga patirtis

Pasak Vakarų Ilinojaus universiteto (JAV) psichologų, žmonės, kurie vengia kačių, dažniausiai bijo fizinės žalos. Jei kalbant apie šunis akcentuojama besąlyginė meilė, ištikimybė, draugystė, tai murklės, nepaisant prijaukinimo, išlaikė daug laukinių instinktų. Jos savarankiškos, neprognozuojamos ir impulsyvios. Iš protėvių paveldėti medžioklės įrankiai (dantys ir nagai) atrodo kaip grėsmės šaltinis, atsižvelgiant į nekontroliuojamą elgesį. Naminės katės – plėšrūnės kaip liūtai, tigrai, pumos ir leopardai. Tai sunku įsivaizduoti žaidžiant su mažu kačiuku, tačiau iš kiekvieno pūkų kamuoliuko išauga „žvėris“.

„Didesnė fobijos rizika žmonėms, kurie nors kartą patyrė žalą. Nebūtina, kad katė įdrėkstų ar įkąstų, užtenka išgąsčio. Kartais paveikia, jei nukentėjo kitas artimas asmuo. Tėvai nevalingai perduoda baimes vaikams“, – teigia psichologai iš Bazelio universiteto (Šveicarija).

Gąsdina staigi kačių nuotaikų kaita ir nenuspėjamumas. Sunku suprasti kūno kalbą ir prognozuoti elgesį. Vieną akimirką katė murkia ant kelių, kitą – staiga šoka atsispirdama letenomis. Negalima dėti lygybės ženklo tarp visų. Gyvūnai, kaip žmonės, būna skirtingo charakterio – nuo lipšnaus tinginėlio iki irzlaus maištininko. Tačiau užtenka susidurti su nedraugišku gyvūnu vieną kartą, kad neigiama patirtis suformuotų gynybinę reakciją – antipatiją, atstūmimą, baimę ir vengimą.

Yra žmonių, nebijančių naminių kačių, tačiau kreivai žiūri į benames, sulaukėjusias, ligotas. Kai kuriuos gąsdina tik patinai, kurie būna didesni, aktyvesni, pešasi tarpusavyje, turi randų, atrodo labiau grėsmingi ir pavojingi. Gali būti antipatija dėl išvaizdos, pavyzdžiui, dėl plikos, raukšlėtos sfinksų veislės odos.

Luisvilio universiteto (JAV) veterinarų tyrimas atskleidė, kad žmonės labiausiai atstumia juodo kailio kates. Antipatija tokia didelė, jog mažai tikėtina, kad gyvūną paims iš prieglaudos. Remiantis statistika, juodoms katėms dažniau atliekama eutanazija, palyginti su šviesaus ar margo kailio gentainėmis.

Blogio ženklas

Per visą žmonijos istoriją katės buvo pakaitomis garbinamos ir niekinamos dėl tariamai antgamtinių galių. Senovės Egipte gyvūnus prilygino dievybėms, susijusiomis su vaisingumu ir Mėnuliu. Nugaišusias kates mumifikuodavo ir laidodavo kapinėse. Nužudymas, nesvarbu, tyčia ar netyčia, užtraukdavo mirties bausmę.

Viduramžiais katės nebuvo mylimos, tačiau vertinamos. Laikė ne tik ūkiuose, laivų sandėliuose, bet ir smuklėse, turguose, vienuolynuose. Gaudė peles ir žiurkes, apsaugojo maisto atsargas ir sumažino infekcinių ligų plitimą.

XVI–XVII a. Europoje ir Amerikos kolonijose prasidėjus raganų medžioklei, kačių reputacija pakibo ant plauko. Gyvūnai laikyti piktų jėgų tarnais, naktiniais pasiuntiniais, galinčiais pernešti užkeikimus bei pritraukti nelaimes. Buvo teorija, kad ragana pasiverčia į katę, kad galėtų slapstytis, šnipinėti, pabėgti. Ilgą laiką šie gyvūnai kaltinti ryšiais su velniu.

Šiandien kačių, kaip blogio pranašo, baimė kyla iš religinių sumetimų ir įsišaknijusių stereotipų. Iki šiol gyvas prietaras, kad negalima eiti keliu, jei skersai perbėgo juoda katė.

Žymūs žmonės, kurie, anot išlikusių šaltinių, paniškai bijojo kačių: Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris, Čingischanas, Liudvikas XVI, Benito Mussolini, Adolfas Hitleris, Napoleonas Bonapartas, Isadora Duncan, Viljamas Šekspyras.

Kūno reakcijos

Tai nerimo sutrikimo rūšis. Būdinga pernelyg didelė įvykio ar situacijos, kurie nebūtinai pridarys žalos realybėje, baimė. Gyvūnų fobijos atsiranda vaikams nuo 6 metų, tačiau daugeliui praeina. Manoma, kad būklė nors kartą gyvenime pasireiškia apie 9 % suaugusiųjų ir 20 % paauglių. Moterys sega dvigubai dažniau nei vyrai. Tikimybė padidėja, jei asmuo turi kitų baimių, anksčiau pasireiškė nerimo priepuolis, panikos ataka, nustatyta priklausomybė (alkoholio, narkotinių medžiagų, vaistų).

Baimė gali būti tokia stipri, kad suveikia pagalvojus apie katę, išgirdus murkimą ar miaukimą, pamačius per televizorių. Reakcijos panašios į bet kokią streso išraišką. Smegenys vertina situaciją neproporcingai, įžvelgia pavojų gyvybei. Padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas, pila prakaitas, svaigsta galva, trūksta oro. Sunkesniu atveju pasireiškia rankų ir kojų drebulys, sausumas burnoje, spaudimas krūtinėje, pykinimas, viduriavimas. Gali prasidėti panikos ataka ir stiprus nesaugumo jausmas. Sunku mąstyti racionaliai. Aktyvuojasi savisaugos mechanizmas „Kovok. Bėk. Sustink.“ Žmogus vengia bet kokio kontakto, apeina iš tolo. Jeigu katė artinasi, šaukia ir bando nuvyti.

1900-aisiais amerikiečių neurologas Silasas Weiras Mitchellas aprašė neurozę, kai pacientai tiksliai atspėdavo, kada patalpoje yra pasislėpusi katė, nors negalėjo žinoti iš anksto. Atsirado teorija, neva galima užuosti pavojų. Bet kokiu atveju, gatofobija sergantys asmenys daug mąsto, kaip išvengti nerimo objekto, daro viską, kad nesusidurtų nei realiame gyvenime, nei per ekraną. Vengia lankytis pas draugus, kurie turi murklių, laikosi atokiau bendradarbių, kurie kalba apie savo kates. Kai kuriais atvejais nekelia kojos iš namų, kad baisiausias sapnas nevirstų realybe.

Paradoksas, tačiau katės noriai eina prie žmonių, kurie bijo. Elgesio specialistai aiškina, kad gyvūnai nemėgsta atviro dominavimo. Jeigu asmuo žiūri akis, nori paglostyti, kalbina, katės vertina kaip pavojų, bėga arba ginasi. Žmonės, kurie bijo, net nežiūri į tą pusę, todėl miauklės, laikydamos tai draugiškumo ir saugumo ženklu, kaip tyčia glaustosi, sekioja ir ropščiasi ant kelių.

Kaip susidraugauti?

„Kaip daugelio kitų fobijų atveju, paprastai reikalinga psichoterapija. Psichologas padeda išsiaiškinti pagrindinę baimės priežastį ir suplanuoti veiksmus, kaip ją įveikti. Nors atrodo, kad paprasta, žmonėms dažnai nepavyksta susitvarkyti savarankiškai“, – tikina Bostono universiteto (JAV) psichologai. Laukti nereikėtų, jei fobija pasireiškė vaikystėje arba trukdo kasdieniam gyvenimui.

Vienas iš gydymo būdų – laipsniška adaptacija. Mažais žingsniais žmogus pratinasi būti šalia kačių. Pavyzdžiui, iš pradžių stebi nuotraukas, žiūri vaizdo įrašus, vėliau liečia faktūras, kurios primena kailį, žaidžia su pliušiniais žaislais. Įveikus šią stadiją, pacientas kartu su psichologu pratinasi būti šalia gyvūno, uždaryto transportavimo narve ar krepšyje. Stebi, kaip su kate žaidžia kitas asmuo, bet pats neatlieka jokių veiksmų. Kai būna pasiruošęs, ryžtasi megzti ryšį. Šie žingsniai atliekami pacientui patogioje ir saugioje aplinkoje, priimtinu tempu, jaučiant tiek terapeuto, tiek šeimos narių palaikymą.

Viso gydymo metu naudojamos atsipalaidavimo (kvėpavimo, meditacijos, jogos, vizualizacijos) praktikos. Tai padeda transformuoti mąstymą ir metodiškai racionalizuoti baimę. Kartais padeda hipnoterapija.

Bijote kačių, jeigu…

Pagalvojus ar pamačius kyla nemalonus jausmas, dirglumas ir nerimas.

Praleidžiate socialines situacijas, pavyzdžiui, nesilankote zoologijos sode, neinate gatve, kurioje gyvena benamių kačių, vengiate draugų, nes ant jų rūbų yra gyvūnų plaukų.