Ir prieš tūkstančius, šimtus metų žmonės mėgo įvairias pramogas. Tiesa, kai kurios šių laikų žmogui atrodo keistokos ir šiurpios. Dabar žiūrėdami žiaurų žaidimą, filmą ar pasirodymą esame tikri, kad viskas profesionaliai surežisuota, tačiau ankščiau viskas būdavo daroma realiai. Juk tada tokių specialiųjų efektų, kokius matome šiandien, nebūdavo. Žinoma, senovėje būdavo ir tokių pramogų, kurios niekam nekeldavo pavojaus ir iš tiesų būdavo nepaprastai smagios.

 

Senovės egiptiečiai mėgo smagius vakarėlius. Turtingieji rengdavo įspūdingas puotas, kuriose pasirodymus rengdavo dainininkai, muzikantai, šokėjai, žonglieriai, imtyninkai ir juokdariai. Muzikantai grodavo medinėmis fleitomis, arfomis, liutniomis, būgnais ir tarškučiais. Kiekvienam svečiui būdavo duodama po nedidelį, kūgio pavidalo, pakvėpintų riebalų gabalėlį, kurį šie turėdavo užsidėti ant galvos. Laikui bėgant, kvepalai pamažu tirpdavo ir svečias vis labiau kvepėdavo.

 

Seniausiu stalo žaidimu laikomas egiptietiškas „Senet“. Jie taip pat mėgo pramogauti medžiodami ir žvejodami. Kartais žaisdavo žaidimą valtyje, pagal kurį naudojantis lazdomis, reikėdavo nustumti priešininkus kitoje valtyje į vandenį.

 

Senovės romėnai istorijoje pagarsėjo tuo, kad rengdavo nesaikingas puotas, orgijas bei gladiatorių kovas, kurios neretai trukdavo iki mirties. Milžiniškuose amfiteatruose, Koliziejuje būdavo rengiamos ne tik makabriškos gladiatorių kovos, bet ir vežimų lenktynės. Ši pramoga taip pat buvo labai pavojinga. Ne vienas vežimo vadeliotojas žuvo net nepasiekęs finišo linijos.

 

Viduramžiais žmonės linksmindamosi stebėdami kruvinas gaidžių peštynes. Norėdami linksmybių jie pririšdavo grandinėmis mešką ir užpjudydavo specialiai apmokytais šunimis. Azartiniai lošimai šiuo metu taip pat buvo populiarūs.  Ispanijoje nuo seno rengiamos matadorų kautynės su buliais ir bulių lenktynės.

 

Viduramžiais valstiečių gyvenimas neapsiribojo vien sunkiu darbu. Švenčių dienomis jiems kartais leisdavo pailsėti. Šiuo metu jie rengdavo šokius ir imtynes. Taip pat pasigamindavo pačiūžas iš karvės menčių ir eidavo čiuožinėti ant užšalusio ežero.

 

XVI amžiuje buvo populiarus labai grubi futbolo atmaina. Žaidimas neturėjo jokių taisyklių ir specialių aikščių. Šį žaidimą žaisdavo milžiniškoje teritorijoje miškuose ir net srauniose upėse. Retas, kuris baigdavo šį žaidimą nepatyręs traumų ir kaulų lūžių.