Lietuviams gerai pažįstamas gintaras – viena pirmųjų prekių, kurios troško visas pasaulis. Unikalių savybių turintis mineralas iš Baltijos jūros pakrančių gabentas net iki Viduržemio jūros. Stebėtasi, kas gali mokėti už tai, ką vietiniai renka pilnomis saujomis. Pasirodo, gintaras nebuvo panašus į jokį kitą mineralą, kvepiantis pušimi, lengvas bei nesunkiai apdirbamas greitai rado vietą šalia įspūdingiausių skirtinguose pasaulio kampeliuose randamų brangakmenių.

 

Autentiškas ir netikras gintarasShiny,Transparent,Orange,Baltic,Amber,Stones,On,A,Sand.,Old

 

Pietvakarinėje Švedijos dalyje rudenį, prasidėjus audroms, vietiniai keliauja į paplūdimį ieškoti gintaro. Kiekvienas tikisi rasti bent menkutį gabalėlį, nes didesni nei 1 kg svorio mineralai itin reti. Tiesa, šių milijonus metų skaičiuojančių gamtos kūrinių galima rasti visų pietinės Baltijos jūros šalių pakrantėse. Jis tik šiek tiek sunkesnis nei Baltijos jūros vanduo, todėl vos pakilęs virš dugno lengvai pernešamas vandens srovių, kurios jį išplukdo į krantą. Kartais gintaro iškasa molio telkiniuose arba randa tarp kvarcinio smėlio. Ypač sūriame vandenyje plūduriuoja. Mokslininkai aiškina, kad gintaras – tai senovinių, dabar jau išnykusių pušų, augusių Šiaurės rytų Europoje pusiau tropinėmis sąlygomis, kanifolija. Pažeistos pušys išskyrė sakus, kurie nukritę ant žemės buvo nuplauti tekančio vandens. Per milijonus metų šie gamtinės dervos gabaliukai su augalų ir vabzdžių priemaišomis išdžiūvo ir sukietėjo. Ilgai gulėdami toje pačioje vietoje rinko tamsią dirvą, vadinamą mėlynuoju priemoliu, kurio nuosėdos vėliau išnyko dėl klimato pokyčių. Vėliau prasidėjęs ledynmetis stūmė pušyną į Pietus, tačiau galiausiai įstrigęs tarp Šiaurės ir Alpių ledynų jis pamažu išnyko.

 

Kai kurie į krantą išplukdyti gintarai skaidrūs, o kiti nepermatomi. Ši savybė atsiranda dėl mažų burbuliukų gintare. Nustatyta, kad jei nepermatomas gintaras kaitinamas aliejuje, jis prasiskverbia į burbuliukus, užpildydamas juos ir padarydamas gintarą skaidrų. Skaidrus mineralas visada vertingesnis už tamsios spalvos gintarą. Didesni gintaro gabalai vertingesni nei vienodo svorio mažesni gabalėliai. Šių gabalėlių negalima tiesiog sulydyti į vieną vietą, nes gintaras taip lengvai netirpsta. Tik maždaug 371 ºC jis pasiekia lydymosi tašką. Tiesa, 1880 m. atrasta, kad jei gintaras kaitinamas aukštame slėgyje maždaug 148 ºC, mažesni gabalėliai susijungs. Šis atradimas leido verslininkams padidinti pajamas šimteriopai. Dėl šios galimybės neretai keblu atskirti tikrą, apdorotą ir netikrą gintarą. Šis mineralas dažnai parduodamas lydytas ir presuotas arba net maišomas su sintetinėmis medžiagomis arba pagaminamas iš jų. Dauguma tikrojo Baltijos gintaro yra blyškios spalvos, kuri nėra maloni akiai. Siekdami, kad gintaras būtų patrauklesnis pirkėjams, šiuolaikiniai pramoninių gintaro papuošalų gamintojai visais būdais stengiasi išgauti šiltą rusvą gintaro atspalvį. Dažniausias gintaro skaidrumas išgaunamas mineralus kaitinant specialiame slėginiame inde kartu su azotu. Vėliau jie dar kartą kaitinami, kad įgautų įprastą spalvą. Šis kaitinimas ir apdorojimas skirtas gintaro papuošalus padaryti patrauklesnius. Baltijos gintaras natūraliai būna įvairių spalvų: baltos, geltonos, rudos, juodos, raudonos, žalios ir mėlynos. Labiausiai paplitusios medaus ir pieniškos spalvos. Nedidelė dalis yra kaulo baltumo. Skaidrus ir permatomas gintaras atsiranda dėl tekančios ir lašančios dervos. Ant jau išdžiūvusios dervos dažnai matomi besitęsiančio tekėjimo sluoksniai. Juodos ir rudos spalvos atsiranda dėl dervos, dirvožemio ir augalų fragmentų mišinio. Rečiausi mineralai turi žalią arba mėlyną atspalvį, kurį suteikia dujos ar inkliuzai.

 

Legendų ir mitų pasaulyje

 

Pasakojama, kad Graikijos filosofas Talis iš Mileto maždaug 600 m. pr. Kr. atrado, kad gintaras, trinamas vilnoniu audiniu, pritraukia smulkius ir itin lengvus daiktus, tokius kaip šiaudai. Vėliau graikiškas žodis „gintaras“ tapo statinių elektros reiškinių apibūdinimu. Senovės pasaulyje svarstyta, kas yra tikrasis gintaro šaltinis. Teigta, kad šaltinis yra palei Eridano upę Graikijoje, kuri tapatinta su Padujos upe Italijoje, dabar vadinama Po upe. Ši upė buvo paskutinis gintaro prekybos kelio taškas, kuriame trokštamus gintaro dirbinius ir grynus mineralus turėdavo galimybę gauti visas Viduržemio jūros regionas. Tačiau tikrasis gintaro šaltinis buvo kitur. Imperatorius Neronas puikiai žinojo, kad didžiausi gintaro ištekliai glūdi Baltijos jūros pakrantėje, todėl siųsdavo ten žmonių pirkti kuo daugiau atsargų imperatoriškiesiems norams patenkinti. Jis parsivežė tokį kiekį, kad gladiatorių mūšio scenos buvo išgraviruotos vien gintaro gabalėliais. Netgi laukiniams gyvūnams tramdyti naudojamo tinklo mazge buvo įausta po gabalėlį gintaro. Romėnai gintarą vertino labiau nei šviesiaplaukiai baltai, gintaro rinkėjai, kurių su gelsvu mineralu jie parvežė į Romą. Romėnų gamtininkas Gajus Plinijus Vyresnysis teigė, kad mažo gintaro gabalėlio kaina verta daugiau nei sveiko vergo.

 

Nepaisant tikrų faktų, antikos pasaulio literatūroje yra nemažai išgalvotų istorijų apie gintaro prigimtį. Žymiausias graikų tragedijų kūrėjas Sofoklis tvirtino, kad gintaras buvo paukščio, paplitusio Indijoje, ašaros. Jis verkė dėl tragiškos graikų herojaus Meleagro, nužudyto jo paties motinos, mirties. Kitas graikas oratorius Demostenas tvirtino, kad gintaras yra lūšių šlapimas.

 

Bausmė už gintaro rinkimą

 

I amžiuje romėnų rašytojas Tacitas pastebėjo, kad gintarą saujomis renkantys vietiniai gyventojai stebėjosi atvykėlių siūlymais, mat buvo pasiryžę bet kokia kaina gauti šio Baltijos aukso gabalėlių. Tiesa, šie prekybiniai mainai tęsėsi ribotą laiką, nes iki XIII a. daug kas pasikeitė. Tuo metu didžioji Europos dalis buvo krikščioniška, o gintaras buvo puiki medžiaga rožinių karoliukams gaminti. Kryžiuočių riteriai, grįžę iš kryžiaus žygių, užkariavo pakrantes į rytus nuo Baltijos. Riteriai savo valdžioje turėjo gintaro gausius paplūdimius, tad vietiniai rinkėjai šiose vietose buvo nepageidaujami. Kiekvienas, pagautas renkantis gintarą, nedelsiant pakartas. Maža to, Kryžiuočių ordinas kontroliavo gintaro prekybą pietryčių Baltijos regione. Prekyba gintaru buvo grįsta beveik vien rožinių karoliukų paklausa, todėl protestantų reformacija stebėtinai mažino parduodamus gintaro kiekius. Liuteronai nenaudojo rožinių, o Pietų ir Rytų Europos katalikai jų nepirko. Kryžiuočių ordinas 1533 m. gintaro prekybos monopolį perdavė Dancigo pirklių šeimai, kuri nustatė, kad prekyba gintaru gali būti atgaivinta parduodant gintarų karoliukus musulmonams Artimuosiuose Rytuose. Būtent šiuo laikotarpiu gintaro prekybai tapo svarbūs armėnų prekeiviai. 1642 m. Frydrichas Viljamas, Šventosios Romos imperijos kurfiurstas, Prūsijos karalius iš Dancigo pirklių šeimos įsigijo gintaro prekybos teises. Galiausiai Prūsijos valdžia uždraudė asmenims ne tik rinkti gintarą paplūdimiuose, bet ir jais vaikščioti. Leidimas artintis prie paplūdimių suteiktas tik žvejams, kurie turėjo duoti gintaro priesaiką, įpareigojančią pranešti valdžios institucijoms apie bet kokią pastebėtą gintaro kontrabandą. Nors Prūsijos valdžia turėjo gintaro prekybos monopolį, pelnas nebuvo garantuotas. Buvo brangu išlaikyti kontrolės sistemą, reikalingą monopolijai apsaugoti. Galiausiai patirti nuostoliai privertė Prūsijos valdžią apsigalvoti. 1811 m. leista privatiems asmenims už nustatytą mokestį rinkti ir pardavinėti gintarą.

 

Autorius Monika Budnikienė