Jei savivertę lemia ne tai, kaip save jaučiame, o kaip atrodome žvelgdami iš šono, vadinasi, esame priklausomi nuo atvaizdo veidrodyje. Psichologai siūlo retkarčiais detoksikuoti mintis ir pailsėti nuo išorės vertinimo.

 

Nauja madaPortrait,Of,Young,Girl,With,Towel,On,Head,In,White

 

Moterys patiria nuolatinį spaudimą atrodyti gerai. Apklausų duomenimis, statistinė dailiosios lyties atstovė kasdien praleidžia žiūrėdama į veidrodį 43,5 min. JAV atlikti tyrimai rodo, kad 9 iš 10 moterų nekenčia to daryti, nes nepatenkintos atvaizdu. Moterys nuo 40 m. stebi savo išvaizdą vis rečiau. O savo kūnu patenkintos tik 9 % vyresnių nei 50 m. damų. Ar vengiant veidrodžių galima sumažinti sau jaučiamą pagiežą? Tie, kurie seka tendenciją, vadinamą veidrodiniu badavimu, prisiekia, jog metodas veikia.

 

Vis daugiau moterų priima iššūkį ir atlieka eksperimentą, kad sužinotų, kas nutinka, kai iš gyvenimo dingsta veidrodžiai. Šios iniciatyvos autorė – Niujorke gyvenanti tinklaraštininkė Autumn Whitefield-Madrano, kuri ryžosi visam mėnesiui atsisakyti veidrodžio, o savo patirtį nufilmavo ir pristatė televizijoje. Tiesa, moteris taikė išimtį mažam kišeniniam veidrodėliui, kuris gelbėdavo darantis makiažą, bei automobilio veidrodžiams, kurie būtini saugiam vairavimui.

 

Idėja tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, esą užtenka uždengti paklodėmis visus veidrodžius namuose. Bet aplinkoje apstu paviršių, kurie vilioja pažiūrėti! Veidrodis lifte, parduotuvių vitrinos, langų atspindžiai, blizgantys stalviršiai, samtis virtuvėje ir chromuotas virdulys, net balos lauke nevalingai verčia pažvelgti į veidą, lyg nežinotume, kaip atrodome. Nekalbant apie pagundą pasinaudoti mobiliuoju telefonu. Panašu, kad norint nematyti savo atvaizdo reikėtų visą laiką vaikščioti užsimerkus, o tai jau pavojinga.

 

Kaip stipriai reikalingas vienas ar kitas dalykas, galime sužinoti tik jo netekę. Nežiūrint į veidrodį yra rizika vaikščioti su dėmėtais ar prairusiais rūbais, maisto likučiais tarp dantų, suveltais plaukais ir kreivu šleivu makiažu. Reiškia, žvilgsnis į atvaizdą padeda laiku pastebėti dalykus, kurie neišvengiamai pasitaiko, bet kurių nenorime rodyti viešai. Nepaisant eksperimento sunkumų, veidrodinį badavimą išbandžiusios moterys teigia, kad patirtis pagerino psichologinę savijautą.

 

Iš pirmų lūpų

 

Įprastai, kai kildavo mintys „jaučiuosi išsipūtusi“ arba „jaučiuosi labai pavargusi“, Sarah (25 m.) bėgdavo prie veidrodžio, kad įsitikintų, ar tai tiesa. Galėdavo 10 min. tyrinėti savo atvaizdą, liūdėdama dėl padidėjusio pilvo arba suglebusios veido odos. Tai prilygo savęs kankinimui. Neužteko fakto, kad jautėsi prastai, reikėdavo patvirtinimo. Atsisakius veidrodžio dialogas su savimi įgavo kitą prasmę. Atsirado pasitikėjimas pojūčiais.

 

Emilly (28 m.) susidūrė su iššūkiais sportuodama. Neįmanoma uždengti veidrodžių bendro naudojimo patalpose, todėl mankštindamasi stengėsi nežiūrėti į savo atvaizdą. Net pasipiktino, kad beveik visuose klubuose, kuriuose lankėsi, buvo įrengtos veidrodinės sienos. Po savaitės mergina pastebėjo, kad sportuodama vis geriau įsiklauso į kūną, atlieka pratimus sąmoningai, nes sutelkė dėmesį į veiksmus. Anksčiau mintis blaškydavo nerimas, ar gerai atrodo.

 

Iššūkis paskatino Anna Lee (20 m.) dažniau bendrauti su žmonėmis ir nebijoti paprašyti pagalbos. Daugiausia sunkumų kilo norint pasidaryti makiažą. Deja, be veidrodžio negalėjo įvertinti rezultato. Mergina kas dieną prašydavo bendradarbių pasakyti, kaip ji atrodo. O kai kurios draugės geranoriškai pataisydavo klaidas. Galiausiai Anna Lee nustojo jaudintis, kad makiažas nėra tobulas. Suprato, kad būtent pažeidžiamumas daro mus žmonėmis, o atsikratę nuvertinimo baimės jaučiamės laimingiausi.

 

Atsisakiusi veidrodžio Kristina (22 m.) išmoko labiau pasitikėti savo įgūdžiais ir neieškoti patvirtinimo nuomonei. Mada besidominti mergina leisdavo daug laiko derindama drabužius ir žiūrėdama į save. Kai neteko tokios galimybės, pradėjo kliautis intuicija. Juk turėjo daug žinių ir patirties. Ji atsikratė priklausomybės nuo veidrodžio supratusi, jog atvaizdas niekaip nedaro įtakos savęs suvokimui. Tapo mažiau į išvaizdą orientuotu žmogumi.

 

Lora (33 m.) suprato, kad veidrodžiai yra ne tik blogis. Viena vertus, negalėjo sau pasakyti „Varge, šiandien atrodau kvailai“, nes tai sumenkintų savivertę. Kita vertus, negalėjo pagirti „Mergyt, šiandien atrodai pritrenkiančiai!“ Nors svarbu nustoti laidyti apie save piktus komentarus, atsisakius veidrodžio netenkama galimybės išgyventi daugiau neigiamų akimirkų. Mergina susimąstė, jog galbūt problema yra ne pats atspindys, o vidinis monologas.

 

Nicolette (25 m.) prisipažino, kad savaitė be veidrodžio pakeitė jos požiūrį į save. Tai, kas prasidėjo nusivylimu, baigėsi aklu pasitikėjimu. Pradėjo vertinti savo nuomonę labiau nei aplinkinių. Nuo šiol mažiau laiko skiria savo išorei, daugiau visumai ir mokosi mylėti save. Mergina mano, kad nesidomėjimas savo atvaizdu, t. y. kaip atrodo kitų akyse, suteikia pranašumo jausmą.

 

Iššūkis padėjo Haley (23 m.) rasti neutralią pusiausvyrą. Jei anksčiau veidrodis buvo kaip mūšio laukas, sekino ir vertė jausti gėdą, nevisavertiškumą, nerimą, tai pagyvenusi be savo atvaizdo suprato, kaip tuščia garbinti išvaizdą. Haley nustotojo kritikuoti save ir pradėjo girti už tai, kokia yra. Individualumas ir unikalumas nugalėjo masinę nuomonę.

 

Ekspertų žodis

 

Nėra vienos nuomonės, kas geriau – vengti baimės ar išmokti ją įveikti. Psichologai taip pat nesutaria, ar veidrodinis badavimas iš tiesų yra panacėja. Vieni sako, kad be veidrodžio reikėtų pagyventi bent du kartus per metus, ypač atostogaujant, nes tai sumažina streso lygį. Kiti rekomenduoja pasitelkti psichoterapiją ir veidrodžio pagalba keisti iškreiptą savo kūno matymą. Yra trečia nuomonė, kad visų problemų šaltinis – ne veidrodžiai, o nerealūs visuomenės lūkesčiai.

 

Kalifornijos universiteto (JAV) sociologijos doktorantė Kjerstin Gruys atliko panašų eksperimentą svarbiu gyvenimo momentu – iki vestuvių likus pusei metų. „Kartais reikia padaryti kažką ekstremalaus ir beprotiško, kad galų gale rastumėte pusiausvyrą ir sveiką protą“, – sakė ji. Po pusmečio atgavusi veidrodį moteris džiaugėsi kaip kūdikis, nes pamatė jame tai, kas sužavėjo. Nebeerzino užsikimšusios odos poros, per daug nuolaidūs pečiai ir kaulėti keliai. Moteris buvo pasiilgusi savo atvaizdo, po pertraukos priėmė jį su visais trūkumais. Ir tai pavadino sveikimu, nes pavyko atskirti savivertę nuo išvaizdos.

 

Psichologė prof. Sarah Grogan iš Mančesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) įsitikinusi, jog santykį su veidrodžiu lemia požiūris. „Jei žiūrime į atvaizdą norėdami pasitikrinti, ar esame netobuli, palyginti save su kitais ar menamu idealu, tada veidrodis nebus mūsų draugas“, – sako britų ekspertė. Tačiau jei veidrodyje ieškosime preteksto pagirti save ir susikoncentruosime į teigiamus dalykus, padidės pasitenkinimas išvaizda.

 

Nors žmonės, kenčiantys nuo kūno dismorfinio sutrikimo, gali praleisti prie savo atvaizdo valandų valandas tikėdamiesi, kad gali atrodyti kitaip, daugelis psichologų atmeta idėją, jog veidrodžio atsisakymas padeda. Atvirkščiai, pacientams, kurie turi problemų su savo kūno suvokimu, rekomenduojamos specialios praktikos, per kurias žiūri į save ir mokosi vertinti išvaizdą be kritikos.

 

Deja, šiuolaikinė popkultūra negailestinga. „Siauras požiūris į grožį pakeitė mąstymą ir įskiepijo tikėjimą, jog jei neatitinkame nepasiekiamų kriterijų, esame problema. Dėl kritikos, patyčių, žemos savivertės prarandame objektyvumą matydami save veidrodyje“, – perspėja psichologė Veronica Sullivan iš Kalifornijos universiteto.

 

Tiek moterys, tiek vyrai pamišę bandydami pasiekti įvaizdį, kuris, pasak žiniasklaidos, yra grožio standartas. Realybėje reta žmonių, kurie gali atitikti etaloną nekeisdami savo kūno. Dėl šių priežasčių klesti dietinių tablečių, svorio metimo programų, mados, grožio salonų, plastinės chirurgijos verslai, o žmonės serga depresija ir valgymo sutrikimais, tokiais kaip anoreksija ir bulimija. Pasak V. Sullivan, jei pradingtų veidrodžiai, daugelis atgautų ramybę ir nustotų galvoti, kaip patobulinti išvaizdą. Bendraujant prioritetu taptų vidiniai, o ne išoriniai dalykai.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė