Albertas Pierrepointas, garsiausias Didžiosios Britanijos korikas, buvo trečiasis iš savo šeimos dinastijos, ėmęsis bauginančios profesijos. Gal ir keista, tačiau jis užaugo svajodamas tęsti šeimos profesiją: „Kai baigsiu mokyklą, norėčiau būti oficialiu budeliu.“ 1932–1956 m. atliko šimtus egzekucijų, tarp kurių myriop pasiuntė daugiau nei 200 nacių karo nusikaltėlių. Kai buvo atskleista jo tapatybė, daugelio akyse budelis tapo didvyriu.

 

Profesionalus žvilgsnis į mirtį Be pavadinimo

 

1953 m. liepos 15 d. Londono Pentonville’io kalėjime įvykdyta mirties bausmė liūdnai pagarsėjusiam britų serijiniam žudikui Johnui Christie. Prieš pat egzekuciją J. Christie, kuriam budelis A. Pierrepointas buvo surišęs rankas už nugaros, skundėsi, kad niežti nosį. Tada korikas pasilenkė ir ramiu tonu ištarė: „Tai ilgai tavęs nevargins.“ Būsimas profesionalus ir savimi visada užtikrintas budelis gimė 1905 m. kovo 30 d. Jorkšyre. Vos 11 metų parašė esė, kurioje atskleidė didžiausią savo norą – baigus mokyklą tapti oficialiu budeliu. Tokia liguista Alberto svajonė atsirado neatsitiktinai, nes tėvas Henris ir dėdė Thomas buvo budeliai. Jiedu eksperimentavo su svoriais, naudodami kukurūzų maišus arklidėse, kol Henris 1901 m. buvo paskirtas budeliu.

 

1922 m. mirus tėvui Albertas paveldėjo užrašus, dienoraščius ir žurnalus apie tai, kaip pakarti žmones. Visko atidžiai mokėsi ir tikėjo, kad gali tapti tuo, kuo nori. Tiesa, jo užklausos dėl darbo Kalėjimų komisijai buvo atmestos, jam sakyta, kad laisvų vietų nėra. Laukdamas progos dirbo atsitiktinius darbus. Galiausiai, 1932 m., gavo šansą būti budeliu, kai atsistatydinus budelio padėjėjui atsirado laisva darbo vieta. Dar tais pačiais metais Dubline stebėjo, kaip dirba dėdė Thomas, o vėliau galėjo ne tik stebėti, bet ir padėti atlikti egzekucijas. Dėdė mokydamas jaunąjį padėjėją nuolat pabrėždavo, kaip svarbu keliauti nepastebėtam, ypač Airijoje, kurioje britai buvo atvirai niekinami. Viskas, kas buvo reikalinga egzekucijai, tilpdavo palto kišenėse ir į akis nekrintančiame krepšyje. Taip pat Thomo kišenėje nuolat buvo užtaisytas revolveris. Jis tvirtino, kad Albertas taip pat turėtų tokį nešiotis. Vienos kelionės metu laikraštį skaitantis vyras staiga pašoko ir sušuko: „Pierrepointas yra šiame traukinyje!“. Dėdė ir sūnėnas sėdėjo nekreipdami dėmesio į akivaizdžiai išgėrusį vyrą, kuris stengėsi prie jų prieiti ir įsitikinti, ar yra teisus. Po kelių minučių sujudimas baigėsi, pats vyras pareiškė, kad Pierrepointo traukinyje nėra. Būtent tada Albertas suprato, kodėl jo dėdei buvo reikalingas nuolat užtaisytas ginklas.

 

Vardas tapo mirties sinonimu

 

Alkoholis buvo ne vieno budelio problema – žudyti žmones blaivia galva galėjo ne visi. Mėgstantis išgerti Alberto tėvas iš pareigų atleistas 1910 m., kai susiginčijo ir susimušė su padėjėju. Albertas visada tvirtino, kad dėdė jį išmokė negerti prieš egzekuciją: „Jei negali dirbti be viskio, tai nedirbk tokio darbo.“ Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Thomas garsėjo tuo, kad atvykdavo į egzekucijas su stipriu alkoholio dvoku ir netvirtai stovintis ant kojų, todėl galiausiai atleistas. A. Pierrepointas liko vienas, artimiausių šeimos vyrų pamokos baigėsi. 1930-aisiais Didžiojoje Britanijoje nebuvo vykdoma tiek daug egzekucijų, todėl ką nors nusiųsti myriop reikėjo palaukti. Pirmoji jo egzekucija įvykdyta tik 1941 m. spalį, kai Londone pakorė gangsterį ir žudiką Antonio Mancini. Kitais metais įvykdė mirties bausmę liūdnai pagarsėjusiam serijiniam žudikui Gordonui Cumminsui, kuris, kaip manoma, per šešias 1942-ųjų vasario dienas nužudė ir išniekino keturias moteris. Egzekucijų badas tęsėsi neilgai, po Antrojo pasaulinio karo Alberto darbo krūvis nepaprastai išaugo, jo vardas tapo mirties sinonimu. Korikai, oficialūs šalies budeliai, buvo vadinami pierrepointais.

 

Savotiškas karo didvyris

 

Iškart pasibaigus Antrajam pasauliniam karui garsiausias Didžiosios Britanijos budelis jau buvo nužudęs maždaug 200 karo nusikaltėlių, iš kurių daugelis buvo naciai. 1945–1949 m. Albertas daugiau nei 20 kartų keliavo į Vokietiją ir Austriją siekdamas įvykdyti mirties bausmę labiausiai nerimą keliantiems naciams, įvykdžiusiems nesuvokiamus nusikaltimus per karą. Vienas tokių karo nusikaltėlių buvo Josefas Krameris, Aušvico, o vėliau Bergeno-Belseno komendantas, kurį kaliniai praminė „Belseno žvėrimi“. Kita jo auka buvo Irma Grese, „Aušvico hiena“, kuri, būdama paaugle, tapo koncentracijos stovyklos sarge. 1948 m. vasario 27 d. įvykdė egzekuciją net 13 žmonių. Atlikęs mirties bausmę daugeliui nekenčiamų nacių, Albertas išgarsėjo kaip savotiškas karo didvyris ir uždirbo tiek pinigų, kad nusipirko už Mančesterio esančią aludę, pavadintą „Vargšas kovotojas“. Budelio darbą vertino kaip pašaukimą, nes prireikus mesdavo žemiškus reikalus ir važiuodavo atlikti bausmės tiems, kas to nusipelno. Žmonės plūdo į aludę, kad Didžiosios Britanijos nacių budelis juos pavaišintų. 1950 m. gyvenimas staiga pasisuko kita linkme. Vienas jo nuolatinių aludės lankytojų Jamesas Corbittas buvo nuteistas mirti už žiaurų savo merginos nužudymą. Tą lemtingą vakarą alkoholio padauginęs J. Corbittas su A. Pierrepointu dainavo dainą, o iškart po to patraukė namo įvykdyti savo nusikaltimo. Albertas buvo tas, kuris J. Corbittui atliko egzekuciją. Tai vienintelis kartas, kai budelis gailėjosi atlikęs darbą. Kalbėta, kad po šio įvykio Albertas planavo visam laikui atsisveikinti su gyvybes nusinešančia kilpa, tačiau mesti darbo nepavyko. Koriku dirbo dar penkerius metus. Per tą laiką įvykdė mirties bausmę garsiems nusikaltėliams, tokiems kaip serijinis žudikas J. Christie ir Timothy Evansas, vyras, kuris per klaidą pakartas už vieną iš J. Christie nusikaltimų, kol nebuvo rasta naujų įrodymų. 1955 m. liepos 13 d. Albertas įvykdė mirties bausmę kitai garsiai žudikei Ruth Ellis, modeliui ir naktinio klubo savininkei, nušovusiai smurtaujantį vaikiną. Kadangi buvo moteris, nužudžiusi smurtaujantį vaikiną, kai akivaizdžiai patyrė didžiulį stresą, R. Ellis mirties nuosprendis britų visuomenėje buvo labai prieštaringas, todėl vyriausybės požiūris į mirties bausmę pradėjo keistis. Nors budelio karjera galėjo baigtis dėl asmeninių principų ar skaudžių išgyvenimų, tačiau baigėsi dėl pinigų. 1956 m. sausį kilo ginčas dėl nesumokėtų pinigų už įvykdytą egzekuciją, mat ši buvo atšaukta prieš pat budeliui atvykstant. Gauti užmokestį tokiu atveju turėjo būti įprasta, bet neprivaloma. Taip baigėsi garsiausio ir produktyviausio Anglijos budelio karjera.

 

Ramus mirties vykdytojas

 

Albertą labiausiai išgarsino gebėjimas greitai ir ramiai atlikti egzekuciją. Negana to, gebėjo idealiai išmatuoti kilpą ir reikalingą virvės ilgį – visa tai buvo svarbu greitai bei humaniškai mirčiai užtikrinti. Dėl per ilgos virvės krisdamas kalinys galėjo netekti galvos. Per trumpa virvė reiškė lėtą ir kankinančią agoniją. A. Pierrepointas buvo šio amato meistras, išlikdavęs ramus viso proceso metu. Viename 7-ojo dešimtmečio interviu jis kalbėjo apie egzekucijas: „Sužinoję apie kalinio kūno sudėjimą galime tinkamai pasiruošti jo egzekucijai. Egzekucijos kamera paprastai yra šalia pasmerktojo kameros. Tai mažas kambarys su spąstais grindų centre. Mes repetuojame su smėliu pripildytu maišu, kad pamatytume, ar viskas gerai. Kai mes tai darome, kalinys būna išėjęs iš kameros, kad negirdėtų keliamo triukšmo… Mes kabantį maišą paliekame per naktį, kad ištemptume virvę, ir einame į savo kambarį laukti ryto. Atėjus laikui atliekame galutinį įrangos patikrinimą. Tada už pasmerktųjų kameros laukiame signalo, kad saugu įeiti. Kai būnu viduje, susegu jo rankas už nugaros odiniu diržu.“ Toks tikslumas svarbus per paskutinius pasiruošimus, budelis kartą paaiškino: „Kol padėjėjas užsega kojas, aš uždedu mirtininkui ant galvos baltą kepuraitę ir užmetu kilpą ant kaklo. Kai matau, kad viskas paruošta, patraukiu svirtį ir kalinys smenga į grindyse esančią skylę. Viskas baigiasi akimirksniu. Žmogus turi mirti. Turime su jais elgtis kiek įmanoma pagarbiau. Jie eina į nežinią. Ir prieš visus, kurie eina į nežinią, aš nusiimsiu kepurę.“

 

Autorius Monika Budnikienė