„Nesutapo interesai“ – pasiteisina nusprendusieji nutraukti santykius. Iš tiesų dažnai taip ir nutinka. Žmonės skirtingais keliais nusprendžia pasukti ne tik dėl neištikimybės ar pasibaigusios meilės: neretai jiems nepavyksta rasti kompromiso tarp tikrųjų savo ir partnerio poreikių. Tad vienintele išeitimi tampa skyrybos. Visgi psichologai tikina, kad įmanoma suderinti skirtingus poreikius ir net požiūrius. Tik dėl šio tikslo abu partneriai turi nemažai pasistengti.

 

Skirtingi žmonės – bendras gyvenimasPortrait,Of,Young,35s,Just,Married,Couple,In,Love,Posing

 

Vos įsimylėjęs ir užmezgęs santykius dažnas nori kuo daugiau laiko praleisti kartu, su malonumu įsitraukia į bendras veiklas, net užsiima tais dalykais, kurie nepatinka, kad tik galėtų būti arčiau mylimojo. Visgi psichologai sako, kad tokiu režimu gyventi įmanoma tik 9–14 mėnesių. Vėliau tenka prisiminti, kad savasis „aš“ – lygiai toks pat svarbus, kaip ir santykiai. Manoma, kad visi per gyvenimą turi patirti tris skirtingas savarankiškumo stadijas. Vaikystės stadijoje būna priklausomi nuo tėvų. Antroje stadijoje, jau suaugus, tenka išmokti gyventi savarankiškai ir būti nepriklausomiems. Trečioje stadijoje, sukūrus santuoką, metas išmokti būti savarankiškiems, sykiu būnant priklausomiems nuo partnerio. Tenka mokytis suderinti savo nepriklausomybę (asmeninius siekius) ir ryšį su partneriu bei pasirinkti, kokius įsipareigojimus norisi prisiimti.

 

Paprasčiau tariant, gyvenant poroje tenka patirti vieną esminį tapatumo virsmą, taip pat keletą mažesnių ir kaskart iš naujo apmąstyti tiek savo vaidmenį, tiek tikruosius gyvenimo tikslus. Tai ne tik natūralu, bet ir naudinga. Mat, psichologų įsitikinimu, laimingiausi žmonės būna ir darniausius santykius palaiko tuomet, kai tikrai gerai pažįsta save ir sąmoningai geba pasirinkti, ką dėl ryšio išlaikymo galima aukoti, o ko ne. Deja, tokiu sąmoningumu retas gali pasigirti. Daugelis mano, kad jaučiant meilę ir prieraišumą visi kiti reikalai išsispręs kone savaime. Tačiau iš tiesų norint sudaryti tvirtą partnerystę, išlaikyti darnią šeimą tenka sukurti nemažai taisyklių, kurių abu partneriai susitaria laikytis. Nė vienas neturi būti nuskriaustas, per daug suvaržytas ar priverstas nuolat aukoti asmeninius prioritetus dėl santykių išsaugojimo. Tai pati sunkiausia interesų derinimo dalis. Juk susitinka ir įsimyli skirtingos asmenybės, du atskiri žmonės. Ir tam, kad jie galėtų kokybiškai sugyventi, tenka rasti balansą tarp duoti ir imti, prisirišti ir suteikti laisvės.

 

Svarbiausias tikslas

 

Santykių ekspertai mano, kad lengviausiai dermė atrandama tuomet, kai abu partneriai supranta, jog laikui bėgant jie gali pasikeisti ir ryžtasi palaikyti vienas kitą bei padeda tobulėti ir augti. Visgi svarbu suprasti, kad apie tokius dalykus santykių pradžioje mažai kas susimąsto. Su realybe ir nuomonių bei poreikių susikirtimu susiduriama gerokai vėliau. Ir apie tai išsamiai rašo psichoterapeutė Daphne de Marneffe knygoje „Kliūčių ruožas: santuoka ir menas būti kartu“. Knygoje analizuojamos dažniausiai santuoką ar ilgalaikius santykius kamuojančios bėdos: skirtingi asmeniniai poreikiai, finansiniai nesutarimai, sunkumai, kylantys piktnaudžiaujant alkoholiu ar narkotikais, tėvystės rūpesčiai, išgaravusi aistra, besiartinanti senatvė bei daugelis kitų. Autorė, supynusi mokslinių tyrimų duomenis, pokalbius su žmonėmis ir klinikinę patirtį, skvarbiu žvilgsniu analizuoja kasdienį vyrų ir moterų elgesį.

 

D. de Marneffe sako, kad poroje kiekvienas partneris visada turi skirtingų tikslų. Visgi tam, kad pavyktų išlaikyti bendrą gyvenimą, pats aukščiausias prioritetas abiem turi būti toks pat arba labai panašus. Tradiciškai paklausti, kodėl nusprendė būti kartu ir sukurti šeimą, vyrai atsako, kad giminės pratęsimui. O moterys prataria, kad iš meilės arba todėl, jog dviese gyventi tiesiog lengviau. Ir tai jau savaime lemia problemą bei nesutarimus. Mat skirtingai suvokdami bendro gyvenimo paskirtį vyrai ir moterys elgiasi skirtingai. Tad psichologė pataria atvirai pasikalbėti ir paklausti vienam kito, kodėl iš tiesų nuspręsta susituokti arba apsigyventi kartu ir kurti bendrą ateitį. Idealiu atveju derėtų susitarti, kad partnerystė, vaikų auginimas ir emocinis saugumas – abiejų partnerių aukščiausias prioritetas. Tuomet lengviau tapti dėl bendro tikslo dirbančia komanda ir susitvarkyti su visais kitais iššūkiais, kurie atsiranda gyvenant kartu.

 

Partnerystės taisyklių sąvadas

 

Tokia garsios psichoterapeutės išmintis skamba ne itin romantiškai. Visgi tenka pripažinti, kad bendras gyvenimas panašesnis į darbą, o ne pasaką. Tai reiškia, kad pora turi susitarti, kaip pasiskirstys darbus. Juk šeimoje, kaip ir biure, reikalingas administratorius, buhalteris, vairuotojas, vadybininkas, net viršininkas. Skirtumas tik tas, kad visus šiuos darbus gali atlikti abu partneriai. Psichologai dar prieš apsigyvenant kartu pataria užduoti vienas kitam kelis esminius klausimus: dėl vaikų susilaukimo, finansų pasidalijimo, paprasčiausių buities darbų pasiskirstymo ir bendravimo su artimaisiais (abiejų tėvais, broliais bei seserimis ar net draugais). Neretai paaiškėja, kad žmonės turi gana skirtingus požiūrius į tokius paprastus dalykus. Tad tenka ieškoti kompromiso. Antrą, trečią kartą peržiūrėti bendro gyvenimo taisykles prireikia, kai reikšmingai pasikeičia gyvenimo aplinkybės: susilaukiama vaikų, vienas iš partnerių praranda darbą ar nutinka kažkas, kas sujaukia galiojančią tvarką. Pagrindinis uždavinys – atviras bendravimas.

 

Skirtingai nei daugelis įsivaizduoja, santykių ir bendro gyvenimo nevalia paleisti tekėti sava vaga. Nuolat verta pasitikrinti, ar vis dar puoselėjate tas pačias vertybes, mat jos – stabilaus bendro gyvenimo pagrindas. Taip pat svarbu aptarti svajones ir ateities planus. Juk vyras ir moteris gali skirtingai suvokti, kada reikia įsigyti bendrą būstą, susilaukti vaikų ir net išvykti atostogų. Kartais netgi smulkmenos gali pasėti nesantaikos sėklą. Beje, psichologai primena, kad kaskart stengiantis suderinti interesus abu partneriai turi šiek tiek nusileisti ir abu turi ką nors laimėti. Tik tuomet pavyks išlaikyti pasitenkinimą bendru gyvenimu. Dar vienas kertinis santykių akmuo yra pagarba. Nors meilė nuostabi ir labai svarbi, tačiau nejaučiant pagarbos gyvenimo partneriui jokios taisyklės nepadės išlaikyti darnos ir suderinti interesų. Tad šį aspektą svarbu įvertinti. Mat be aistringos meilės gyventi ir puikiai sutarti įmanoma, o be pagarbos – ne.

 

Konfliktus paversti naudingomis pamokomis

 

Netgi tais atvejais, kai poroje abu laikosi nusistatytų taisyklių, konfliktų visiškai išvengti nepavyksta. O psichologai tikina, kad ir nereikia. Šeimos psichoterapeutė Roma Šerkšnienė leidinyje „Gyvenimas poroje: kaip sukurti sveikus santykius?“ nurodo, kad didžiausias santykių griovėjas – ne konfliktas, o sutuoktinių elgesys konfliktuojant. Tyrimai atskleidžia, kad poros gyvenimo ir santykių kokybė priklauso ne nuo konfliktinių situacijų skaičiaus, o nuo gebėjimo valdyti konfliktus. Tai padaryti padeda šios kompetencijos:

 
  •  Išklausyti antrosios pusės jausmus ir troškimus. Norint susikalbėti svarbu išklausyti, ką kitas sako, ir išgirsti, kas sakoma. Ginčydamiesi žmonės dažniausiai linkę patys kalbėti, todėl sunku klausytis, nes šnekant vienam kitas galvoja, ką pats norėtų pasakyti. Paprasčiau tiesiog išklausyti, garsiai pakartoti, kas pasakyta, ir pasitikslinti, ar teisingai suprato. Šis bendravimo būdas padeda išgirsti partnerio norus ir atitinkamai į juos reaguoti.
  •  Gero vienas kitam linkėjimas ir siekimas mažinti konfliktą. Pasitaiko, kad kilus konfliktui partneriai, apimti stiprių jausmų, nukrypsta nuo ginčytino klausimo link praeities nuoskaudų. Stiprūs jausmai ir susikaupusios nuoskaudos trukdo spręsti konfliktą. Naudingiau raminti save ir kitą, taip pat prisiminti, kad abu turi bendrą tikslą – išsaugoti santykius.
  •  Gebėjimas save nuraminti. Svarbi savybė, turinti reikšmės santykiams, yra gebėjimas valdyti stiprius jausmus, dar kitaip vadinama savireguliacija. Šis mechanizmas išsivysto ankstyvoje vaikystėje. Tačiau net labiausiai susitvardantys asmenys artimuose santykiuose gali prarasti savitvardą. Ginčijantis svarbu prisiminti, kad stiprūs jausmai trukdo blaiviai mąstyti ir tinkamai vertinti situaciją. Apimti stipraus pykčio ar nerimo žmonės dažnai pasako ar padaro neleistinų dalykų. Ramintis galima įvairiai. Sveikiausias būdas – tiesiai pasakyti, kad „dabar pykstu ir man reikia laiko nusiraminti“. Ir pokalbį tęsti tik nusiraminus.
 

Vos keli paprasti įgūdžiai padeda tinkamai išspręsti konfliktus ir kartu rasti tikrąsias jų priežastis. O tuomet jau lengviau suderinti išsiskyrusius interesus.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė