Transformacinio pokyčio terapeutė, hipnoterapeutė, motyvacinė kalbėtoja, kūno ir sielos namų HAMSA HOUSE įkūrėja Asta Asteen sakosi atradusi hipnoterapiją norėdama padėti sau išeiti iš sunkių fizinių ir emocinių būsenų. Šiandien Asta lydi kitus gijimo kelionėje ir hipnozę, kaip ypatingą priemonę, pasitelkia netgi grupiniuose seminaruose.

 

Psychotherapist,And,Patient,In,Office.,Hypnotherapy,Session

žAsta, esate transformacinio pokyčio terapeutė, hipnoterapeutė. Kaip ir kada susidomėjote terapija?

 

Terapijomis domiuosi jau seniai – nuolat gilinausi į savigalbos būdus dėl pačios jausenų, iš kurių siekiau išsilaisvinti. Tuo metu atrodė, kad niekas negali man padėti, nes kompleksas to, ką jaučiau ir išgyvenau, buvo itin sudėtingas. Nuolat girdint informaciją apie tai, kaip veikia mūsų protas ir psichika, kaip padėti sau itin sunkiai sergant, vieną dieną manyje tiesiog gimė jausmas, tarsi šaukimas, jog esu reikalinga žmonėms. Atėjo nepajudinamas tikrumo jausmas, jog turiu pasidalinti turimais suvokimais, kad turiu žengti į terapijos pasaulį kaip terapeutė – žmogus, kuris gali padėti.

 

Kodėl iš visų terapijos rūšių pasirinkote hipnoterapiją?

 

Nuolat domėdamasi terapijos rūšimis atradau hipnozę ir ja susidomėjau. Asmeniškai išbandžiau šį psichoterapijos metodą. Labiausiai žavėjo tai, kad proceso metu turime galimybę pasiekti pasąmonę – klodus, kuriuose glūdi visų mūsų elgsenų ir jausenų šablonai.

 

Vos įžengusi į hipnozės pasaulį suvokiau, kad tai gali iš esmės pakeisti gyvenimą. Tuo metu traukė metodai, kurie suteiktų išskirtinį ir spartesnį rezultatą. Dažnas emocinėje duobėje esantis žmogus trokšta, kad jo pasąmonines programas kažkas tiesiog perrašytų ir jis galėtų grįžti į savijautą, kai buvo sveikas ir laimingas. Arba atrasti džiaugsmą, kurio nuo ankstyvos vaikystės nėra turėjęs. Taigi, hipnozė gali suteikti neeilinę transformacijos dovaną.

 

Hipnozė man – tai lyg kažkas, ką visada mokėjau daryti. Mokydamasi hipnozės suvokiau, kad šiame procese man itin gera – viskas aišku ir paprasta. Esu įsitikinusi, jog hipnoterapijoje, be pačios technikos išmanymo, labai svarbios asmeninės terapeuto savybės, jo gebėjimas jausti žmogų, balso tembras, atsidavimas procesui, įsigilinimas, jautrumas kliento gyvenimo istorijai, šabloniškumo vengimas. Visą rinkinį tarsi jau turėjau duotą iš aukščiau, reikėjo tik patikėti savimi ir atsiduoti darbams.

 

Visgi hipnozė – tik viena terapijos rūšių. Kurias jūs pasitelkiate dirbdama terapeutės darbą?

 

Kad ir kaip stipriai esu įsitikinusi hipnozės galia, visgi pradėjusi eiti terapiniu keliu gana greitai supratau, jog gijimas yra kelionė. Galime kliautis greitesniais metodais, tačiau mūsų psichikai reikia laiko pokyčiui, o dar labiau – sąmoningumo, kur šioje kelionėje norima nukeliauti. Šiuolaikiniame pasaulyje mes nuolat siekiame greičio. To paties siekiame ir (iš)gijime. Prie to teigiamai neprisideda ir vis dažniau siūlomi metodai, kurios pasitelkiant esą vienu seansu galima išspręsti visas bėdas. Žmogus šia mintimi pasimaitina ir nebenori stengtis. O negavęs greito rezultato nusivilia ir klausia: „Kas su manimi negerai“?

 

Norėčiau paklausti, kodėl žmogus, kuris vaikystėje išgyveno girtuokliaujančių tėvų smurtą, kurie galimai sirgo depresija, buvo nuolat atstumiamas, nemylimas ir neprižiūrėtas, yra toks naivus ir nori, kad be jo valios įsikišimo bei nuoseklaus darbo kažkas imtų ir per valandą pakeistų jo gyvenimą? Juk praeities skausmas, išgyvenimai ir į nervų sistemą įrašytos reakcijos gali būti tik transformuojamos, bet neištrinamos.

 

Taigi, į savo veiklą įtraukiau ir kitų procesų, kurie leistų pas mane atėjusiam žmogui prisiimti atsakomybę už savo jausenas ir prikeltų norą pačiam keisti gyvenimą iš esmės. Tai padaryti galima tik sąmoningu pasiryžimu, nes norėdami pastatyti laimės ir ramybės namą turime patys pridėti bent po vieną plytą kasdien. O aš esu ta, kuri skatina, įkvepia ir padeda tai daryti, nes žinau, kiek kainuoja jėgų pastatyti tokį namą ir ko reikia, kad jis būtų ilgalaikis, amžinas – ne dar vienas savęs apgaudinėjimas.

 

Į gijimo kelionę su žmogumi leidžiuosi tik tuomet, jei matau, jog jis nusiteikęs augti, jog mes kartu turime potencialą išjudėti į kažką nuostabaus jo gyvenime. Todėl nuolat gilinuosi į procesus, apie kuriuos Lietuvoje neretai girdime mažai – tam, kad mūsų su klientu galutinė kelionės stotelė būtų pati nuostabiausia dovana jo gyvenime.

 

Kokias fizines ar dvasines problemas padedate spręsti pas jus atėjusiam žmogui?

 

Terapinis kompleksas, kurį taikau itin sunkias būsenas išgyvenantiems žmonėms, yra būtinas, jei norime sveikti. Kai įžengiau į terapiją, tarp mano klientų dominavo kenčiantys nuo nerimo, depresijos, baimių, įtampų, dvasinio skausmo. Pasitaikydavo ir turinčių stiprių fizinių išraiškų: sergančių autoimuninėmis ligomis, neaiškiais sutrikimais. Dabar sergančiųjų onkologinėmis, įvairiomis odos, autoimuninėmis ar vadinamosiomis lėtinėmis, neva nepagydomomis ligomis į mano kabinetą įžengia daugiausia.

 

Mane žavi tai, ko tarsi negalime užčiuopti fiziškai, tačiau iš dalies tai mumyse akivaizdu – kasdienės jausenos ir pokyčiai kūne aiškiai rodo, kokį mąstymo būdą ir emocijas nešiojamės. Nuotaikų sutrikimai turi gana aiškią kilmę – prie jų prisideda ir genetika, bet stipriausiai tai nulemia nepalankios vaikystės patirtys. Žvelgdami į stipresnius kūniškus ir dvasinius susirgimus, visgi matyti turime dar giliau. Neretai autoimunine ar onkologine liga sergantis žmogus sunkias emocijas atsineša ir iš protėvių. Tai giminės trauma bei mums nepriklausančios emocijos, apie kurias jau įrodymais kalba net mokslas.

 

Mano tikslas – ne tik padėti sergančiajam, bet ir įkvėpti pasimetusį atrasti savo kelią. Nuostabus jausmas, kai žmonės sako, kad pabuvę mano seansuose įgauna paskatą stengtis ir į gyvenimą pradeda žiūrėti šviesiau. Kartais į mane kreipiasi ir sportininkai, siekiantys atsikratyti baimių ir padidinti našumą. Su jais dalinuosi patarimais, kaip mąstyti ir kokius ritualus atlikti, kad pritrauktų sėkmę.

 

Ar dažnai žmonės painioja hipnozę ir hipnoterapiją? Kuo jos skiriasi?

 

Terminas „hipnoterapija“ tiesiog šiuo metu labiau išpopuliarėjęs, todėl jį susiejame su terapija. Žodį „hipnozė“ galbūt kartais susiejame ir su mitais, paslaptimi. Šiuos du terminus žmonės atskiria, nors terapijoje jie turi tą pačią reikšmę. Hipnoterapija – tai hipnoze grįsta terapija. Hipnozė – tai transo būsena. Abiem atvejais hipnozė yra įrankis patekti į būseną, kurioje galima pasiekti pasąmonę. Hipnoterapijoje hipnozė leidžia dirbti terapiškai.

 

Kaip vyksta hipnoterapijos seansas? Svarbu paciento ir terapeuto bendradarbiavimas, vienas kito jautimas?

 

Pats seansas vyksta pacientui patogiai įsitaisius, klausantis mano balso ir atpalaidavo technikų, sugestijų. Hipnoterapija visuomet yra sinergijos rezultatas. Iš kliento reikalingas atsidavimas procesui, pasitikėjimas, nes tai leidžia atsiskleisti jo prigimtiniam imlumui transo būsenai. Jei pacientas nusiteikęs pokyčiui, visi vidiniai veiksniai suveikia sėkminga linkme.

 

Toliau visa kita priklauso nuo terapeuto. Svarbu sukurti pacientui saugią aplinką, kur galėtų kliautis procesu, kuris jam yra naujas ir nepažįstamas, nors ir prigimtinai duotas. Terapeutas turi jausti pacientą, tai, ko jam labiausiai reikia, ką būtina pasakyti pačiu tinkamiausiu momentu, kad įvyktų pokytis pasąmonės lygmenyje. Atsidavęs ir sąžiningas terapeutas šiam procesui atiduoda nemažai savo energijos ir resursų, nes turi įsijausti į subtiliuosius aspektus. Suvokti, kaip kartais ir be žodinės išraiškos pacientas jaučiasi.

 

Bendradarbiavimas – būtina sąlyga norint sėkmingai sveikti. Todėl jei jaučiu paciento nepasiruošimą procesui ar įsiklausymo į stoką, nenorėjimą išgirsti ir norą likti savo susikurtoje iliuzijoje, tokį paleidžiu savais keliais. Nėra tikslo stengtis padėti tam, kuris nenori sveikti ir pats sau to nepripažįsta.

 

Kas vyksta hipnozės metu panirus į transą?

 

Transo būsenoje protas veikia teta bangose. Tai leidžia prieiti prie pasąmonėje glūdinčios informacijos, tolimiausių atsiminimų, emocinių aspektų. Tai, kas vyksta per seansą, priklauso ir nuo to, kiek informacijos kiekvienas gali pasiekti savo pasąmonės kloduose. Kur baigiasi individualūs kliento veiksniai to, kiek informacijos iš savo pasąmonės jis gaus, iš esmės prasideda terapeuto kompetencijos – tai, kaip su šia potencialia informacija jis kartu žmogumi dirbs ir kaip padės terapiškai ją apdoroti. Kiekvienas terapeutas turi savo esmines psichologes tiesas ir teorijas, su kuriomis dirba.

 

Besąlygiškai tikiu vidinio vaiko egzistavimu – nuolatos savo praktikoje įsitikinu, kad išgyventa vaikystės realybė mus šiandien valdo per suaugusiojo kūną, jausenas, elgsenas. Visa mano kaip terapeutės praktika grįsta vidinio vaiko gydymo procesu. Neretai per hipnozę skatinu bei padrąsinu klientą susitikti su vidiniu vaiku. Kai turime galimybę suteikti šiam mažam vaikui tai, ko jis visada norėjo ir ko jam reikėjo, tuomet ir suaugusysis gali nurimti bei sveikti.

 

Hipnozės metu savo gyvenimo istorijai ir atsitikimams galime suteikti kitokį atspalvį juos transformuodami, pakeisdami asociacijas – leisdami praeičiai kitaip „nugulti“ psichikoje. Praeities istorijos labiausiai sargdina, nes neretai nemokame jų paleisti. Transo metu skatinu paleisti praeitį, į tai pažiūrėti pro kitokias akis.

 

Taip pat teta bangos leidžia mokytis naujų dalykų, „naujo žvilgsnio“ ir megzti naujus įpročius. Tai leidžia tobulėti, išsilaisvinti iš ydingų ir sargdinančių mąstymo modelių, suvokti save kitaip – vėl pamilti gyvenimą.

 

Galimybę pasiekti transą vadinu gamtos stebuklu. Šis duotas beveik kiekvienam mūsų, o būdami jame galime grįžti į mums artimą vaikystės būseną – kai į mus, lyg į baltus popieriaus lapus, įrašoma informacija, kuria vėliau vadovaujamės visą likusį gyvenimą.

 

Kaip mėgstu sakyti, mūsų materijoje nėra to, ko nėra ir mūsų pasąmonėje. Esu įsitikinusi ir tai sena visatos tiesa, jog mūsų fizinėje plotmėje esamus patyrimus pirmiausia išgyvename prote, mintyse ir jie glūdi giliai pasąmonėje. Tai, ką turime savo programose, anksčiau ar vėliau patirsime ir gyvenime: santykiuose, sveikatoje, profesinėje srityje, santykyje su savimi, ateityje. Pirmiausia viskas sukuriama pasąmonėje ir tik vėliau realizuojasi mūsų fizikoje. Todėl hipnozės būsena suteikia galimybę kurti savo realybę, rytojų ir, tikiu, likimą.

 

Hipnozė visada buvo apipinta mitais. Kokie mitai jus erzina labiausiai?

 

Nepasakyčiau, kad yra dalykų, kurie erzina, greičiau – kelia nuostabą. Tai žmonių domėjimosi trūkumas, kai turime šių laikų prieigas prie visos reikalingos informacijos. Hipnozė siekia neatmenamus laikus, tai nėra nei naujas, nei mitų vertas psichoterapinis metodas. Galbūt kartais stebina žmonių nusiteikimas, jog jie šioje būsenoje bus neigiamai paveikūs, negalintys prisiminti, jog vėliau jiems tik pablogės. Taip galvojantys iš tiesų dažniausiai yra tie, kurie niekada neturėję hipnozės seanso arba tie, kurie nėra tinkamai priėję prie susijusios informacijos. Juk Amerikoje hipnozė nėra naujiena, kodėl tai naujiena turėtų būti pas mus, Lietuvoje?

 

Stipriausias neigiamas emocijas kelia šioje srityje dirbantys nenuoširdūs žmonės, žadantys neįmanomai greitą pokytį. Nepasiekus šio rezultato, toliau skatina klientą lankytis, dar labiau jį sargdina. Šis, suprantama, nusivilia visais šioje srityje dirbančiais hipnoterapeutais.

 

Po žadamais stebuklais slypi nenuoširdumas. Tokiais atvejais gaila žmonių, o tokių „specialistų“ norėtųsi paklausti, kam jie iš viso tai daro, juk mes stipriai galime lemti žmogaus gyvenimą. Tačiau, tikiu, kad kiekvienam atseikės karma.

 

Kiekvienam pacientui galima pritaikyti hipnoterapiją? Kada ji neveiksminga?

 

Tiesa ta, jog tik apie 5 % žmonių galimai visiškai neimlūs transui. Kaip minėjau, tai gali lemti ir nusiteikimo, pasitikėjimo, atsidavimo trūkumas. Neveiksminga hipnoterapija gali būti tada, kai žmogus turi asmenybės sutrikimų arba kai jo smegenys dėl traumuojančių įvykių praradusios vientisumą.

 

Iš patirties galiu teigti, kad beveik visi esame mažiau ar daugiau imlūs. Jei vienas pacientas seanso metu matys vaizdinius, o kito pasąmoninė kelionė bus tik per jausmą – tai tikrai nereiškia, kad pastarasis neimlus. Mano praktikoje net ir tuos kelis itin retus kartus, kai abejojau žmogaus imlumu transui, vėliau buvau nudžiuginta itin pagerėjusia jo psichologine ir fizine būkle. Aišku, kiekvienas esame unikalus, todėl vieniems hipnozė gali būti visiškai gyvenimą transformuojantis metodas, kitiems tik pagalbinis.

 

Kokie hipnoterapijos trūkumai? Kada nepatartumėte žmogui pagalbos ieškoti pasitelkiant hipnozę?

 

Hipnoterapija, tiek, kiek tenka į ją žvelgti kiekvieną dieną, trūkumų neturi. Kaip minėjau, seanso metu tiesiog gali pritrūkti asmeninių kliento savybių – tuomet jis tiesiog iš seanso negaus tiek, kiek galbūt tikėjosi.

 

Vienintelė rimta „antirekomendacija“ hipnozei būtų epilepsija. Taip pat sunkesnės psichologinės būsenos, tokios kaip šizofrenija, bipolinis sutrikimas. Nors su šiomis būsenomis dirbti galima, tačiau neretai pats žmogus gali būti nepasiruošęs tam, ką į paviršių iškels pasąmonė.

 

Taip pat hipnozės bandyti nepatarčiau ir tam, kuris galvoja, kad per hipnozės seansą viską išspręs ir daugiau nereikės dėti jokių pastangų. Ir tam, kuris nepasiruošęs sveikti iš pagrindų, t. y. į hipnozę neiname pasivaikščioti, einame pažvelgti į tai, kas labiausiai skaudina ir sargdina.

 

Visais kitais atvejais hipnozė yra nuostabi galimybė pakeisti gyvenimą iš esmės.

 

Kaip hipnoterapija įsikomponuoja į jūsų vedamus gyvus seminarus? Ar tai reiškia, kad vedate hipnoterapiją žmonių grupėms?

 

Hipnozė – viena iš metodikų, kurią labai mėgstu ir kuria noriu dalintis su žmonėmis. Mano vedami seminarai yra išimtiniai atvejai, kai vedu seansus grupei žmonių. Įprastai koncentruojuosi į individualius seansus, kuriuose nėra šabloniškumo – viskas grįsta autentika.

 

Visgi per seminarus nuostabu stebėti fenomeną, kai žmonių grupė tarsi dalijasi viena bendra sąmone – ne tik fiziniais pojūčiais, bet ir patiria beveik identiškas mentalines keliones. Tai galimybė suvokti hipnoterapijos pagrindus, t. y. pajusti, kaip šis procesas galimai juntamas per visas turimas sensorikas: matymą, garsus, pojūčius, netgi kvapus. Ir, svarbiausia, jau žengti pirmąjį žingsnį siekiamų pokyčių link.

 

Tačiau autoriniais seminarais pirmiausia siekiu dalintis žiniomis, suvokimais, principais, tiesiomis ir praktikomis, kurios iš esmės keičia gyvenimą. Tai tarsi ilgai brandinta dovana, kurią įteikiu žmogui į rankas, o jis tai perleidžia per savo protą, fizinį kūną, matymo lauką, – ir įvyksta stebuklai. Jais įsitikinu per pasiekiančias padėkas ir pasakojimus, kaip galimybė pabūti erdvėje su tam tikrais suvokimais tiesiog ištirpdė begalę metų egzistavusius negalavimus ir visam laikui pakeitė vidų.

 

Mano tikslas – dar daugiau dalintis tuo, ką žinau, kas svarbu, kas gydo ir kas mus gali padaryti laimingus. Artimiausiu metu ketinu pasidalinti dar viena dovana – savo autoriniu seminaru „Laimėti gyvenimą“. Nes būti čia, šioje Žemėje, yra dovana. Nes galimybė prisiliesti prie kitų gyvenimų yra dovana. Nes mes vieni kitiems esame dovana. Nes laimėjome jau gimdami, tik tai dažnai laikome įprastu dalyku. Metas atbusti ir laimėti gyvenimą iš naujo.

 

Autorius Laura Auksutytė