Dėl du šimtmečius trukusių seksualinių santykių Habsburgų šeimoje, kone kiekvienas jos narys patyrė fizinę deformaciją, įskaitant impotenciją, sulenktas kojas ar gimė su liūdnai pagarsėjusiu Habsburgų žandikauliu. Nors karališkosios santuokos tarp biologinių giminaičių Europos ribose buvo paplitusios iki XX a., Ispanijos Habsburgai ypač stebino savo veiksmais. Devynios iš vienuolikos santuokų buvo kraujomaišos.

 

Model,Of,Prognathism.,Jawbones,With,Maxillary,And,Mandibular,Dentition,AndPirmųjų fizinių deformacijų užuomazgos

 

Istorikų teigimu, Habsburgų dinastijos viešpatavimas Ispanijoje galėjo oficialiai prasidėti 1516 m. Tačiau Habsburgai, kilę iš Vokietijos ir Austrijos, įvairius Europos regionus kontroliavo nuo XIII a. Ispaniją valdyti pradėjo 1496 m., kai Habsburgų valdovas Pilypas I iš Burgundijos vedė Joaną iš Kastilijos, dabartinės Ispanijos dalies sosto įpėdinę. Po dešimtmetį trukusių politinių ginčų ir susirėmimų su konkurentais dėl valdžios Ispanijoje, Pilypas I 1506 m. užėmė Kastilijos sostą, kol galiausiai jį perėmė Habsburgų įpėdinis Karolis V, kuris į Ispanijos sostą atsisėdo 1516 m.

 

Ispanijos Habsburgai jau žinojo, ką reiškia santuoka ir tuo gauta galimybė viešpatauti, todėl buvo pasiryžę išlaikyti Ispanijos monarchiją šeimoje. Galiausiai pradėjo ieškoti karališkųjų sutuoktinių tik savo šeimoje ir tai, kaip laikas parodė, buvo didžiausia jų klaida. Šis giminingumas ne tik užtikrino, kad sostas liktų Habsburgų gniaužtuose, bet ir turėjo pasekmių, kurios galiausiai lėmė dinastijos žlugimą. Iš kartos į kartą buvo perduodama ne tik karūna, bet ir genai, kurie lėmė apsigimimus.

 

Be to, kad kraujomaiša ne tik socialiai ir kultūriškai nepriimtina, ji žalinga tuo, kad padidina persileidimų, negyvagimių ir naujagimių mirčių skaičių. Kai turima vaikų su asmeniu, kuris nėra glaudžiai susijęs giminystės ryšiais, dauguma genų bus heterozigotiniai, t. y. palikuonys turės skirtingus bruožus. Kai tuokiasi itin artimi giminaičiai, padidėja panašios genetinės kilmės ir apsigimimų tikimybė. Tik pusė Habsburgų vaikų išgyveno iki 10 metų, palyginti su 80 % vaikų iš kitų to paties laikotarpio ispanų šeimų. Santuoka tarp artimų šeimos narių padidina tikimybę, kad žalingi recesyviniai genai, kurie paprastai išnyktų dėl sveikų dominuojančių genų iš nesusijusių tėvų, ir toliau bus perduodami. Vienas tokių apsigimimų – garsusis Habsburgų žandikaulis, dar vadinamas Habsburgų ar Austrijos lūpa. Tai fizinė būklė, žinoma šiuolaikiniu terminu apatinio žandikaulio prognatizmas. Jai būdingas išsikišęs apatinis žandikaulis, kurį dažnai lydi neįprastai stora apatinė lūpa ir kartais neįprastai didelis liežuvis. Paprastai apatinis žandikaulis išsikišęs tiek, kad jis iškreipia sąkandį taip, jog trukdo kalbėti bei apsunkina galimybę visiškai susičiaupti. Tai iškreipia veido struktūrą, o dantys netinkamai išsidėsto.

 

Manoma, kad Habsburgų žandikaulis kilęs iš Lenkijos karališkųjų šeimos narių, o pirmasis jį turėjęs asmuo – Maksimilianas I, Šventosios Romos imperatorius, valdęs 1486–1519 m. Daugelyje šio monarcho portretų yra ryškus deformuotas sąkandis. Kai pirmasis Ispanijos Habsburgų valdovas Karolis V atvyko į Ispaniją 1516 m., jis negalėjo pilnai susičiaupti dėl Habsburgų žandikaulio. Pranešama, kad dėl to vienas drąsus valstietis sušuko jam: „Jūsų didenybe, užčiaupk burną! Šios šalies musės labai įžūlios.“

 

Neišmatuojama fizinė ir dvasinė kančia

 

Būdinga žandikaulio linija buvo labiau paplitusi tarp Habsburgų vyrų, tačiau paveikė ir Habsburgų moteris, ypač Marianą iš Austrijos, Ispanijos karalienę. Maria Luisa iš Ispanijos ir jos sesuo Anne Marie iš Sardinijos pavaizduotos ispano José Garca Hidalgo paveiksluose. Portretuose aiškiai matyti Habsburgų šeimos žandikaulis. Vienai garsiausių Habsburgų giminės atstovių taip pat nepavyko visiškai išsisukti nuo šeimos bruožo. Marija Antuanetė iš Prancūzijos, nors ir atrodė puikiai, tačiau turėjo išsikišusią apatinę lūpą, dėl kurios manyta, kad ją nuolat pykino.

 

Ispanijos Karolio II Pamišėlio apatinis žandikaulis buvo toks ryškus, kad sunkiai galėjo valgyti ir kalbėti. Be Habsburgų žandikaulio, karalius buvo žemo ūgio, silpnas, impotentas, protiškai neįgalus, turėjo daugybę žarnyno problemų ir net nekalbėjo iki ketverių metų. Vaikščioti negalėjo iki 8-erių, o suaugęs kalbėjo taip prastai, kad dažniausiai jo nesuprasdavo. Vienas Prancūzijos ambasadorius, išsiųstas tirti būsimos santuokos, parašė, kad katalikų karalius yra toks bjaurus, jog kelia baimę ir atrodo sergantis. Savo knygoje „Ispanija valdant Karoliui II“ XVIII a. Didžiosios Britanijos pasiuntinys Aleksandras Stanhope’as rašė apie 35 metų Karolį II: „Jis turi šėlstantį skrandį ir praryja viską, ką valgo, nes jo apatinis žandikaulis taip išsiskiria, kad jo dvi dantų eilės negali susijungti. Norėdamas tai kompensuoti, jis turi neįtikėtinai plačią gerklę, todėl vištos skrandis ar kepenys praeina sveiki, o silpnas skrandis, negalėdamas jo suvirškinti, viską pašalina lauk.“ Karolio II tėvas Pilypas IV buvo vedęs savo sesers dukterį. Šie artimi santykiai padarė jį ir Karolio II tėvu, ir prodėde. Karolis II nesugebėjo susilaukti vaikų. Tyrėjai spėja, kad jis buvo nevaisingas. Mirė 1700 m., kai jam buvo vos 38 metai.

 

Savo galia neabejoję Habsburgai manė, kad valdžią išlaikę šeimoje išliks stiprūs, bet galiausiai tai padarė juos silpnus. Ironiška, kad Habsburgai prarado sostą Ispanijoje dėl paties proceso, kuriuo tikėjosi jį išsaugoti. Ispanijos paveldėjimo karas truko trylika metų, o jam pasibaigus Pilypas V, tapęs karaliumi, pradėjo naują Burbonų dinastijos erą.

 

Tyrėjus sudomino kraujomaišos padariniai

 

Nors ir giminingumas, ir Habsburgų žandikaulis visada siejami tik su šia šeima, niekada nebuvo atliktas mokslinis tyrimas, kuris įtikinamai susietų kraujomaišos faktą su išskirtiniu šeimos veido bruožu. Tačiau 2019 m. gruodį mokslininkai paskelbė turintys įrodymų, kad kraujomaiša iš tikrųjų sukėlė šią liūdnai pagarsėjusią deformaciją. Žurnale „Annals of Human Biology“ paskelbtame tyrime profesorius Romanas Vilasas iš Santjago de Kompostelos universiteto ir mokslininkų komanda įvertino 66 Habsburgų klano narių portretus, daugiausia dėmesio skirdami 15 monarchų, kurie turėjo stiprią šeimos žandikaulio liniją ir apatinį sąkandį. Šie portretai parodyti veido chirurgams. Jie apžiūrėjo ir įvertino žandikaulio deformacijos laipsnį. Chirurgai kiekvienam Habsburgų šeimos nariui skyrė balą pagal abiejų veido anomalijų sunkumą. Išsiaiškino, kad Pilypas IV, valdęs Iberijos pusiasalį 1621–1640 m., turėjo daugiausia deformacijų. Marijai iš Burgundijos apatinio žandikaulio deformacija buvo mažiausia. Penki karališkosios šeimos nariai – Karolis II, Maksimilianas I, jo dukra, sūnėnas ir sūnėno proanūkis – turėjo didžiausią žandikaulio deformaciją. Tada autoriai panaudojo informaciją iš didžiulio šeimos medžio, kurį sudarė 6000 žmonių, apimančių 20 kartų, siekdami kiekybiškai įvertinti, ar artimesnis tam tikrų šeimos narių giminystės laipsnis rodo didesnes ir gausesnes deformacijas. Nustatyta, kad artimiausių šeimos narių palikuonys daugiausia kentėjo nuo įvairiausių deformacijų. Daugelis karališkosios Vokietijos ir Austrijos Habsburgų šeimos palikuonių gyvi ir šiandien. Garsus šios šeimos narys – Karlas von Habsburgas, žinomas kaip Austrijos erchercogas ir Habsburgų Lotaringijos šeimos galva.

 

Autorius Monika Budnikienė