Ar gali būti, kad nėra nieko švento netgi Vatikane? Mįslingos mirtys, pinigai ir mafijos šešėlis temdė katalikų garbinamą Šventąjį Sostą. Už viso to stovėjo lietuviškų šaknų turėjęs arkivyskupas Paulius Marcinkus, net vadintas antru svarbiausiu Vatikano žmogumi ir laikytas būsimu kardinolu. Tačiau jo sąsajos su tarptautiniais bankininkystės skandalais ir žmogžudystėmis užvėrė bet kokias duris pakliūti arčiau Dievo.

 

Paul_Casimir_Marcinkus

Skurdžios lietuviškos šaknys

 

Nepaisant ilgus metus jį sekusių skandalingų antraščių visame pasaulyje, P. Marcinkus paskutines gyvenimo dienas leido ramiai, žaisdamas golfą Arizonos senelių namuose. Niekada nekalbėjo apie audringą Vatikano laikotarpį po „Ambrosiano“ banko žlugimo arba apie jam pareikštą kaltinimą dėl apgaulingo bankroto. Taip pat nepanoro kalbėti apie ryšius su šešėliniais Italijos nusikalstamų grupuočių nariais.

 

Skandalingą žinomumą pelnęs P. Marcinkus gimė 1922 m. sausio 15-ąją Čikagos priemiestyje. Jauniausias iš penkių neturtingų lietuvių imigrantų vaikų. Jo tėvas Mykolas pabėgo iš Lietuvos, kad išvengtų šaukimo į Rusijos armiją. Atvykęs į JAV dirbo plieno gamykloje ir pusbrolio ūkyje, kol susirado langų valytojo darbą, kuriame plušo tris dešimtmečius. Nors Paulius buvo siejamas su Čarlzu „Lucky“ Lučianu, viena ryškiausių asmenybių organizuoto nusikalstamumo Amerikoje istorijoje, tačiau pasuko Dievo ir doros keliu, bent jau daugeliui taip atrodė. Gerai mokėsi mokykloje, baigė „St. Mary of the Lake“ seminariją Ilinojaus valstijoje, 1947 m. įšventintas į kunigus. Čikagos parapijoje rūpinosi Šv. Kristinos ir Šventojo Kryžiaus bažnyčiomis. Pietinėje Čikagoje tuo metu gyveno daug darbininkų, imigrantų šeimų, o dėl nusikaltimų gausos garsėjo visoje šalyje. Rajone vis daugėjo juodaodžių amerikiečių, migravusių į Čikagą ieškoti darbo ir priverstų apsigyventi prastuose būstuose. 1949 m. P. Marcinkus paskirtas į arkivyskupijos santuokų tribunolą, kuris nagrinėjo prašymus pripažinti santuokas negaliojančiomis. Atrodė, kad gavo išties nemenką iššūkį, tačiau su viskuo susitvarkė ir netrukus buvo pastebėtas Vatikano.

 

Popiežiaus gorila

 

1950 m. P. Marcinkus atvyko į Romą studijuoti kanonų teisės Grigaliaus universitete ir pradėjo gauti specialių užduočių iš Vatikano. 1953 m. įgijo daktaro laipsnį ir liko dirbti Vatikane. Netrukus susidraugavo su Giovanni Battista Montini, kuris po dešimtmečio tapo popiežiumi Pauliumi VI. 1955 m. įstojęs į dvejų metų diplomatinę mokyklą, P. Marcinkus komandiruotas į Boliviją, kur įgijo geras ispanų žinias, o po ketverių metų – į Kanadą. Abiem atvejais ėjo sekretoriaus pareigas Vatikano nunciatūroje. 1959-ųjų gruodį grįžo į Romą dirbti valstybės sekretoriato įstaigoje. Iki to laiko išmoko itališkai, kad galėtų retkarčiais vertėjauti popiežiui Jonui XXIII. G. B. Montini įšventinus į popiežius, P. Marcinkus tapo pagrindiniu anglų kalbos vertėju, taip pat padėjo organizuoti pontifiko keliones į užsienį. Dėl ūgio ir raumeningo sudėjimo dirbo Pauliaus VI asmens sargybiniu, net gavo slapyvardį „Gorila“. 1969-aisiais įšventintas į vyskupus. Nepalaužiamai tvirtai saugojo popiežių, netgi neleido slaptosios tarnybos agentams dalyvauti privačioje pontifiko ir JAV prezidento Richardo Niksono audiencijoje. Filipinuose P. Marcinkus asmeniškai išgelbėjo popiežiaus gyvybę – išmušė peilį žudikui iš rankos. 1982 m. sutrukdė pasikėsinti į popiežių Joną Paulių II Fatimoje, Portugalijoje, kai pamišęs kunigas Juanas Maria Fernandez y Krohnas jį užpuolė durtuvu.

 

Mirtinas kavos puodelis

 

1970 m. P. Marcinkus paaukštintas į arkivyskupus, jam suteiktas naujas uždavinys. Nepaisant finansinio išsilavinimo ir patirties stokos, paskirtas vadovauti Vatikano bankui. Galbūt keista, kad žmogus, nieko neišmanantis apie bankininkystę, valdė tiek pinigų, tačiau popiežius juo pasitikėjo. P. Marcinkaus golfo bičiuliai, bankininkai Michele Sindona ir Roberto Calvi, suprato finansus ir noriai dalijosi žiniomis. Tiesa, tik vėliau paaiškėjo, kad P. Marcinkus nutiesė kelią dar didesnių pinigų link.

 

1968 m. Italijos valstybė panaikino Vatikano neapmokestinamąjį statusą ir privertė bažnyčią diversifikuoti savo valdas. Šiuo tikslu pasamdė finansų patarėją M. Sindoną, kardinolo G. B. Montini draugą prieš jam tampant popiežiumi. M. Sindona tuo metu buvo vienas ryškiausių Italijos verslininkų, turėjo plačius ryšius su Gambino nusikaltėlių šeima – valdė jų pelną iš narkotikų. Mafijos pinigai buvo plaunami per įvairius bankus, įskaitant ir Vatikano. Jo imperija žlugo 1974 m., o Vatikanas, kaip pranešama, prarado dešimtis milijonų dolerių. M. Sindona galiausiai įkalintas iki gyvos galvos už tai, kad 1979 m. surengė žlugusį banką likvidavusio advokato nužudymą. Kalio cianidu užnuodytos kavos puodelį jis išgėrė praėjus keturioms dienoms po nuosprendžio.

 

P. Marcinkus ir Vatikano banko veikla už Vatikano ribų buvo žinomi jau 1973 m., kai jį apklausė JAV federalinis prokuroras Williamas Aronwaldas ir Teisingumo departamento Organizuotų nusikaltimų ir reketo skyriaus vadovas Billas Lynchas. P. Marcinkaus pavardė iškilo tiriant 14,5 mln. JAV dolerių padirbtų obligacijų schemą, kai netikros obligacijos 1971 m. persiųstos Vatikano bankui. Tačiau arkivyskupas turėjo imunitetą, o Amerikos pareigūnai nusprendė, kad kaltinimai negali būti pateikti.

 

Neišaiškintos mirtys

 

9-ojo dešimtmečio skandalas buvo susijęs su Milano banko „Ambrosiano“ žlugimu. Didžiausias Italijos investicinis bankas „Ambrosiano“, kuriam vadovavo finansininkas R. Calvi, žlugo 1982-aisiais. Vatikano bankui priklausė apie 1,5 % šio banko akcijų. 1978 m. nustatyta, kad keli milijardai lirų nelegaliai pervesta į kitas sąskaitas, todėl pradėti baudžiamieji tyrimai. 1981 m. R. Calvi buvo teisiamas, jam skirta ketverių metų lygtinė bausmė ir 19,8 mln. JAV dolerių bauda už pažeistus Italijos valiutos įstatymus. Kalėjime bandė nusižudyti, vėliau paleistas už užstatą. Jo šeima tvirtino, kad nekaltas dėl priskirtų nusikaltimų, nes tapęs manipuliacijų taikiniu. 1982 m. birželio 5 d., likus dviem savaitėms iki „Ambrosiano“ žlugimo, R. Calvi parašė įspėjamąjį laišką popiežiui Jonui Pauliui II ir nurodė, kad toks įvykis išprovokuotų neįsivaizduojamo masto katastrofą, o Bažnyčia patirtų didžiausią žalą. Susirašinėjimas patvirtino, kad nelegalios operacijos buvo plačiai žinomos tarp pagrindinių banko ir Vatikano filialų. Žlugus bankui aptiktos 700–1,5 mlrd. JAV dolerių skolos, o dauguma pinigų srautų keliavo per Vatikano banką. Vėliau paaiškėjo, kad trūkstami pinigai buvo paskolinti 10 šešėlinių Vatikano banko kontroliuojamų įmonių. Vatikano pareigūnai sutiko sumokėti „Ambrosiano“ kreditoriams apie 240 mln. JAV dolerių. Krizė dar labiau išaugo, kai R. Calvi sekretorė iššoko pro kabineto langą ir paliko banko prezidentą smerkiantį raštelį. Tai buvo tik dar vienos nelaimės preliudija. Kitą dieną R. Calvi kūnas rastas kabantis po Londono Blackfriars tiltu.

 

1978 m., praėjus vos 33 dienoms nuo jo valdymo pradžios, popiežius Jonas Paulius I oficialiai mirė nuo širdies smūgio. Nuo pat pradžių oficiali Vatikano istorija buvo įtartina. Vienuolė Vincenza Taffarel spaudai pasakojo radusi jį negyvą vonioje. Tą pačią dieną istorija pasikeitė, o pareigūnai pareiškė, kad popiežius gulėjo lovoje, o jį rado sekretoriai. Nors niekada nebuvo jokių tvirtų įrodymų, kad popiežius nužudytas, kai kurie teigė, kad jis iš tikrųjų nunuodytas. Mat sužinojo, kad Vatikano banko sąmoksluose su „Propaganda Due“ masonų lože, kurią 1966 m. atkūrė finansininkas Licio Gelli, dalyvavo žinomi Vatikano veikėjai, tarp jų ir P. Marcinkus.

 

Nors po visų įvykių atrodė, kad P. Marcinkus gali gyventi ramiai, praeities šešėliai greitai jį pasivijo. Tiriant dingusio asmens bylą gautas pareiškimas, kad Vatikano darbuotojo dukra Emanuela Orlandi buvo pagrobta ir vėliau nužudyta P. Marcinkaus nurodymu. Taip teigė Sabrina Minardi, gaujos „Banda della Magliana“ boso draugė. Tiesa, Orlandi šeimos nariai teigė skeptiškai žiūrintys į jos pasakojimus, nes gydyta dėl piktnaudžiavimo narkotikais. Tyrėjai išliko atsargūs, tačiau, kaip pranešė leidinys „La Repubblica“, juos sutrikdė kai kurių detalių tikslumas.

 

Viską praradęs grįžo namo

 

Pinigų troškulys, ilgą laiką kankinęs P. Marcinkų, tik augo, dėl to banko durys buvo laisvai atidaromos ne vienam sukčiui ar žudikui. Neregėto masto veidmainystė iki šiol sunkiai suvokiama, nes vieną akimirką melsdavosi, o kitą sukdavo gudriausias pinigų plovimo schemas. Galiausiai viską praradęs 1990 m. P. Marcinkus grįžo į Čikagos arkivyskupiją, vėliau persikėlė į Arizoną, kur gyveno kaip parapijos kunigo padėjėjas Šv. Klemenso bažnyčioje. Mirė Arizonoje, sulaukęs 84-erių.

 

Autorius Monika Budnikienė