Nors visame pasaulyje tradicinės žaliavos keičiamos alternatyvomis, kyla daug diskusijų dėl jų tvarumo. Dirbtinė oda, šilkas, net deimantai gimsta laboratorijose, tačiau jiems pagaminti reikia neįvardinto kiekio elektros energijos, vandens ir kitų gamtos išteklių.

 

Nauda ar žala?Iron,Hanger,With,Sprig,Of,The,Tree,With,Leaves,On

 

Tvarių alternatyvų natūralioms žaliavoms kūrimas itin svarbus siekiant sumažinti drabužių pramonės (ir mados apskritai) indėlį į pasaulio klimato atšilimą. Mokslo startuoliai lenktyniauja, kas greičiau sukurs inovatyvų produktą, kuris pakeis iki šiol žinomą augalinę ar gyvūninę žaliavą. Jeigu jiems pasiseks ir prasidės masinė gamyba, mados pramonės laukia perversmas, o planeta galės lengviau atsikvėpti. Manoma, kad laboratorijose užaugintos medžiagos galėtų išspręsti aibę problemų: nuo žmonių išnaudojimo darbe, gyvūnų gerovės pažeidimų iki biologinės įvairovės nykimo. Tačiau kol kas turime tik didelį klaustuką, nes dirbtiniu būdu gautos žaliavos ne visada analogiškos ir tenkina vartotojus, taip pat diskutuojama apie gamybos kaštus. Laiku neįvertinus sąnaudų, gali nutikti taip, jog produktai, turėję spręsti ekologines problemas, jas padidins.

 

Sintetinis šilkas

 

Tradicinis šilkas gaunamas šilkaverpių ūkiuose. Kai vikšreliai suformuoja kokoną, jie sumetami į verdantį vandenį, kad žūtų. Paskui iš kokono išgaunami šilko siūlai. Laboratorijoje išauginta alternatyva patraukli žiauraus elgesio su gyvūnais atžvilgiu, gamybos metu sunaudojama mažiau energijos.

 

Dirbtinė žaliava, vadinama mikrošilku, nėra cheminės kilmės, nes gaminama laikantis veganiškų principų. Genetiškai modifikuotos mielių ląstelės sumaišomos su cukrumi ir vandeniu, mišinys fermentuojamas didelėse talpyklose, kurios ilgainiui prisipildo skysto baltymo. Ekstrakcijos metu junginiai įgauna tąsią konsistenciją, galiausiai suformuojami į siūlus, iš kurių galima austi tekstilę. Kaip ir natūralų šilką, dirbtinę žaliavą sudaro baltymai, todėl abu turi panašių fizinių savybių – lengvi, lygūs, biologiškai skaidūs. Ar mikrošilkas pritapo pramoninėje drabužių gamyboje? Kol kas eksperimentai lieka eksperimentais. Iš dirbtinio šilko tėra sukurtos dvi suknelės, bendradarbiaujant su mados dizainere Stella McCartney, kaklaraištis ir kepurė.

 

Visuotinį mikrošilko panaudojimą riboja sudėtingas gamybos procesas. Fermentacija itin jautri temperatūros, pH pokyčiams, todėl negalima iki galo kontroliuoti rezultato. Per dažnai gaunama nekokybiška žaliava. Net jei pavyktų išspręsti šią problemą, kritikai nuogąstauja dėl komponentų. Juk naudojamas cukrus, kuris paprastai gaunamas iš cukrinių runkelių ir cukranendrių. Įsivaizduojant šimtus hektarų pasėlių, tonas trąšų ir pesticidų, galima daryti prielaidą, jog mikrošilkas nėra jau toks ekologiškas. Kitas veiksnys, ribosiantis masinę gamybą, yra kaina. Japonijos įmonė, kuri naudoja panašią technologiją tekstilei gauti, siūlo įsigyti džemperį su gobtuvu (sudėtyje – 12 % fermentuoto baltymo ir 88 % natūralios medvilnės) už 375 Eur.

 

Laboratorijoje išauginta oda

 

Viso žino apie dirbtinę (sintetinę) odą. Veganiška oda taip pat gana populiari žaliava. Jos abi nėra identiškos pirmtakui. Mokslininkai bando išrasti gyvūninę odą ir laboratorijoje augina gyvas ląsteles. Gauta oda savo sudėtimi būtų identiškai tai, kuri gaunama nudyrus skerdenas. Joje būtų baltymų, riebalų, panašus kolageno santykis, laidi orui ir lanksti. Būtent šių savybių neįmanoma atkartoti kuriant sintetinę ar augalinę odą.

 

Su šiuo projektu pasaulyje dirba dvi JAV įmonės, kurios jau sulaukė 46 mln. dolerių vertės finansavimo. Norint išauginti gyvūninę odą dirbtiniu būdu, karvei atliekama biopsija, kurios metu surenkamos kūno ląstelės. Jos kultivuojamos mitybinėje terpėje su vitaminais taip, kad dalijantis susiformuotų lakštai. Vėliau prasideda rauginimo procesas, panašiai kaip apdirbant natūralią odą. Nors bandomosios gamyklos jau veikia apie metus, joms nepavyksta rasti partnerių, kurie sutiktų siūti drabužius. Taigi, tokių žaliavų rinkoje nėra.

 

Skeptikai kalba, kad dirbtinės odos kelias į populiarumą bus nelengvas ir vingiuotas, panašiai kaip dirbtinai susintetintos mėsos. Nors produktas – komerciškai perspektyvus ir gali sulaukti mažiau reguliacijos kliūčių, nes yra ne vartojamas, o dėvimas. Šalininkai džiaugiasi, jog gyvūninius produktus pakeitus išaugintais laboratorijoje sumažėtų problemų, tokių kaip žiaurus elgesys su gyvūnais, biologinės įvairovės ir miškų nykimas. Laboratorinė oda kuriama iš mėginio, paimto iš gyvo gyvūno, todėl ne visai atitinka šiuos lūkesčius. Dar nežinia, kiek karvių donorių reikės laikyti prie gamyklų, kurios gamins būtent tokią odą. Šiuo atveju negalima sakyti, kad laboratorinė oda bus tvaresnė, palyginti su standartine žaliava.

 

Neiškastiniai deimantai

 

Laboratorijoje užauginti deimantai plačiai prieinami rinkoje. Skirtingai nuo natūralių žaliavų, kurios susiformavo prieš milijardus metų esant dideliam slėgiui ir šilumai, dirbtiniai akmenys vystosi greičiau patobulinus šias sąlygas. Gaunamas identiškas iškastiniams deimantams rezultatas, todėl vartotojams net sunku rasti skirtumų. Žinoma, eilinis žmogus gali apsirikti, tačiau deimantų žinovai lengvai demaskuoja dirbtinius ir labiausiai vertina natūralius akmenis.

 

Nemažai žmonių džiaugiasi, jog išmokus pasigaminti deimantus patiems nereikia eksploatuoti kasyklų, kuriose dirba daug darbininkų ir kurios darko aplinką. Be to, papuošalai su dirbtiniais kristalais gerokai pigesni. Skeptikai ragina atkreipti dėmesį į laboratorijų sąnaudas, nes gamyba nėra tvari. Pagrindinis konfliktų židinys – elektros energijos eikvojimas. Nors gamyklos įsirengia saulės baterijas, gauta žalioji energija sudaro tik 10 % viso poreikio. Dirbtiniai deimantai nesumažina pagrindinės mados ir perteklinio vartojimo problemos – anglies pėdsako.

 

Tvarumas – nuvalkiotas žodis

 

Pasak prof. Kennetho P. Puckerio iš Tuftso universiteto (JAV), drabužių pramonės pastangos tapti tvaria tėra noras ant senų marškinių apvilkti naują švarką. Anot eksperto, peržiūrėjus standartinių įmonių ataskaitas sunku rasti įrodymų, kad gamintojai keičia technologijas, naudoja atsinaujinančiąją energetiką ir apskritai mažina produkcijos apimtis. Vien šūkis „padarysime tvarią madą, prieinamą visiems“ išduoda jau žinomus rinkodaros triukus. Permainos, kurių neva imasi didieji drabužių gamintojai, neduoda rezultato.

 

Skaidrumas. Daugumoje ataskaitų tiksliai neįvertinama, kiek mados prekių ženklai išmeta anglies dvideginio. O dokumentai, pateikiami auditoriams, nugula į vis storesnius segtuvus. Verslininkai pučia burbulą, kiek daug jie daro norėdami apsaugoti aplinką, tačiau tekstuose trūksta konkretumo ir esmės.

 

Perdirbimas. Akcentuojama, kad tekstilės perdirbimas saugo nuo atliekų, tačiau šio proceso mastai didžiuliai. Tai rodo, kad vis dar pagaminama daug rūbų, o perteklius rinkoje… perdirbamas. Akcijos, skatinančios atiduoti nereikalingus drabužius labdarai, taip pat nepasiekia gero tikslo. Vakarų pasaulio vartotojai lengva ranka atsikrato garderobo ir perka naują, o jų paaukoti drabužiai dažniausiai nugula trečiųjų šalių sąvartynuose.

 

Biologinės medžiagos. Naujos kartos audiniai turėtų tapti įprastų žaliavų pakaitalu, labiausiai akcentuojant, kad jie, kitaip nei plastikas, suyra aplinkoje. Deja, šios inovacijos susiduria su didesnėmis pradinėmis sąnaudomis, naujo kapitalo poreikiu, neatsparumu rinkos svyravimams.

 

Nauji verslo modeliai. Perpardavimas nėra naujas taupymo būdas. Tyrimai rodo, kad tradicinės sendaikčių, lombardų parduotuvės, komisai uždirba du kartus daugiau nei internetinės platformos. Virtualioje erdvėje dažniausiai cirkuliuoja mažos vertės masinės gamybos rūbai ir aksesuarai, todėl kainos mažesnės. Nuoma – dar vienas modelis, kaip nepirkti ir sutaupyti. Ši sritis labiausiai išvystyta proginių drabužių sektoriuje ir praktiškai neegzistuoja kasdien dėvėti skirtų rūbų nišoje. Nuoma, palyginti su naujų prekių pirkimu, sumažina anglies dvideginio emisiją tik 3 %.

 

Niūri ateitis. Ekspertai prognozuoja, kad drabužių pramonė augs dar 10 metų. Jų pelnas nusvers naudą, gaunamą iš naujos kartos biologinių žaliavų ar naujų verslo modelių. Ateityje drabužių pramonininkai ir toliau sieks mažinti sąnaudas. Tai susiję su vis didesniu sintetinių medžiagų įtraukimu į gamybą, kas lems daugybę aplinkosaugos problemų: nuo vandens trūkumo iki mikroplastiko paplitimo.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė