Daugeliui lengviau iškloti jausmus artimam žmogui, kuris geba palaikyti ir paguosti, nei kreiptis į psichologą. Kyla rizika apkrauti draugą svetimomis problemomis ir naudotis gerumu be jokio atlygio. Ar žmogus nusipelnė tokios naštos?

 

Su Kotryna draugaujame nuo studijų laikų. Kuo toliau, tuo dažniau pagaunu save galvojant, kad draugė naudojasi manimi lyg psichologe. Kreipiasi visada, kai papuola į bėdą, išgyvena krizę ar nerimauja. Žinoma, noriu padėti, tačiau nusibodo klausyti, kokia ji nelaiminga. Apmaudu, kad nepasidomi, kaip jaučiuosi aš, o kalba tik apie tai, kas svarbu jai.

 

Praėjusį sekmadienį Kotryna paskambino pasiguosti, jog nesutaria su anyta. Kitą sykį prikėlė 6 valandą ryto, nes įsikalė į galvą, kad vyras turi meilužę. Kai pakeitė darbą, visą savaitę atakavo SMS žinutėmis, koks keistas naujas bosas. Ne kartą zyzė susitikti ir turėdavau nenorom keisti planus. Nesigėdija trukdyti per atostogas ir šventes.

   

Pastebėjau, kad po pokalbių subjūra nuotaika, neturiu energijos, jaučiuosi išsunkta lyg citrina. Atrodo, įstrigau šioje draugystėje. Nežinau, kaip pasakyti, kad nenoriu būti svetimų emocijų sugertuku ir kad negali kreiptis kada panorėjusi. Laikas Kotrynai apsilankyti pas psichologą ir išmokti pačiai tvarkytis su savo gyvenimu.

 

Justina, 35 m.

 

Šiuolaikinės normosShot,Of,Pretty,Young,Woman,Supporting,And,Comforting,Her,Sad

 

„Tiesioginė prieiga per socialinius tinklus ar telefoną primena dviašmenį kardą, – sako psichologė dr. Suzanne Degges-White iš Ilinojaus universiteto (JAV). – Viena vertus, tai suteikia saugumo jausmą. Kita vertus, inicijuoja lūkestį, kad jei žmonės pasiekiami 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę, tai jie pasirengę atsiliepti 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę.“

 

Lengva atnaujinti susirašinėjimą, jei matoma buvusio pokalbio istorija. Parašius žinutę tikimasi greito atsakymo. Didėjant psichologų, teikiančių paslaugas per nuotolį ir vaizdo skambučius, ribos tarp draugo ir terapeuto beveik išblunka.

 

Aplinkinių gerumu linkę naudotis tie, kurie dėl finansinių priežasčių arba stereotipinių įsitikinimų negali kreiptis profesionalios pagalbos. Pokalbis su pažįstamu atrodo vienintelė išeitis, kaip palengvinti savijautą. „Požiūris, kad tikimės iš draugo palaikymo ir supratimo, yra sveikas, jei neturime nerealių lūkesčių, kokia turėtų būti klausytojo reakcija“, – įsitikinusi psichologė ir knygos „The Friendship Bond“ autorė dr. Melanie Ross Mills.

 

Didelis liejamų emocijų pliūpsnis nenaudingas ne tik draugui, bet ir kenčiančiam asmeniui. „Kai nutinka kažkas blogo, skubame pasidalinti su aplinkiniais. Kol įvykiai švieži, o emocijos – karštos, liejasi nefiltruotos mintys, galime paaiškinti visus jausmus. Smegenys priima faktą, kad informacija yra apdorota, – teigia psichologė Chloe Carmichael. – Po savaitės nuėjus pas terapeutą protas gali slopinti kai kurias mintis. Sunku prisiminti visus jausmus. Vadinasi, dalis tiesos liks nepasakyta ir neaptarta, neišnagrinėta.“

 

Per didelis atvirumas nenaudingas asmenims, kurie neseniai pradėjo lankyti terapiją ir neįgudo stebėti save. Psichologai siūlo draugo alternatyvą – dienoraštį. Nebūtina žymėti visų įvykių ar emocijų, ištikusių per savaitę. Galima planuoti temas, kurias norisi aptarti su terapeutu. Tai padidins atsakomybę, suteiks drąsos kalbėti ir kryptingai keistis. Tokia savigalbos technika efektyvesnė nei skambutis draugui. Užkrovus visą atsakomybę už psichinę sveikatą kitam žmogui, didėja spaudimas ir lūkesčiai, todėl kyla pasipiktinimas. Toks nesubalansuotas santykių modelis kenkia.

 

Kaip moka, taip padeda

 

Palaiko esamą situaciją. Draugas dažnai neturi išsilavinimo ir patirties, reikalingos padėti patyrusiems psichologinę traumą. Pataria kliaudamasis asmenine gyvenimiška patirtimi ar perskaitytomis teorinėmis žiniomis. „Kas padėjo vienam, nebūtinai suveiks kitam“, – perspėja Ch. Carmichael. Draugas nėra pasirengęs analizuoti klaidų priežasčių ar ieškoti problemos šaknų. Tiesiog pritaria savijautai ir tam, kaip reaguoja nelaimėlis. Daugeliu atvejų sprendimas nepajuda iš mirties taško ir situacijos kartojasi. Psichologas geba nustatyti klaidingus elgesio modelius. Žino, kaip veikia psichika, gali patarti konkrečiai.

 

Kyla nusivylimas. Paklausus draugo patarimo jautria tema, tačiau susiklosčius ne taip, kaip norėta, gali kilti pasipiktinimas. Kaltė dėl dar vienos nesėkmės tenka patarėjui. Psichologo nepavyks apkaltinti, nes kalbėdamas visada nukreipia klientą tokia linkme, kad priimtų sprendimus savarankiškai, mąstytų kritiškai, nevengtų atsakomybės. „Moterys dažnai aptarinėja romantinius santykius. Kai eilinį sykį norėsite iškloti draugėms savo nuogąstavimus ar nepasitenkinimą dėl partnerio, pagalvokite du kartus. Kas bus, jei laikysitės patarimo, tačiau jis nepadės? Ką kaltinsite? Save ar drauges?“, – svarsto dr. M. R. Mills.

 

Lengva suklaidinti. „Tarkime, išdėjote partnerį į šuns dienas ir priėjote prie išvados, kad norite skirtis. Verkėte ant draugo peties visą vakarą ir svajojote apie naują ateitį. Po kelių dienųsusitaikėte su vaikinu ir gyvenate savo gyvenimą. Draugas jaučiasi sumišęs, išduotas ir suklaidintas. Jausis veltui gaišęs laiką. Kitą kartą nebus jautrus ir dėmesingas. Santykiuose atsiras nenuoširdumo ir vengimo“, – perspėja dr. S. Degges-White.

 

Nešališka pozicija. Kiekvienas pokalbio dalyvis žvelgia į situaciją per savo prizmę, kurią lemia asmeninė patirtis. Tad gali (ne)sąmoningai patarti sau naudinga linkme. „Naujas vaikinas neatsako į žinutes. Klausiate patarimo, ar palikti likimo valiai, ar paskambinti, o gal užblokuoti. Draugė gali patarti vadovaudamasi anksčiau patirta analogiška situacija („visi jie melagiai“). Gali savanaudiškai paskatinti pamiršti vaikiną, jei nori daugiau laiko sau („kam jis reikalingas, jei turi mane?“). Skirtingai nei psichologas, draugas netyrinės reakcijų prasmės ir neklaus, ar panašiai jautėtės anksčiau. Specialistas neturi jokios motyvacijos manipuliuoti, todėl išliks objektyvus“, – tikina Ch. Carmichael.

 

Nesaugo paslapčių. „Jei susidūrėte su moraline ar etine problema, pavyzdžiui, apgavote partnerį, geriau pasikalbėti su terapeutu nei pasidalinti su draugėmis. Priešingu atveju kyla pavojus, kad tiesa išaiškės netikėtu būdu ir nepalankiu metu. Informacija gali būti panaudota piktiems kėslams ir šantažui. Atvirumas atsisuks bumerangu. Net tie draugai, kuriais galima pasitikėti, kartais suklysta netyčia, pavyzdžiui, neatsargiai užsimena praėjus ilgam laiko tarpui“, – pabrėžia dr. M. R. Mills.

 

Traumų rizika. Skaudi patirtis gali paliesti artimąjį, jei svetimas problemas priima asmeniškai ir labai įsijaučia į situaciją. Nesugebėjus susidoroti su jausmais lieka kartėlis. Draugas gali nežinoti, kaip toliau palaikyti santykius, nes jungia neigiama patirtis. Su terapeutu nesieja artimi ryšiai, todėl lengva nutraukti bendravimą pajutus, kad nereikia pagalbos.

 

Gresia priklausomybė. „Jei ištikus menkiausiai bėdai skubiai ieškosite draugo palaikymo, sakote sau, kad negalite susitvarkyti pats. Tai kenkia savarankiškumo, nepriklausomybės jausmui. Gali kilti baimė ir nerimas, kas nutiktų, jei draugas neatsilieps, ir liksite vieni. Draugystė tampa vienpusė, kai vienas žmogus tik klauso ir padeda. Nėra abipusių pastangų. Toks bendravimas yra disfunkcinis“, – teigia dr. M. R. Mills.

 

Ką daryti, jei mėgstate guostis?

 

Rašykite sau. „Jei kyla noras paskambinti ar susitikti, išsikalbėti, imkite popierių ir rašykite. Išdėstykite su smulkmenomis ir detalėmis viską, ką pasakotumėte draugui. Tada perskaitykite ir paanalizuokite jausmus. Pagalvokite, ką sužinojote apie save šioje situacijoje. Pratimas padeda organizuoti mintis, net jei vėliau pasikalbėsite su bičiuliu“, – pataria dr. S. Degges-White.

 

Nepilkite šiukšlių. „Jei jaučiatės liūdni ar neramūs, lengva iškrauti jausmus aplinkiniams. Tarytum palengvėja, tačiau nenormalu kaskart užkrauti savo problemų svorį. Stenkitės susitvarkyti savarankiškai ir, jeigu po savaitės vis dar jaučiatės blogai, paklauskite draugo, ar galima pasikalbėti. Nors atrodo, kad geriausiai išklausys jautrus ir empatiškas asmuo, neignoruokite žmonių su gera savitvarda ir savikontrole. Būtent jie gali duoti neutralių, praktiškų ir naudingų patarimų, – siūlo Ch. Carmichael. – Kalbėkite ne tiek apie įvykį ar situaciją, o apie jausmus. Tai vadinama pasakojimu apie savo patirtį. Praktika padeda geriau suvokti ir apdoroti tai, kas įvyko.“

 

Dalinkitės su platesniu ratu. „Kreipkitės pagalbos į ne vieną draugą. Keliose galvose – daugiau išminties. Kiekvienas turi savo požiūrį, įgūdžius ir patirtį. Galbūt naudą pajausite iš asmens, su kuriuo sieja panašus auklėjimas, romantinių meilių istorija, darbo santykiai“, – primena dr. M. R. Mills.

 

Sušvelninkite lūkesčius. „Jei dalijatės informacija – nesvarbu, seksualine, dvasine, susijusia su šeima ar traumomis, nesigilinkite taip smarkiai, kad draugas nejaustų spaudimo išspręsti svetimas problemas. Pagalvokite apie kitų jausmus ir kaip jiems teks susidoroti su tuo, ką pasakysite. Tris kartus pasverkite, ar norite atskleisti paslaptis ir ko tikitės iš pokalbio. Niekada neprašykite iš aplinkinių daugiau, nei norėtumėte jiems duoti“, –aiškina dr. S. Degges-White.

 

Ką daryti, jei esate guodėjas?

 

Neskubėkite. Visi bendrauja skirtingai, tad nėra nustatyto laiko, per kurį kas nors turėtų parašyti žinutę ar perskambinti. Duokite sau laiko apdoroti pirminę informaciją ir pagalvoti, ką atsakyti. Atsikratykite įpročio reaguoti nedelsiant. Tai, kad susisieksite su draugu, kuris prašo palaikymo, jums priimtinu metu, dar nereiškia, kad ignoruojate. Atvirkščiai, planuojate laiką ir resursus taip, kad padėtumėte kaip galite geriausiai.

 

Nedaugžodžiaukite. Galite parašyti: „Labai gaila tai girdėti. Gal galime pasikalbėti vėliau? Esu labai užimtas darbe ir jaučiuosi emociškai išsekęs.“ Tikslas – paguosti vartojant kuo mažiau žodžių. „Kartais žmonės nori, kad jų jausmai būtų pripažinti, todėl nereikia vesti terapijos susirašinėjant žinutėmis“, – perspėja Ch. Carmichael.

 

Nustatykite ribas. Aiškiai apibrėžkite, kad vertinate draugystę, tačiau nesileisite išnaudojami. Galima sakyti: „Dėkoju, kad manimi pasitiki, bet man sunku nuolat gauti ilgas žinutes ar balso pranešimus. Jaučiu, kad tikiesi daugiau, nei galiu duoti.“ Taip pat reikia priminti, kaip dažnai draugas kreipiasi palaikymo. Kartais žmonės nė nepastebi piktnaudžiaujantys. Reikia tikėtis, kad susipras ir pavyks išsaugoti abipusę draugystę. „Jeigu draugas pyksta, nereikia savęs kaltinti. Kaip tik verta susimąstyti, kiek kainuoja draugystė. Jei į diplomatines užuominas kreiptis į psichologą asmuo atsako nepagarba ir įžeidimais, nutraukite bendravimą“, – sako Ch. Carmichael.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė