Diskriminacija dėl kišenių

Ar atkreipėte dėmesį, kad moteriškuose rūbuose kišenių yra mažiau, jos nėra gilios ir praktiškos, atlieka tik dekoratyvinę funkciją, palyginti su vyriškais drabužiais? Kova dėl lygybės prasidėjo prieš šimtus metų, tačiau laimėjimai – ne tokie, kokių norėtųsi.

Patogumo ilgesys

Moterys siekia lygių teisių visose srityse, tačiau archajiškų įpročių ir taisyklių, kurios palankesnės vyrams, nereikia ieškoti su didinamuoju stiklu. „Moterys nori normalių kišenių. Labai ilgai šis drabužių elementas priklausė tik stipriajai lyčiai. Gaila, bet iki šiol gyvas stereotipas, jog vyrų rūbams kišenės būtinos, o moterų – ne“, – sako dizaino istorijos ekspertė, pedagogė ir knygos „Pockets: An Intimate History of How We Keep Things Close“ autorė Hannah Carlson.

Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas atskleidė, kad moteriškų džinsų kišenės yra 48 % mažiau gilios ir 6,5 % siauresnės, palyginti su vyriškais modeliais. Mobilusis telefonas tilpo 40 %, piniginė – 50 % moteriškų kelnių priekinėse kišenėse. Viskonsino–Madisono universiteto (JAV) tyrimas parodė, kad apie 83 % moterų nuolat nešiojasi rankinę, 60 % joje laiko telefoną, piniginę, kosmetiką. 58 % dalyvių norėjo didesnių kelnių kišenių, 42 % pageidavo suknelių su kišenėmis.

Įsisenėjusi problema

Viduramžiais Europoje abiejų lyčių atstovai neturėjo kišenių, o daiktus laikydavo tekstiliniuose ar odiniuose maišeliuose, parištuose ant diržo. Turtą slėpė po ilgais apsiaustais, o prireikus pasiekdavo per šonuose paliktus plyšelius. XVII a. kilo idėja įsiūti maišelius tiesiai į rūbus, kad asmuo galėtų laikyti daiktus arčiau kūno. Taip gimė pirmosios kišenės, žinoma, vyrų paltuose, liemenėse ir kituose viršutiniuose rūbuose. Moterys liko su kapšeliais, kabančiais po sijonų sluoksniu, tad negalėjo išsiimti daiktų viešoje vietoje nepakėlusios padurkų. Taip atsirado nelygybė.

XVIII a. suklestėjo figūrą išryškinančios suknelės, todėl panaikintos slėptuvės pasijoniuose. Kišenių funkciją atliko išoriniai dekoratyvūs krepšeliai, tačiau jie buvo mažyčiai ir nefunkcionalūs. Prancūzijos revoliucijos laikais moterų garderobe panaikintos bet kokios kišenės. Žmonos ir dukros neturėjo prieigos prie pinigų, teisės pirkti ar susimokėti už paslaugas.

Pirmosios šiuolaikinio modelio kišenės įsiūtos į vyriškas kelnes. Vėliau tapo standartizuota kostiumo dalimi. XX a. 6-ajame dešimtmetyje eilutė virto uniforma, ypač aukštesnio socialinio luomo atstovams – verslininkams, bankininkams, gydytojams, politikams ir pan. Vystantis pramonei siuvyklose atsirado mašinos. Kirpimą pagal individualius kliento išmatavimus pakeitė standartinės iškarpos ir dydžių sistema. Tačiau moterų suknelės dar ilgai siūtos rankomis pagal užsakymą.

Juokingi argumentai

„Tai, kad moterys norėjo kišenių, buvo laikoma tuštybe ir nusikaltimu madai. Net šiandien galima išgirsti argumentą, kad daiktų prigrūstos kišenės išdarko dailias rūbo linijas ir figūrą. Vakarietiškoje kultūroje tarsi sutarta, kad moteriški rūbai turi būti gražūs, bet nebūtinai funkcionalūs, berniukiški ir vyriški – utilitarūs. Tai atspindi idėjas apie moterų vietą, ribotą socialinį ir ekonominį indėlį“, – rašo H. Carlson.

Dizaineriai pasiūlė vietoj kišenių rankines kaip elegantišką alternatyvą daiktams susidėti. Šio sektoriaus pramonė taip įsismarkavo, kad nuo XX a. pabaigos tapo prabangos preke. Greitosios mados augimas suteikė kišenėms kapitalistinį atspalvį. Iškelta teorija apie išlaidų taupymo strategiją, neva delno dydžio papildomos detalės kelia prekės kainą. Atsisakę kišenių gamintojai sumažina išlaidas, taupo laiką ir didina pelną. Tačiau įsigalėjus unisex rengimosi tendencijoms, situacija ėmė keistis.

„Tradicija, kad daiktai laikomi išorėje, tampa vis didesne našta šiuolaikinėms moterims. Negaliu negalvoti, kad iš dalies tai yra vyrų dominavimas mados dizaine. Galbūt negalvojant apie moterų praktinius poreikius, – pabrėžia H. Carlson. – Jaunosios kartos atstovė, matuodamasi drabužį pirmą kartą, išsyk pradeda glostyti šonus ir ieškoti kišenių. Kaip nušvinta veidas, kai atranda, kur sukišti rankasǃ“.

Permainų vėjai

Anot H. Carlson, kuri dėsto mados istoriją Rod Ailando dizaino mokykloje, neišvengiamai aušta kišenių aukso amžius. Viskas, ko reikia gyvenimui, sumažėjo iki dydžio, telpančio į delną. Nereikia nešiotis grynųjų pinigų, užrašinės ir rašiklio, darbo knygos ar miesto žemėlapio. Kam tampyti su savimi rankinę, jei galima pripildyti kišenes?

„Tai, ką matome ant podiumų per kasmet vykstančias mados savaites, suteikia vilčių. Tiek vyrų, tiek moterų kolekcijose vyrauja švarkai ir striukės su išdidintomis pridėtinėmis kišenėmis. Jos neslepiamos tarp siūlių ar klosčių, o naudojamos kaip akcentas“, – džiaugiasi ekspertė.

Tačiau permainų teks palaukti. Santvarkos, kuri statyta pusę amžiaus, nepavyks sugriauti per porą metų. Štai legendinė amerikietiškojo mados žurnalo „Vogue“ redaktorė Diana Vreeland XX a. 7-ajame dešimtmetyje norėjo reanimuoti kišenes moterų garderobe, tačiau buvo subtiliai užtildyta reklamų užsakovų. Pasaulinė rankinių pramonės vertė siekia daugiau kaip 47 mlrd. dolerių.

„Iš dalies tai yra tinginystė. Niekas nenori tapti vėliavnešiu. Lengva nekurti kišenių, kai niekas jų nesitiki. Nors moteriškų drabužių modeliai kinta, vis dar daug dizainerių toliau teigia, kad kišenės sugadina linijas“, – sako H. Carlson. O kai kurios moterys, susirūpinusios savo figūra, antrina, jog nenori pridėtinių kišenių krūtinės srityje arba ant sėdmenų.

Slapta potekstė

„Moterims svarbu turėti kišenes dėl daugybės priežasčių. Praktiškumas, pavyzdžiui, galimybė įsidėti telefoną, raktus ir kredito kortelę, – itin svarbus aspektas. Nereikia saugoti rankinės baiminantis vagystės. Nėra rizikos palikti kavinėje ar viešajame tualete. Be to, visada lieka laisvos rankos“, – pabrėžia H. Carlson. Laisvė valdyti savo kūno ekspresiją – slaptas ginklas, kurio nenori atiduoti vyrai.

Pasak dizaino ekspertės, tai, kaip žmogus elgiasi su kišenėmis, siunčia signalus socialinei aplinkai. Vyras, susikišęs abi rankas, atrodo kontroliuojantis, valdingas, pasitikintis savimi. Nuo antikos laikų žinoma, kad oratorius, kuris slepia vieną ranką drabužiuose, saugo paslaptį. Šis psichologinis gestas aktualus iki šiol.

„Reklamose, ant žurnalų viršelių ir socialiniuose tinkluose matome daug nuotraukų, kuriose vyras laiko rankas kišenėse. Jis atrodo paslaptingas, charizmatiškas ir traukia priešingos lyties dėmesį lyg magnetas. Taip yra todėl, kad rūpi pamatyti plaštakas“, – aiškina H. Carlson. Triukas dažnai naudojamas rinkimų kompanijose, siekiant sudaryti pranašumą prieš konkurentus. Tačiau moteris, susikišusi rankas į kišenes, laikoma agresyvia ir net įžūlia, kitaip tariant, nemoteriška.

Socialiniu požiūriu, reikalavimas siūti kišenes nėra tik patogumo siekis. Moterys kalba apie lyčių lygybę nuo 1880-ųjų. Nors gavo teisę balsuoti, vis dar taikosi su kai kuriais apribojimais. Kas galėjo žinoti, kad kišenės prigrūstos patriarchato problemų, apimančių seksizmą, rasizmą, kontrolę, ekonominius skirtumus.

Autorius Jurgita Ramanauskienė