Maltos hipogėjus – požeminė uolų architektūra – unikalus istorinis paveldas. Mokslininkai iki šiol nežino tikslios šio hipogėjaus paskirties: ar požemiai buvo naudojami kaip kapavietės ar kaip šventykla. Tik dėl vieno nekyla abejonių: šioje vietoje slypi daugybė intriguojančių paslapčių.

 

pozamiai

Paolos mieste esantis Hal Safyno požemis įtrauktas į „UNESCO“ pasaulio paveldo sąrašą. Priešingai nei į kitus lankytinus objektus, ekskursiją į požemius reikia rezervuoti mažiausiai prieš mėnesį ir vienu metu į juos įleidžiama tik 10 žmonių grupė. Istorikai iki šiol neišsiaiškino, kokia buvo kai kurių požemio patalpų tikroji paskirtis. Prie to prisidėjo dar ir tai, kad ankstesnės ataskaitos apie kasinėjimus paslaptingai dingo.

 

Nustatyti statinių amžių ir paskirtį yra taip sudėtinga, nes unikalios struktūros nėra panašios į nieką kitą. Nėra su kuo palyginti. Iki šiol išsiaiškinta, kad Hal Safyno požemiai buvo statomi keliais etapais nuo 3600 iki 2500 metų prieš Kristų. Jie turėjo būti beveik baigti, kai Egipto didžiosios piramidės tik pradėtos statyti.

 

Hipogėjų sudaro atskiros patalpos, sujungtos koridoriais, laiptais ir požeminėmis salėmis, apimančios apie 470 kvadratinių metrų plotą. Įspūdingus požemius žmonės sukūrė savo rankomis. Sienose matyti nedidelių ertmių, kurios ilgainiui būdavo praplatinamos. Požemiai išskaptuoti kalkakmenio kalvos viduje su akmeniniais plaktukais ir iš ragų pagamintais kirtikliais. Lubas jie lygindavo su įrankiais pagamintais iš titnago. Maltoje titnago išteklių nėra, todėl tokie įrankiai turėjo būti atvežti iš kitų kraštų.

 

Daugiau nei 30 kambarių išsidėstę trijuose aukštuose. Spėjama, kad aukštų yra ir daugiau, tačiau jie neatkasti. Daugiausiai kambarių yra viduriniajame aukšte. Manoma, kad čia buvo struktūros centras, nes čia kambariai pačių sudėtingiausių konstrukcijų. Kai kurie iš jų dekoruoti spiraliniais ir geometriniais raštais, nudažyti raudona ochra, kai kurios salės primena Maltos Megalito laikų konstrukcijas, pavyzdžiui, Taršyno šventyklą, kuri yra vos už kelių šimtų metrų nuo hipogėjaus.

 

Šventykla požemiuose atrasta palyginti neseniai. Šią vietą 1902 metais atsitiktinai rado statybininkai, statę vandens cisternas naujoje gyvenvietėje, į kurią turėjo atvykti karinio jūrų laivyno dokų darbininkai. Nuo tada prasidėjo archeologiniai kasinėjimai šioje vietoje. Pirmasis mokslininkas, susidomėjęs unikaliais požymiais, buvo Maltos vyriausiasis bibliotekininkas dr. A. A. Caruana, paskui darbus tęsė kunigas Emmanuelis Magri. Jis atrado požemių aukštus, tačiau daugiausiai tyrinėti galėjo tik vidurinįjį ir apatinį, nes viršutinis buvo gyvenamųjų namų savininkų nuosavybė. Tačiau religiniai lyderiai neleido kunigui išleisti savo ataskaitų apie požemius. Kažko išsigandę jie išsiuntė E. Magri į užsienio misiją, kur jis ir mirė. Kartu su juo dingo ir kunigo užrašai, todėl iki šiol neaišku, kas iš tikrųjų buvo atkasta ir išnešta iš hipogėjaus.

 

Požemiuose rasta žmonių ir gyvūnų kaulų. Keista, bet jie nebuvo tvarkingai sudėti: išsimėtę bet kur ir bet kaip. Pagal istorikų skaičiavimą rasti kaulai turėjo priklausyti 6000 – 7000 (kai kas teigia, kad net 33000) žmonių. Tačiau buvo rastas tik vienas skeletas su visais kaulais. Muziejuje vienu metu buvo saugomos net 11 pailgintų kaukolių, rastų požemiuose, bet laikui bėgant, jų liko tik 6. Maltoje sklando legendos apie tai, kad kaulai dingo neveltui iš muziejaus – kažkas nori, kad žmonės nesužinotų tiesos. Mažai kas tiki oficialia teorija, kad Hal Safyno požemiai buvo tik masinė priešistorinių žmonių kapavietė.

 

Labiausiai intriguoja tai, kad iš požemių muziejaus dingo tik pailgintos kaukolės. Viena iš dingusių buvo pailginta, kaip įtariama dar vaikystėje. Iki šiol svarstoma, kas tie žmonės galėjo būti. Manoma, kad jie būdavo atrenkami ir kaukolė buvo specialiai veržiama, kad pailgėtų kaip, pavyzdžiui senovės Egipto faraono Tutanchamono, nors paprotys buvo paplitęs ir kituose pasaulio kraštuose.