Per milijardus metų giliai žemėje susiformavę ypatingo grožio deimantai nuo pat pirmojo jų atradimo vertinami kaip paslaptingi, ypatingų kosminių galių turintys akmenys. Tiesa, ne visi savininkus saugojo, gydė bei suteikė ypatingų galių. Kai kurie jų nešė vien mirtį ir nelaimes.

 

Mirtį sėjęs „Vilties“ deimantasDiamond,On,Black,Coal,Background

 

Vienas garsiausių prakeiktų deimantų. Jo istorija prasidėjo, kai prancūzų keliautojas ir prekybininkas Žanas Baptistas Tavernjė 1673 m. įsigijo 115 karatų deimantą. Šis deimantas, kuris greičiausiai rastas Kollur kasykloje Golkondoje, Indijoje, buvo trikampio formos ir grubiai nupjautas. Jo spalvą J. B. Tavernjė apibūdino kaip gražiai violetinę. Teigiama, kad pavogtas ir supjaustytas į mažesnius gabalėlius prisidėjo prie jo savininkų nelaimių ir mirties. Pirmieji jo savininkai – karalius Liudvikas XIV ir Marija Antuanetė, kurių gyvenimo pabaiga nepriminė gražios istorijos. Karališkuosiuose sluoksniuose jo spalva buvo apibūdinama kaip intensyvi mėlyna, o akmuo tapo žinomas kaip „mėlynasis karūnos deimantas“, arba „prancūzų mėlynasis“. Jis buvo papuoštas auksu ir pakabintas ant kaklo juostelės, kurią karalius dėvėjo iškilmingomis progomis. Karalius Liudvikas XIV mirė Versalyje 1715 m. rugsėjo 1 d., likus keturioms dienoms iki 77-ojo gimtadienio, po 72 metų soste. 1848 m. Jorko arkivyskupas Lordas Harcourtas iš karaliaus kapo paimtą ir sidabriniame medalione laikytą mumifikuotos širdies dalelę parodė Vestminsterio dekanui Williamui Bucklandui, kuris ją suvalgė. 1793 m. spalio 16-ąją paskutinioji Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė pripažinta kalta dėl trijų jai pateiktų kaltinimų: nacionalinio iždo išeikvojimo, sąmokslo prieš valstybės vidaus ir išorės saugumą ir valstybės išdavyste dėl jos žvalgybinės veiklos priešo labui. Galiausiai jai įvykdyta mirties bausmė – galva nukirsta giljotina. 1839 m. deimantą įsigijo Henris Philipas Hope’as. Po ankstyvos mirties jo šeima jį pardavė, kad sumokėtų skolas už lošimus. Juvelyras Wilhelmas Falsas įsigijo deimantą, tačiau netrukus jį nužudė sūnus ir galiausiai pats nusižudė. Tai neišgąsdino jaunos brangakmenio įpėdinės Evalyn Walsh McLean. Tačiau jį turėdama moteris patyrė neįsivaizduojamą skausmą, įskaitant 9-erių sūnaus ir 25-erių dukros mirtis. Maža to, kai vyras ją paliko, ji išprotėjo ir mirė. E. W. McLean įpėdiniai pardavė akmenį Harry Winstonui, kuris liūdnai pagarsėjusį deimantą paaukojo muziejui. Jis išsiuntė neįkainojamą deimantą į muziejų JAV paštu už 2,44 JAV dolerių.

 

Šiurpusis „Sancy“ akmuo

 

Šiurpi „Sancy“ istorija siekia XVI a. Trys jo karališkieji savininkai – Burgundijos hercogas Karolis Drąsusis, Anglijos karalius Karolis I ir Prancūzijos karalius Liudvikas XVI – turėję akmenį patyrė siaubingas mirtis. Per šimtmečius jis buvo įkeistas karams finansuoti, buvo pavogtas ir vėliau dingo. 1600-ųjų pradžioje deimantas pavadintas tuometinio jo savininko Nicolo de Harlay’aus, senjoro de Sancy, kuris ėjo karaliaus Henriko IV finansų ministro pareigas, vardu. Kai ištikimas Sancy tarnas norėjo perduoti deimantą kitam jo savininkui karaliui Jokūbui I, jį užpuolė plėšikai ir, užuot praradęs akmenį, jis jį prarijo. Tarnas vis tiek buvo nužudytas, o deimantas rastas jo skrandyje. Kai karaliui Jokūbui I prireikė grynųjų pinigų, jis pardavė akmenį Prancūzijos karališkajai šeimai, tačiau per Prancūzijos revoliuciją jį pavogė. Galiausiai jis atsidūrė Rusijos meno kolekcionieriaus Konstantino Rudanovskio rankose ir išbuvo jo kolekcijoje iki 1828 m. Kai Rusijos princas Paulas Demidoffas jį įsigijo už 80 tūkst. svarų sterlingų, jis akmenį padovanojo žmonai Aurorai. Vos po ketverių metų jis staiga mirė nuo širdies nepakankamumo. 1846 m. Aurora susituokė ​​su pulkininku Andrejumi Karamzinu, tačiau ir šis po kelerių metų mirė. Galiausiai deimantas parduotas už 100 tūkst. svarų sterlingų. Vėliau deimantas dar kelis kartus keitė savininkus, o 1906 m. jį įsigijo Williamas Waldorfas Astoras kaip vestuvinę dovaną ledi Astor, kuri nešiojo jį savo tiaroje. Iki savo mirties netekusi visų seserų ir brolių mirė 1947 m. Jos sūnus Bobbie Shaw po jos mirties nusižudė 1978 m. Galiausiai Astorų šeima pardavė deimantą Luvro muziejui už 1 mln. JAV dolerių.

 

„Juodojo Orlovo“ prakeiksmas

 

Deimantas, pavadintas „Juoduoju Orlovu“, nuo pat pradžių prakeiktas, nes 195 karatų brangakmenis, XIX a. buvęs hinduistų Brahmos statulos akimi, buvo pavogtas vienuolio, kurį netrukus po vagystės nužudė. Jo buvimo vieta spėliota dešimtmečius, kol juvelyrikos prekiautojas J. W. Parisas 1932 m. įsigijo akmenį. Jo verslas netrukus žlugo. Maža to, per savaitę nuo atvykimo į Niujorką jis pardavė deimantą, o netrukus, tų pačių metų balandžio 7 d., jis pakilo į Manhatano dangoraižio viršūnę 5-osios aveniu širdyje ir šoko žemyn, tapdamas pirmąja žinoma deimantų prakeikimo auka. Per 1917 m. Rusijos revoliuciją princesė Nadia pabėgo iš Rusijos į Romą, kaip ir daugelis tuo metu Rusijos karališkųjų asmenų. 1947 m. gruodžio 2 d., praėjus maždaug 15 m. po tragiškos J. W. Pariso mirties, princesė Nadia nušoko nuo pastato Romos centre, manoma, kad tai buvo savižudybė. Pasirodo, tuo metu princesė buvo Rusijos juvelyro, kuris, žinoma, turėjo šį deimantą, žmona. Likus vos mėnesiui iki princesės Nadios mirties, kita Rusijos karališkosios šeimos narė, princesė Leonila Viktorovna-Bariatinsky, taip pat nusižudė. Vėliau nustatyta, kad prieš mirtį ji buvo šio dabar liūdnai pagarsėjusio brangakmenio – „Juodojo Orlovo“ – savininkė.

 

„Regento“ deimanto paslaptis

 

Indijoje rastas 140,64 karatų deimantas šiuo metu priklauso Prancūzijai ir eksponuojamas Luvre, vertas daugiau nei 50 mln. svarų sterlingų. Anot legendos, deimantą aptiko vergas Kollur kasykloje prie Krišnos upės Indijoje. Vergas jį paslėpė kojos žaizdoje, kuri atsivėrė bėgant nuo 1687 m. Mogulų imperatoriaus Aurangzebo Golkondos apgulties. Nuvykęs į pakrantę, kur susitiko su anglų jūrų kapitonu, pasiūlė jam 50 % viso pelno, gauto pardavus deimantą mainais į saugų išvykimą iš Indijos. Tačiau kapitonas nesutiko su sandoriu, nužudė vergą ir pardavė deimantą iškiliam Indijos deimantų pirkliui Jamchandui. Prancūzų regentas Pilypas II iš Orleano, dėl kurio jis pavadintas, įsigijo deimantą už 135 tūkst. svarų sterlingų (2023 m. atitinka 25 940 000 svarų sterlingų). Akmuo buvo įdėtas į Liudviko XV karūną jo karūnavimo metu 1722 m., vėliau – į naują Liudviko XVI karūnavimo karūną 1775 m. Kaip ir daugelis svarbių epochos brangenybių, jis dingo per Prancūzijos revoliuciją ir galiausiai vėl iškilo ant Napoleono I kardo. Prakeikimas sekė imperatorių: pralaimėjęs Vaterlo mūšį buvo ištremtas į mažą Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne, kur mirė sulaukęs 51 metų.

 

Garsusis „Barodos mėnulis“

 

Nuo pat „Barodos mėnulio“ suradimo pasakojama, kad jei šis kirs jūrą ar vandenyną, jo savininkui atneš nesėkmę. Deja, gandai buvo teisingi. Iš pradžių, maždaug prieš daugiau nei 500 metų, Indijos Golkondos regione atrastas ryškiai geltonas deimantas suformuotas į 24,04 karatų formos akmenį. „Barodos mėnulis“ iš pradžių priklausė karališkajai Gaekwadų šeimai, Barodos maharadžai. Vėliau Gaekwadų šeima ją išsiuntė Austrijos imperatorei Marijai Teresei, vienintelei Habsburgų dinastijos monarchei, liūdnai pagarsėjusios Marijos Antuanetės motinai. Po jos mirties deimantas grąžintas Gaekwadų šeimai. Manoma, kad jos mirtis įvyko dėl prakeikto deimanto, kirtusio jūrą. Barodos valstijos maharadža Sayajirao Gaekwadas 1920 m. pradžioje nežinomam pirkėjui pardavė papuošalą, kuriame buvo šis deimantas. 1953 m. „Barodos mėnulį“ įsigijo Meyeris Rosenbaumas iš „Meyer Jewelry Company“ Detroite. Sumanus rinkodaros specialistas odinę virvelę papuošė išskirtiniu deimantu ir pasiūlė su juo viešai pasirodyti tuometinei garsenybei – aktorei Marilyn Monroe filmuojant 1953 m. filmą „Džentelmenai renkasi blondines“. Šviesiaplaukė neįtikėtinai greitai išgarsino deimantą. Tačiau tais pačiais metais M. Monroe karjera ir asmeninis gyvenimas pradėjo ristis žemyn. „Barodos mėnulis“ užfiksuotas aukcionuose 1990 ir 2018 m., bet jo savininkai nusprendė likti anonimais, kad nebūtų žinomi jų likimai.

 

Autorius Monika Budnikienė