Įprastai manome, kad gamtos jėgos – saulė, vėjas ir debesys – yra nepriklausomos nuo mūsų, tačiau šiuolaikinės atmosferos technologijos leidžia ne tik stebėti, bet ir tiesiogiai veikti debesų elgseną, kiekvieną gamtos ciklą paverčiant žmogaus naudai. Nuo eksperimentų laboratorijose ir pirmųjų bandymų lauke mokslininkai per kelis dešimtmečius pasiekė reikšmingų rezultatų – sėkminga debesų sėja gali pakeisti mums įprastą Žemės veidą.

 

Kaip kuriamas lietus ir sniegas?Artificial,Rain,,Rainmaking,,Cloud,Seeding,vector

 

1946 m. bendrovės „General Electric“ mokslininkai Vincentas Schaeferis ir Irvingas Langmuiras pradėjo tirti, kodėl ir kaip ant lėktuvų sparnų susidaro pavojingi ledo sluoksniai. Specialiame laboratorijos šaldiklyje jie atkūrė vandenį, kuris buvo žemesnės nei nulio laipsnių temperatūros, bet vis dar skystas. Į šį vandenį įpurškus sauso ledo, susidarė milijonai smulkių ledo kristalų. Šis atradimas paskatino bandymus ir lauko sąlygomis. 1946 m. liepos 13 d. iš lėktuvo išmetus 2,7 kg sauso ledo, kristalai netrukus virto sniegu, kuris iškrito Šiaurės Masačusetso regione. Tuo metu, kai JAV Vakaruose augo politinis ir socialinis spaudimas rasti sprendimų vandens stygiui, šis eksperimentas sulaukė didelio dėmesio. Daugelyje regionų, kur kūrėsi naujos žemės ūkio bendruomenės, kartojosi sausringi sezonai, keliantys grėsmę tiek derliui, tiek hidroelektrinėms. Reaguodama į šiuos iššūkius, JAV Vidaus reikalų departamento „Reclamation“ tarnyba 1964–1988 m. finansavo projektą „Skywater“. Jo tikslas – padidinti sniego dangą Siera Nevados ir Uoliniuose kalnuose, taip pagerinant regiono vandens atsargas. Tuo pat metu Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija vykdė atmosferos modifikacijos programą, o kai kurios valstijos, ypač Kalifornija, pradėjo eksperimentuoti su dirbtine debesų sėja, tikėdamosi 3–10 % padidinti sniego kiekį.

 

Nuo 1966 m. svarų indėlį į debesų sėjos tyrimus įnešė Dykumų tyrimų instituto mokslininkai Johnas Hallettas ir S. C. Mossopas. Jie atrado vadinamąjį „Hallett–Mossop“ ledo dauginimosi mechanizmą, paaiškinusį, kaip debesyse formuojasi milijonai smulkių ledo kristalų, greitai augančių iki kritulių dydžio. Po tragiškos lėktuvo avarijos 1980 m. kovo 2 d., kai žuvo keturi mokslininkai, institutas perorientavo programą į antžeminę debesų sėją. Ji iki šiol taikoma vakarinėse JAV valstijose, siekiant sustiprinti natūralius kritulius. Mokslininkai suprato, kad be mikroskopinių aerozolių – dulkių, jūros druskos ar sidabro jodido kristalų – vandens lašeliai negali lengvai susitelkti ir kristalizuotis. Todėl ši technologija nuolat tobulinama. Šiandien debesų sėja taikoma ne tik JAV, bet ir Kinijoje, Australijoje bei Artimuosiuose Rytuose. Nors jos efektyvumas vis dar kelia diskusijų mokslinėje bendruomenėje, ši technologija laikoma viena iš svarbiausių klimato kaitos prisitaikymo priemonių.

 

Žemės troškulys

   

Kylant pasaulinei temperatūrai ir didėjant sausrų rizikai, debesų sėja vis dažniau minima kaip galimas sprendimas. Tačiau mokslininkai abejoja dabartiniu debesų sėjos veiksmingumu ir jos potencialu dėl vis labiau šiltėjančio ateities klimato. Augant nerimui dėl vandens trūkumo JAV vakaruose, mokslininkai aktyviai ieško atsakymų. Šiuo metu debesų susidarymo procesų tyrimai yra vieni svarbiausių meteorologijos ir klimatologijos srityse. Tyrėjai stengiasi išsiaiškinti, kaip kylanti temperatūra veikia ribotus vandens išteklius ir mūsų gebėjimą valdyti debesų susidarymo pasekmes.

 

Nevada – sausiausia JAV valstija, kurioje vidutinis metinis kritulių kiekis siekia vos 26,7 cm, tai yra maždaug trečdalis šalies vidurkio (apie 76,6 cm). Siekdami suprasti ilgalaikius pokyčius, mokslininkai analizavo medžių rievių įrašus ir nustatė, kad 2002 ir 2021 metai buvo vieni sausiausių per šimtmečius. Nors istoriniai duomenys rodo, kad JAV vakaruose klimato svyravimai yra įprasti, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos – ypač dėl iškastinio kuro deginimo – didina sausros intensyvumą. 2022 m. paskelbtame tyrime mokslininkai konstatavo, kad kylant temperatūrai, atmosfera iš upelių, dirvožemio ir augalijos ištraukia vis daugiau drėgmės. Šis procesas vadinamas atmosferos troškuliu. Tokiomis sąlygomis net pastovus kritulių kiekis lemia mažesnį prieinamo vandens kiekį žmonėms bei ekosistemoms. Šio reiškinio padariniai jau akivaizdūs: didžiausi šalies vandens telkiniai – Mido ir Pauelio ežerai – pasiekė žemiausią lygį per visą istoriją. 2023 m. vasarį Mido ežeras buvo užpildytas tik 30 %, o Pauelio – kiek daugiau nei 20 % savo talpos. Esant tokiam vandens trūkumo neapibrėžtumui, kai sausros kartojasi kasmet ir vis dažniau, debesų sėja tampa viena priemonių, galinčių padėti sušvelninti kai kuriuos ilgalaikius padarinius žmonėms ir aplinkai.

 

Pranašumas karo lauke

 

Antrojo pasaulinio karo pabaiga atvėrė JAV kariuomenei galimybę pažvelgti į orų modifikaciją kaip į naują strateginį įrankį. Jau 1946 m. lapkričio 13 d. mokslininkai pirmą kartą sukėlė žmogaus kontroliuojamą sniego audrą Niujorke – sėkmingai išmetus sidabro jodido kristalų, debesyse susidarė intensyvūs krituliai. 1947 m. JAV oro pajėgos bandė neutralizuoti uraganą, purkšdamos sausą ledą į jo centrą, tikėdamosi sumažinti jo jėgą. Šaltojo karo įkarštyje orų kontrolė pradėta vertinti kaip dar pavojingesnė nei branduoliniai ginklai – kaip priemonė, galinti nulemti karinius veiksmus dar prieš jiems prasidedant. Vietnamo karo metu Pentagonas 1967–1972 m. įgyvendino slaptą operaciją „Popeye“, kurios tikslas buvo pailginti lietaus sezoną, kad būtų sugadintas Hošimino kelias ir sutrikdyti priešo logistikos keliai. Tačiau viešas pasipiktinimas tokiais bandymais paskatino JAV 1978 m. pasirašyti Jungtinių Tautų konvenciją dėl aplinkos modifikavimo kariniu tikslu (ENMOD), kuri visiškai uždraudė orų kontrolę karo reikmėms.

 

1953 m. JAV įkūrė Prezidento patariamąjį komitetą orų kontrolės klausimais – jam pavesta įvertinti šios srities tyrimus, organizuoti karinius eksperimentus ir apsispręsti dėl vyriausybės vaidmens modifikuojant orus. Visą šeštąjį dešimtmetį tiek JAV, tiek Sovietų Sąjungos mokslininkai svarstė radikalias idėjas: nuo tamsių pigmentų barstymo ant poliarinių ledo kepurių, siekiant sukelti potvynius, iki dulkių sklaidos aukštutinėje atmosferoje, kad būtų išprovokuota liūtis. Vienas ambicingiausių tikslų – milžiniškos užtvankos su branduoliniais siurbliais statyba per Beringo sąsiaurį, kad būtų galima nukreipti Ramiojo vandenyno sroves ir pakelti temperatūrą šiauriniame pusrutulyje. 1954 m. liepos 6 d. laikraštyje „Brainerd Daily Dispatch“ mokslo žurnalistas Frankas Carey’us rašė: „Galbūt kada nors bus įmanoma pasėti debesis, judančius Sovietų Sąjungos link ir taip sukelti liūtis virš Rusijos. Arba priešingai – dirbtinai išprovokuoti niokojančias sausras, kurios sunaikintų pasėlius. Laimė, Rusija negalėtų atsakyti tuo pačiu, nes dauguma oro masių juda iš vakarų į rytus.“

 

1969–1970 m. JAV slaptai vykdė debesų sėją, kad sumažintų kritulių kiekį virš Kuboje auginamų cukranendrių laukų. Šios operacijos tikslas – sužlugdyti Fidelio Castro paskelbtą ambicingą 19 mln. tonų cukraus derliaus planą. CŽV tikėjosi, kad sumažėjus derliui, smuks revoliucijos lyderio autoritetas ir susilpnės komunistinis režimas. Vis dėlto nepastovūs orai, kilę dėl šios intervencijos, sutrukdė pasiekti tikslą, o F. Castro paskelbta derliaus kampanija nebuvo įgyvendinta.

 

Sąmokslo teorijų taikinys

 

Nors debesų sėja yra mokslu pagrįsta technologija, skirta skatinti kritulių formavimąsi, internete vis dar sklando įvairių sąmokslo teorijų, ypač siejančių ją su vadinamosiomis „chemtrail“ linijomis. Šių teorijų šalininkai tiki, kad lėktuvų paliekami pėdsakai tėra priedanga slaptoms cheminėms ar biologinėms medžiagoms purkšti, kurios tikslas – kontroliuoti gyventojus arba manipuliuoti klimatu. Kalifornijoje, kur pastaraisiais metais fiksuojamos ilgalaikės sausros, pasigirsta kaltinimų, esą geoinžinerijos programos tyčia stabdo lietų, kad ūkininkai taptų priklausomi nuo didžiųjų korporacijų. Tačiau oficialūs projektai, tokie kaip „Skywater“, yra vieši, dokumentuoti ir skirti sniego dangai didinti kalnuose, siekiant sušvelninti sausros padarinius. Jungtinėje Karalystėje kai kurie sąmokslo teorijų šalininkai projektą „Cumulus“ sieja su 1952 m. Lynmouth potvyniu, nors istorikai pabrėžia, kad panašūs potvyniai regione kartojosi ir anksčiau – dėl natūralių meteorologinių reiškinių. Nors kai kurie politikai ir viešosios asmenybės periodiškai žadina visuomenės nerimą dėl tariamų orų modifikacijos programų, mokslininkų bendruomenė vieningai tvirtina, kad visi pastebimi atmosferos reiškiniai gali būti paaiškinti natūraliais procesais. Iki šiol nėra jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų slaptą chemikalų purškimą ore ar masinio masto manipuliacijas klimatu.

 

Autorė Monika Budnikienė