Būti Jorėje – sugrįžti darnon

Jonas Vaiškūnas – Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys, Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, tautinio žinių ir gyvenimo būdo interneto portalo Alkas.lt įkūrėjas ir vyriausias redaktorius. Taip pat – prigimtinio baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila. Drauge su žmona Daiva Kulionių kaime įkurtoje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje kasmet rengia Jorės šventę, kuri šiais metais jau bus 27-oji. Kuo ypatinga ši šventė, kaip ji švenčiama ir kalbamės su J. Vaiškūnu.

Jonai, esate Molėtų krašto muziejaus muziejininkas ir „Romuvos“ vaidila. Ar pavyksta suderinti šias veiklas?

Atrodo, kiekvienas žmogus gyvenime atlieka daug vaidmenų ir derina daug veiklų. Dirbu muziejininku pusę etato, dalyvauju daugelyje kitų užsiėmimų. Veikla „Romuvoje“ – viena visuomeninių veiklų.

Kas jus atvedė į „Romuvą“? Kiek laiko šia visuomenine veikla užsiimate?

Kelyje į „Romuvą“ lemiamą įtaką man padarė XX a. antrosios pusės etnokultūrinio sąjūdžio žvaigždės – istorikas bei tautosakininkas Vytautas Musteikis ir etnologas, vienas šio sąjūdžio pradininkų Jonas Trinkūnas (1939–2014 m.). Jų dėka esu tautinių vertybių ir „Romuvos“ lauke.

Jau XX a. 9-ajame dešimtmetyje įsiliejau į V. Musteikio vadovaujamą Vilniaus universiteto istorikų folkloro ansamblį, su kuriuo daug kartų važiavome į kaimus rinkti ir perimti iš vyresnės kartos kaimo žmonių tautosaką ir žiniją. Tada tokių būrelių buvo daug, bet mūsų tikslas buvo ne tik užrašyti tai, ką vyriausioji karta dar prisimena, bet ir išmokti bei atkartoti. T. y. ta medžiaga buvo skirta ne tik archyvams, patys ja rėmėmės, mokėmės, norėjome išbandyti ir pajusti, kaip ji mus veikia. Taip bandėme atkurti ir senuosius kalendorinių švenčių papročius.

Į „Romuvą“, kaip dvasinį judėjimą, įsiliejau J. Trinkūno paragintas. 1996 m. Kulionių kaime kartu su žmona Daiva įrengėme senovinę Dangaus šviesulių stebyklą ir įkūrėme Molėtų „Romuvą“. Nuo to laiko pradėjome švęsti ir pirmosios pavasario žalumos šventę Jorę.

„Romuva“ protėvių papročius pritaiko šiuolaikinio žmogaus dvasiniams poreikiams. Kalendorinės šventės, apeigos ir dainos nėra vien linksmybės. Per jas siekiame išlaikyti lietuviškosios tapatybės tęstinumą. Tapatindamiesi su protėviais, perimdami jų papročius, tęsdami jų darbus atgauname žadą, atpažįstame ir vertiname pamatines vertybes: gimtąją kalbą, gimtąją žemę, šeimą, senolius.

Lietuvoje populiaru švęsti Rasas, o štai apie Jorės šventę kalbama mažiau. Kas tai per šventė?

Jorė – gamtos atbudimo, pirmosios pavasario žalumos šventė. Pagrindinis Jorės žymuo – po žiemos miego atbundanti pavasarinė gamtos gyvybė, besiskleidžianti pirmoji žaluma. Tai laikas, kai gamtos gyvybinės galios, išlaukusios ir iškentėjusios ilgą tamsos bei šalčio kalėjimą, dangiškosios šviesos pažadintos veržiasi naujam gyvybės ratui. Dangiškosios šviesos nusileidimą į gimdančią Žemę tuo metu apreiškia pirmasis Perkūnas – išsprogdinantis paskutinius žiemos luobus, perkūnydamas ir paleisdamas augti viską, kas gyva.

Kada Jorė švenčiama?

Liaudiškosios krikščionybės kalendoriuje Jorę atitinka Jurginės, švenčiamos kasmet balandžio 23 dieną. „Romuvoje“ Jorę dabar švenčiame paskutinį balandžio savaitgalį. Šiemet švęsime balandžio 29–30 d. Ir tai bus jau 27-ąjį kartą mūsų organizuojama šventė.

Ką reiškia šios šventės pavadinimas Jorė? Apie ką jis kalba?

Tai pirmapradė šventė, kur nereikia daug aiškinimų, nes pati gamta viską rodo. Pirmasis Perkūnas, pirmieji želmenys ir skaidri žaluma – jei savaitę praleisi, pro žalumą jau tolių nematysi. O per Jorę jis matyti pro žalią rūką, kuris ir vadinamas jore. Tai išsprogusių pumpurų žaluma. Tie pojūčiai įkvepia, teikia daug galių, duoda užtaisą visiems metams. Atsigauname ne per žiemos saulėgrįžą, kai dar tik ruošiasi atkusti šviesa, o per Jorę. Tada tarsi kūdikis sukrykščia lopšyje ir šoki apsidžiaugęs juo. Tada ir dieviškasis karalius Perkūnas sugriaudžia, perkūnydamas dangišką šviesą į galią ir stiprybę, teikiamą gamtai ir žmonėms. Duodamas ženklas – metas nusimesti mieščioniškus kiautus, skiriančius mūsų kūnus ir sielas nuo kosminių gyvybės gijų.

Ką galėtumėte papasakoti apie šios šventės ištakas?

Jorės šventės ištakos siekia praamžius laikus. Gyvendami nuo sulig metų laikais besikeičiančios gamtos itin priklausomą gyvenimo būdą, mūsų protėviai pavasarinį viso kas gyva atsinaujinimą išgyveno kaip itin svarbų virsmą. Virsmą, nuo kurio priklausė tolimesnė gyvenimo raida ir darna. Su šiuo laiku galėjo būti siejama gamtinių kalendorinių metų pradžia ir jai skirta Didžioji pavasario šventė, kurios paveldą iki šiol įžvelgiame liaudiškųjų Velykų ir Jurginių papročiuose.

Šiuolaikinės romuvietiškos Jorės šventimo ištakos siekia XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigą ir 8-ojo dešimtmečio pradžią, sovietinės okupacijos sąlygomis užgimusio etnokultūrinio sąjūdžio pradžią, Vilniaus universiteto „Ramuvos“ bendruomenę, folklorinio ir žygeivių judėjimo ištakas. Šio sąjūdžio dalyviai įkvėpimo, žinių ir medžiagos švenčių papročiams atkurti sėmėsi Lietuvos kaime. Tuomet Jorės, kaip ir kitų jaunimo gaivinamų pagrindinių kalendorinių švenčių – Rasos / Kupolinių, Vėlinių, Kūčių / Kalėdų, Užgavėnių – šventimas reiškėsi kaip savita kultūrinė rezistencija.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įsikūrus senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“, Jorė tapo viena svarbiausių jos metinių švenčių. Nuo 1997 m. Jorė imta švęsti Molėtų rajone, Kulionių kaime ir toje pačioje vietoje jau atšvęsta 26 metus. Čia ši šventė sutraukia daugiausia dalyvių iš visos Lietuvos.

Kokie svarbiausi Jorės šventės momentai? Kaip švenčiama?

Jorės šventė paprastai švenčiama dvi dienas. Vakare vakarojama prie laužo, giedamos giesmės, šokama. Kitą dieną, užkaitus šventinį katilą su apeiginiu viralu, švenčiančiųjų eisena dainuodama, su vėliavomis, giesmėmis ir būgnais traukia į artimiausią piliakalnį, pilkapius. Ten užkuriamas aukuras, vaidila kviečia pagerbti protėvių atminimą, primena šlovingą tautos istoriją, pasakoja apie protėvių žygdarbius, kreipiasi į protėvių vėles prašydamas jų užtarimo ir pagalbos gyviesiems. Atliekamos protėvių vėlėms skirtos apeigos. Romuviai Jorėje į savo dvasinę bendruomenę priima ir įšvenčia naujus narius – naujus „Romuvos“ vaidilas.

Pagerbę protėvių atminimą ir prisidegę ugnies nuo protėvių aukuro, švenčiantieji šventine vora žygiuoja į alką. Nuo piliakalnio atnešta ugnimi užkuriamas šventinis aukuras. Apeigų vadovas pasakoja apie ypatingą šios dienos galią ir reikšmę mūsų gyvenime, giedamos apeiginės giesmės. Atliekamos apeigos Didiesiems Dievams – Dievui, Perkūnui, Žemynai, Gabijai – aukojami kiaušiniai, gira, duona, druska. Sveikiname vieni kitus linkėdami kuo didžiausių galių ir palaimos per naujus Jorės metus. Ypatingu dėmesiu apgaubiami tie, kurių vardai susiję su Jorės vardu: Joriai, Jorės, Jorigės, Jorūnės, Jurgiai… Giedamos Jorės dainos, einami apeginiai rateliai.

Bendrai vaišinamasi šventėje dideliame apeiginiame puode virusiu viralu. Taip pat vieni kitus vaišiname pačių atsivežtais valgiais ir gėrimais, ridenami joručiai, supamasi sūpynėmis, kepama kiaušinienė, dainuoja, šokama.

Žmogus Jorės dieną turi būti gamtoje, kartu su gamta priimti gyvybinių galių nusileidimą iš Dangaus į mūsų žemiškus kūnus. Tik pasitikdami ir išgyvendami dievišką gamtos virsmą pasisemiame jėgų visiems metams, gauname postūmį eiti pirmyn, kurti Darną. Kunkuliuojantis kūno nerimas Jorės dieną virsta dvasios galia ir užpildo mūsų jausmus bei sielas atgaivos ir stiprybės plūsmu. Būti Jorėje – būti pavasaryje – sugrįžti Darnon.

Kaip ir kodėl kasmet ėmėtės rengti Jorės šventę būtent Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje?

Todėl, kad tai viena švenčių, kuri daro didžiausią poveikį, palieka didžiausią įspūdį. Kai Persitvarkymo Sąjūdžio priešaušryje ekspedicijose-išvykose pas kaimų žmones rinkome tautosaką ir žiniją, mūsų tikslas buvo ne tik ją perimti, bet ir išmokti bei atkartoti. Tos medžiagos dažniausiai nepadėdavome į archyvą, o paversdavome veikimo priemone, patys išbandydavome mėgindami pajausti, kaip ji veikia mus. Gilindamiesi į užrašytą medžiagą bandėme atkurti ir kalendorinių švenčių papročius.

Mane tuomet stipriai paveikė pagal išlikusius Jurginių dienos papročius mūsų atkurta Jorės šventė. Turbūt todėl, kad ji susijusi su itin ryškiu gamtiniu virsmu, kai patiriamas stiprus žiemą iškalėjusių gyvybinių galių atsivėrimas Dangiškai šviesai, kurį apreiškia trumpalaikis augalų pumpurų sprogimas. Tuomet ir žvaigždės apie tai praneša – sakoma: „Sietynas žaroj, kumelė vagoj“. Tai metas, kai užkukuoja gegutė, nugriaudi pirmasis Perkūnas. Prasideda atgimimas. Kai esi gamtoje ir visa tai matai, lieti pirmuosius želmenis, geri pirmąją sulą, pirmąkart išsimaudai, basas vaikštai po atželiančią žolę… Žinai, kad jau nebegrįši į Kalėdų kalėjimą prie židinio sėdėti su kailiniais.

O Kulionių kaime įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje Jorę kartu su žmona Daiva kasmet rengiame todėl, kad čia gyvename, dirbame ir kuriame. Juk ir pačią Etnografinę sodybą su Dangaus šviesulių stebykla tam įkūrėme.

Iš jūsų pasakojimo atrodo, kad Jorės šventėje itin svarbus maistas. Koks jis?

Valgis, kuriuo per šventę dalinamės vieni su kitais, sykiu ir su neregimomis protėvių vėlėmis ir Dievais, yra seniausia bei svarbiausia Jorės šventės apeiga. Bendras valgymas ir gėrimas – tai žmonių ir bendruomenės gyvenimo ilginimas ir mirties nuolat spendžiamų gijų traukiojimas. Gėrimo gurkšnelis ar maisto kąsnelis, kuriuo pasidalinsime šventame laike ir šventoje vietoje, tampa neprilygstamu kiekvieno mūsų saitu vienų su kitais ir visų su praamžėmis galiomis. Tad atvykdamas į šventę kiekvienas turi būti pasirūpinęs turėti, kuo pasidalinti su kitais.

Mes, šventės rengėjai, vaišiname apeigine duona, joručiais (margintais kiaušiniais), apeiginiu viralu, apeigine kiaušiniene, beržų sula ir gira, o kiekvienas šventės dalyvis atsiveža savo vaišių bendrai apeiginei puotai.

Kaip per Jorės šventę pagerbiama atbundanti gamta?

Stebykloje atliekamomis apeigomis, maldomis, giesmėmis, besiveržiančiomis iš gamtos stebuklą stebinčių stebėtojų nustebusios širdies.

Minėjote, kad šiai šventei skirta nemažai dainų ir ratelių. Ką galite apie jas papasakoti?

Jorės šventėje aidi giesmės pirmajai žalumai, šventajai ugniai Gabijai, Žemynai, Perkūnui. Perkūno prašoma atverti ir paleisti, išskleisti gyvybines galias, užtikrinsiančias derlių, skalsą, sėkmę ir darną. Apeiginės giesmės giedamos atliekant apeigas. Jau pats lietuviškas žodis „apeiga“ sako, ką reikia daryti – apeiti. Tai ir einame ratelius giedodami šventvietėje apie šventą ugnį, joriukus, Perkūno šventovės akmenis… Štai kelių apeiginių giesmių žodžiai:

Jorja geras vakaras

Jorja geras vakaras

Jorja, paimk raktus

Jorja, atrakink žamį

Jorja, išlaisk žolalį

Jorja, žolalį šilkinį

Jorja, raselį meduotų

Žolalė bus dėl arklalių

Raselė bus dėl veršelių