Brangiausi dalykai nieko nekainuoja

50-ąjį jubiliejų atšventusi aktorė Eglė Jackaitė nelėtina tempo – toliau aktyviai vaidina, veda renginius, džiugina poezijos gerbėjus originalia programa „Jausmų džiazas“. Talentinga moteris kiekvieną dieną priima kaip didžiausią dovaną ir stengiasi ją nugyventi su meile bei šviesa. „Jaučiuosi palaiminta galėdama kurti, mylėti, dalintis, džiuginti“, – sako pašnekovė.

Eglė Jackaitė, Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka.

KOKIOS emocijos užplūsta paminėjus tokį gražų jubiliejų?

Tik pačios geriausios, kitaip ir negali būti. Gavau didžiulę dovaną sulaukti tiek metų, viliuosi, kad jų dar daug laukia. Esu be galo dėkinga už kiekvieną dieną ir kiekvieną įvykį, kuris mane atvedė iki šios akimirkos, kai galiu tik dėkoti. Už tai, kas esu, kad dirbu mėgstamą darbą, už šeimą, už sūnus ir ypatingas motinystės akimirkas, už visus gyvenimo pakeleivius. Prašyti neturiu ko, tiesiog toliau keliauju per gyvenimą su šviesa ir meile.

KURIAS gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

Savanoriaudama Pagalbos moterims linijoje aiškiai suvokiau, kad patarimų žmonėms negalima dalinti. Kiekvienas pats renkasi savo kelią, o geru pavyzdžiu, meile, nuoširdžiais veiksmais galima tik nukreipti, įkvėpti pokyčiams. Svarbiausia – priimti save ir kasdien norėti būti geriausia savo versija. Į Žemę atėjome ne veltui, kiekvienas turime savo kelią, kuriame pasitaiko ir duobių, ir akmenų, bet taip pat žydinčių pievų, saulėtų akimirkų. Kiekvienas žingsnis, kiekviena diena dovanoja savų patirčių, kurios moko, keičia, brandina.

KOKIOMIS tiesomis vadovaujatės kasdien?

Kiekvieną dieną gauname naują galimybę būti geresni, todėl vadovaujuosi taisykle neteisti, nesmerkti, priimti kiekvieną žmogų ir įvykį su meile, dėkingumu. Jei pasitaiko kliūčių, visada galime pasistengti jas įveikti, pavyzdžiui, išeiti iš aplinkos, kurioje jaučiamės prastai. Jei aplinkos ar aplinkybių pakeisti negalime, išbūti, priimti, prisitaikyti, nesidraskyti dėl to, ko neišeina pakeisti. Atrasti džiaugsmą ir vidinę ramybę itin svarbu. Kai pats esi ramus, tada ir aplinkiniai tampa ramūs, nekelia chaoso.

KAIP charizmatiškai, energingai moteriai sekasi išlaikyti ramybę?

Iš tiesų mano energija pačią kartais verčia suabejoti, kiek man metų (šypsosi). Jau pripratau prie nuostabos, kai pasakau savo amžių. Mano energija yra Dievo dovana: nuolat norisi kažką daryti, veikti, judėti. Su žmonėmis, kurie vis pavargę ir visada skundžiasi, aplinkiniams sunku. Žinoma, nenormalu nuolat jaustis laimingam. Visiems mums pasitaiko įvairių nuotaikų, jausmų. Kaip sakoma, reikia nesistebėti, nes ir tai praeis. Tiek geri, tiek blogi dalykai. Svarbu išmokti būti šią akimirką, pasidžiaugti paprastais dalykais.

AR lengvai pastebite kasdienius džiaugsmus?

Žinoma, lengviau rasti dėl ko būti nepatenkintiems, bet labai kviečiu visur ieškoti ir pastebėti grožį, gėrį. Toks elgesys – dovana sau pačiam. Tie, kas viskuo nepatenkinti, keikia kitus, lieja pyktį, komentuodami nesusimąsto, kad drebiant purvą ant kito purvas to žmogaus gali nepasiekti, tačiau rankas tikrai išsipurvinsi. Šiame gyvenimo etape, išgirdusi kažką bloga apie save, nusišypsau, nes suvokiu, kad tie žodžiai – ne apie mane, o apie juos sakantįjį. Puikiai žinau, kokia esu, ir pernelyg branginu gyvenimą, kad kreipčiau dėmesį į piktų, nelaimingų žmonių komentarus.

UŽ KĄ esate dėkinga?

Turiu tiek daug! Matau, girdžiu, kvėpuoju, vaikštau, turiu kūną, sielą, galiu į save sugerti (ne)spalvotus įvykius. Tai nėra savaime suprantamas dalykas, o brangi dovana. Jubiliejaus išvakarėse mylimą kolegę ištiko insultas ir paguldė ant ligos patalo. Ar pasveiks – tik Dievo valioje. Tokios nelaimės priverčia susimąstyti, dar labiau branginti kiekvieną akimirką. Keliauti, maudytis jūroje, mėgautis saule, patylėti ir pabūti savo mintyse, bendrauti su brangiais žmonėmis. Net nesusimąstome, kiek daug turime, dažnai kažko vis trūksta, kažko dar norime…

KĄ gavote jubiliejaus proga?

Gavau tiek daug dėmesio ir meilės, kad netilptų į jokius padėkos žodžius. Norisi duoti atgal, dalintis su žmonėmis, keistis energija, dovanoti malonių akimirkų. Šiame pasaulyje esame labai susiję vieni su kitais.

KOKIA jums bus ši vasara – daugiau darbų ar poilsio?

Teatro sezonas baigėsi, sugrįšime rudenį, bet po Lietuvą važinėjame su premjeriniu Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro spektakliu „Žalčių karalienė“ pagal V. V. Landsbergio pokario pasaką tuo pačiu pavadinimu. Šį spektaklį partizanų tema birželio 6 d. rodysime Mažeikiuose, taip pat važinėjame po partizanų bunkerius. Nors mane šis spektaklis tikrai išvargina emociškai dėl skaudžios temos, viską atperka jautrios žiūrovų reakcijos, dėkingumo žodžiai…

Vasarą taip pat vesiu renginius, nemažai ir „Jausmų džiazo“ užsakymų.

AR galėtumėte dirbti sėslų darbą nuo 8 iki 17 val.?

Sunku įsivaizduoti save vienoje erdvėje dirbančią standartišką darbo dieną. Mūsų – teatro žmonių – grafikas kitoks: prieš premjeras ilgos ir alinančios repeticijos kone iki nakties, bet turime ir laisvų dienų, kai nėra repeticijų, spektaklių. Šią vasarą netrūks tiek malonių darbo valandų, tiek smagaus poilsio.

KAS labiausiai padeda atsigauti po darbų, palaikyti gerą formą ir ištvermę?

Esu dėkinga tėvams, seneliams, proseneliams už gerą genetiką, iš jų paveldėjau smulkų sudėjimą, fizinę ir dvasinę stiprybę – tai, manau, nėra vien tik mano nuopelnas. Nors ir pati daug dėl savęs darau. Jau keliolika metų nevartoju alkoholio. Man patinka aktyvus gyvenimo ritmas, daug judu, ir ne iš reikalo, bet malonumo: patinka plaukioti, važinėti dviračiu, užsiimti vandens sportu, eiti į sporto salę. Puikus jausmas, kai baigi treniruotę, suvoki, kad netingėjai, žengei žingsnį, ėmeisi veiksmo – juk tai dėl savęs.

AR ribojate mitybą?

Visi norime skaniai pavalgyti (šypsosi). Savęs nevaržau: jei man kažko labai norisi, tai ir suvalgau, jokių „galima“ ar „negalima“. Be abejo, saikingai. Svarbu save pajausti, pažinti, išgirsti, tada puikiai sekasi. Viskas turi eiti iš meilės, pirmiausia – meilės sau. Kai gimstame, egoistiškai reikalaujame dėmesio – verkiame, nes norime būti pamaitinti, pervystyti. Suaugę taip pat turime pasisotinti visomis prasmėmis, kad galėtume būti laisvi ir laimingi.

KOKIUS kasdienius ritualus laikote svarbiais ar mielais širdžiai?

Vos prabudusi nusišypsau sau. Padėkoju Dievui už suteiktą dar vieną dieną. Visada persižegnoju, pasimeldžiu, nors ir trumpai. Norisi praturtinti savo dieną, nudžiuginti save: jei aš laiminga, matau ir laimingus žmones šalia. Juk koks pats esi, tokius ir kitus matai!

KOKĮ komplimentą neseniai apie save išgirdote?

Jubiliejaus proga apie mane sukūrė filmuką ir parodė prieš spektaklį. Jame vyriausias sūnus Jokūbas pasakė, kad esu labai drąsi ir visada sakau tiesą, nors šiais laikais galbūt naudingiau ją nutylėti. Ir iš tiesų sūnus teisus, jis mane puikiai pažįsta – nemoku meluoti. Sakau tai, ką galvoju. Žinoma, nekišu savo nuomonės, niekada neįžeidžiu kito – jei neturiu ką gero pasakyti, geriau patyliu, bet neapsimetinėju, nepataikauju ir nemeluoju.

KOKIOS jūsų stiprybės?

Mano stiprybės – ištvermė ir kantrybė. Tiesa, mėgstu posakį, kad moterys nori būti ne stiprios, bet laimingos. Iš tiesų kartais stiprios tampame, nes neturime pasirinkimo būti kitokiomis. Tai ypač atsiskleidžia motinystėje. Jei ne mano stiprybė, šiandien nebūčiau ten, kur esu, nes būčiau palūžusi, galbūt net susirgusi. Turėjau skaudžių išbandymų ir dėkui Dievui, kad išlikau stipri ir sveika psichologiškai bei fiziškai. Neprisiimu laurų sau, nes be Jo globos ir palaimos viena pati nežinau, ar būčiau viską ištvėrusi ir šiandien tapusi ta, kas esu.

KO norėtumėte išmokti?

Gyvenimas itin trapus, niekada nežinai, ar bus rytojus. Tačiau apie laikinumą dažnas susimąsto tik tada, kai per Vėlines lanko artimųjų kapus, ar kai staiga į amžinybę iškeliauja mylimi žmonės. Kasdien mokausi būti čia ir dabar. Tiesiog pakeliu akis į dangų, pastebiu pavasarį, pražydusią gėlę ar nukritusį rudeninį lapą, saulėlydžio spalvų šokį. Patys brangiausi dalykai gyvenime nieko nekainuoja. Kiekvienam verta išmokti visa tai pamatyti, pasigrožėti, pasidžiaugti, sugerti į save.

KO sau palinkėjote jubiliejaus proga?

Išvakarėse išėjau viena pasivaikščioti prie jūros ir tokia ramuma užliejo. Džiaugsminga akimirka, begalinis dėkingumas… Žiūrėjau į mūsų gražią jūrą, žydrą dangų ir supratau, kad nieko daugiau negaliu prašyti. Žinau, kad Dievas man dar paruošęs daug visko. Pasitikiu Juo. Jis tikrai žino mano lūkesčius ir svajones – kaip man geriausia, taip ir atsitiks.

Autorius Laima Samulė