Bendrose biuro patalpose ar situacijose, kai reikia dalintis kabinetu su keliais kolegomis, atsiduriame po didinamuoju stiklu. Išryškėja patys asmeniškiausi įpročiai ir ne visiems patinka, ką jie girdi, mato, užuodžia. Pristatome dalykus, kurie labiausiai erzina bendradarbius ir kurių geriau vengti nenorint sugadinti santykių bei pakenkti reputacijai.

 

Bendrų erdvių problemaFront,View,Of,Two,Angry,Businesswomen,Looking,Each,Other,With

 

Esame labai individualūs, todėl natūralu, jog nevienodai gerai sutariame su visais didelio kolektyvo nariais. Kartais nesutampa požiūris į esminius dalykus, kartais erzina įpročiai ir manieros, kartais tiesiog kyla antipatija, kitaip tariant, nesutampa biolaukai. Jei galima atsiriboti nuo dirginančio kolegos, lengviau nusiraminti ir nekreipti dėmesio. Dažnai užtenka susikoncentruoti į darbą, vengti asmeniškumų ir iki minimumo apriboti kontaktą. Sunkiau, jei reikia dalintis bendra erdve ir nėra galimybės pabėgti. Šiurkštus, grubus elgesys biure rodo nejautrumą kitų žmonių poreikiams. Bendradarbiai gali pažeisti nerašytas etiketo taisyklės dėl nežinojimo, blogų įpročių, tačiau pasitaiko ir piktybiško piktnaudžiavimo, kenkėjiško elgesio atvejų. Atvirose biuro patalpose ypač sunku apsisaugoti nuo pašalinių garsų, kvapų ir kitų veiksnių, sklindančių iš aplinkinių. Nors manoma, kad toks darbo vietų išplanavimas didina kolektyvo našumą, kūrybiškumą ir sėkmę, iš tiesų kelia nemažai kibirkščių tarpusavio santykiuose dėl privatumo stokos. Tai, kas vienam nemandagu ir nepagarbu, kitam gali atrodyti visiškai priimtina. Štai kodėl svarbu kritiškai vertinti savo elgesį ir netapti persona non grata.

 

Amžinas ligonis

 

Vienas grubiausių dalykų, kurį galite padaryti kolegoms, – atvykti į darbą su akivaizdžiais ligos simptomais: sloguojant, čiaudint, kosint, karščiuojant, tačiau teisintis esą tai tik alergija. Nesvarbu, ar kosulys nekaltas, ar didesnės sveikatos problemos požymis, aplinkiniai dažniausiai reaguoja jautriai. Niekas nenori susirgti, ypač prieš šventes, atostogas, komandiruotę, projekto finišą ar kitą svarbų įvykį. Sergantis kolega, kuris, užuot dirbęs namuose ar pasiėmęs laisvą dieną, pasirodo kolektyve, komunikuoja, jog negerbia bendradarbių sveikatos ir jausmų. Jei kas nors akivaizdžiai čiaudi ir kosėja visą dieną, prieš saulės šviesą matyti ore lekiantys lašeliai, aplinkiniai teisėtai susierzina ir reiškia nepasitenkinimą. Kolektyve dažnai pasitaiko 1–2 žmonės, kurie mėgsta eiti į darbą pasiligoję. Teisindamiesi, jog yra nepakeičiami, rizikuoja užkrėsti bendradarbius ir klientus.

 

Netvarkos nykštukas

 

Visiems svarbu turėti privačią zoną ir tvarkytis joje, kaip panorėjus, net jei tai – stalo pusė, keli stalčiai ir spintelė. Didelė klaida – naudoti savo reikmėms bendro naudojimo erdvę ar net kolegų asmeninę zoną. Kai kurie vadovaujasi prielaida, jog atvirame biure nėra nieko privataus ir visi viskuo dalinasi. Tačiau tai netiesa. Kaip reaguotumėte, jei po pietų pertraukos rastumėte savo rūbų spintelėje svetimą paltą, o ant stalo – krūvą dokumentų? Ar patiktų, jei kolega nepaprašęs pradėtų naudotis jūsų kompiuteriu, o paskui paliktų aplankus ir apkramtytus pieštukus? Net jei darbo vietoje nėra pertvarų, kitų fizinių kliūčių, asmeninių daiktų laikymas, tarkime, ant bendro pasitarimo stalo, dokumentų spintoje ar poilsio kambaryje ant sofos, yra tas pats, kaip ateiti į svečius ir varstyti uždarytas duris. Nekiškite nosies ten, kur nėra jūsų erdvė. Niekam nepatinka, jei kolega piktybiškai palieka savo daiktus bet kur (ant grindų, palangių, prie kopijavimo ar kavos aparato) ir kenkia bendrai erdvės organizacijai.

 

Muzikos mėgėjas

 

Biuruose populiari praktika per garsiakalbius leisti monotonišką, atpalaiduojančią muziką ar natūralius gamtos garsus. Manoma, kad neįkyrus fonas padeda susikaupti ir malšina stresą. Strategija veikia, jeigu priimtina visiems kolektyvo nariams. Tačiau pasitaiko žmonių, kurie negali dirbti ramybėje ir jiems reikia didesnės stimuliacijos iš aplinkos. Labai nemandagu garsiai leisti savo muziką, nes tai itin trikdo ir blaško. Sunku susikaupti, derinti reikalus telefonu, net susikalbėti tarpusavyje. Ne visi turi tą patį skonį, todėl versti kolegas klausytis roko, popmuzikos ar repo – nemandagu ir netaktiška. Aplinkiniams taip pat nemalonu, jei muzikos mėgėjas, nors ir užsidėjęs ausines, klausosi dainų per garsiai arba dainuoja pritardamas.

 

Liežuvautojas

 

Nepageidaujami garsai, sklindantys iš bendradarbių, yra vienas dažniausių bendruose biuruose dirbančių žmonių nusiskundimų. Nesvarbu, ar tai telefono skambučiai, pokalbiai su kolegomis, ar kūno garsai, tokie kaip čepsėjimas, sunkus kvėpavimas, pilvo gurgimas. Bet kokie intymūs garsai darbo aplinkoje nepadeda susikaupti. Kartais erzina ne tik šnibždėjimas, bet ir girdimas turinys, pavyzdžiui, jei kolega pasakoja draugui apie žarnyno ligas, kalbėdamas telefonu pykstasi su žmona ar keikia bosą. Labai jautriems žmonėms gelbėja ausų kištukai, slopinantys bet kokius pašalinius garsus. Dar blogesnė kolegų elgesio forma – apkalbos ir patyčios. Jos kursto nesantaiką, diskriminaciją, skaldo kolektyvą. Negali būti kalbos apie draugišką atmosferą, jei bendradarbiai šaiposi, peikia, leidžia gandus už nugaros, tačiau juokiasi į akis. Kolektyve, kuriame tvyro toksinė konkurencija, žmonės sąmoningai stengiasi pakenkti vieni kitiems.

 

Tylus atsiskyrėlis

 

Klausytis muzikos garsiai – blogai, tačiau nevalia pranykti iš kolektyvo užsidėjus ausines. Darbe verda aktyvus gyvenimas ir įvykiai seka įvykius. Greitas tempas reikalauja operatyvumo ir greitos reakcijos. Kolega, kuris negirdi, nesiorientuoja aplinkoje ir kuriam reikia kartoti kelis kartus, visada erzina ir dirgina. Jei garsas ausinėse per didelis, neįmanoma susikalbėti, pašnekovas turi stengtis atkreipti dėmesį į save, paraginti nusiimti įrenginį ir tik tada tęsti konstruktyvų pokalbį. Nors izoliacija padeda susikaupti, atriboja nuo bendradarbių. Nemandagu apsunkinti kolegų darbą. Ausinės gali pakenkti ne tik santykiams, bet ir asmeninėms karjeros perspektyvoms. Jei negirdėsite, kas vyksta biuro aplinkoje, galbūt praleisite naudingą informaciją apie paaukštinimo galimybes. Geriausia užkimšti tik vieną ausį, o kita sekti įvykius išorėje.

 

Nepasotinamas bendradarbis

 

Grubiausias etiketo pažeidimas, kuriam gali ryžtis nemandagus kolega, – traktuoti bendrą biuro erdvę kaip asmeninį kabinetą ar net virtuvę. Paliktas kavos puodelis ar obuolio graužtukas – tik maža blogybė, palyginti su aštriu kinų maistu, picų likučiais, tuščiomis gėrimų skardinėmis ir krūva panaudotų vienkartinių indų. Nevalyvas bendradarbis, kuris tingi eiti iki poilsio zonos ir valgo prie savo kompiuterio, dažniausiai po savęs palieka trupinius, riebaluotus paviršius, popierinių servetėlių kalną. Aplinkinius dirgina ne tik kvapai, bet ir valgymo garsai, nekalbant apie netvarką. Nemandagus elgesys blaško ir menkina profesionalią darbinę atmosferą. Kita vertus, mąstymas, jog kolega gali elgtis lyg būtų vienas patalpoje, psichologiškai sukuria jausmą, kad svarbūs tik jo poreikiai, pavyzdžiui, alkis, o kiti turi prisiderinti. Šioje vietoje yra daugybė kompromisų, todėl nepasitenkinimas maisto šlamštėju pagrįstas.

 

Hiperaktyvus įkyruolis

 

Tai, kad girdite svetimą pokalbį, dar nereiškia, jog jus kviečia prisijungti, laukia nuomonės, komentaro ar patarimo. Viena labiausiai erzinančių savybių – kištis į svetimus reikalus ir vaidinti visažinį. Tokie asmenys dažniausiai būna kolektyvo „akys ir ausys“. Išdygsta kaip iš niekur ir visada turi, ką pasakyti. Jie žino detalių apie kolegų asmeninį gyvenimą, seka kiekvieną bendradarbių žingsnį, todėl skalambija apie nesėkmes, laido paskalas ir nepraleidžia progos įgelti. Toks elgesys – noras būti dėmesio centre ir kontroliuoti įvykius – yra toksiškas ir atspindi žemą savivertę. Žmogus bijo likti nereikalingas, nematomas. Jam nuolat reikia pagyrų ir įvertinimo. Aplinkiniams sunku brėžti ribas įkyruoliui, nes jis girdi tik save. Ir patarimus dalina ne norėdamas nuoširdžiai padėti, o trokšdamas pasirodyti protingas, šaunus, geriausias. Atpildas už nepagarbų elgesį – socialinė izoliacija nuo kolektyvo ir blogiuko etiketė.

 

Kvepalų maniakas

 

Žmonių jautrumas kvapų intensyvumui ir skirtingoms natoms nevienodas. Galioja nerašyta biuro etiketo taisyklė naudoti tik subtilius, neryškius, klasikinius kvepalus. Svarbu vengti erzinančių natų, įspūdingo šleifo, kai aromatas, sklindantis nuo vieno žmogaus, užpildo visą erdvę. Darbo dienomis pakanka vieno papurškimo, kad kvepalai jaustųsi tik ant odos ar rūbų priartėjus intymiu atstumu. Tai optimali riba, apsauganti aplinkinių nosis nuo nepageidaujamų kvapų. Kolega, kuris dievina ryškius rytietiškus kvepalus, gali laikyti įkaitais visą kolektyvą. Kol vienas mėgaujasi savimi, dešimtys kenčia. Stiprūs kvapai ne tik dirgina ir trukdo dirbti. Jautriems žmonėms prasideda migrena, pykina, kyla panikos ataka dėl šviežio oro stokos.

 

Užkietėjęs pesimistas

 

Blogas įprotis – neprisiimti atsakomybės už skleidžiamą nuotaiką ir kuriamą kolektyvo atmosferą. Gyvenimas ir taip gana sunkus, o šalia nuolat bumbančio, besiskundžiančio ir verkšlenančio kolegos atrodo niūrus ir juodas. Nereikia tikėtis, kad bendradarbiai nuolat šypsosis ir skleis pozityvą. Rožiniai akiniai iškreipia realybę ir neduoda nieko gero. Tačiau kolega, kuris kiekvieną dieną atneša į darbą savo problemas, nepasitenkinimą, pagiežą, pyktį, sekina psichologiškai. Darbo aplinka tampa toksiška ir nemaloni. Bendradarbiai nėra artimi bičiuliai, jie neprivalo klausyti ir guosti. Skirtingus žmones jungia bendras darbas, todėl svarbu išlaikyti profesinius santykius ir stengtis netrukdyti aplinkiniams asmeniniais reikalais. Net jei kolegos mandagiai klausia, rekomenduojama nesiplėsti ir neatskleisti detalių. Diplomatinė pozicija labai prisideda kuriant produktyvią ir įtraukiančią darbo aplinką.

 

 Autorius Jurgita Ramanauskienė