Biblioterapija – knygų galia gerai savijautai

Knygos nuo seno laikomos vaistais sielai, tačiau šiuolaikinėje psichoterapijoje tai nėra tik metafora. Literatūra aktyviai naudojama psichikos ligų simptomams palengvinti. Tad kas toji biblioterapija, kam ir kaip tiksliai ji padeda?

knygos_800x534

Kas yra biblioterapija?

Tai būdas gerinti psichinę būseną skaitant specialiai parinktą literatūrą. Psichoterapeutas, atsižvelgdamas į paciento amžių, ligos pobūdį ir individualias savybes, gali pasiūlyti paskaityti vieną ar kelias knygas. Vėliau kartu analizuoja turinį, aptaria kūrinį. Taikant šią terapiją, dažnai prašoma rašyti perskaitytų knygų dienoraštį, žymėti mintis.

Knygų žanras gali būti bet koks – nuo mokslinės fantastikos iki populiariojo mokslo. Viskas priklauso nuo to, kokį tikslą terapeutas drauge su pacientu nori pasiekti gydant. Biblioterapija netgi tinka psichikos būklei diagnozuoti – tam specialistas prašo paciento raštu išanalizuoti tam tikrus kūrinius. Štai H. K. Anderseno pasaka „Bjaurusis ančiukas“ dažnai naudojama nerimui diagnozuoti. Be to, knygų terapija gerina psichinę būklę įvairiais būdais: per empatiją, kai herojus susiduria su panašiomis problemomis; susitapatinant su juo arba jam prieštaraujant. Literatūra taip pat padeda atsitraukti nuo liūdnų minčių ar fizinio skausmo sergant lėtinėmis ligomis.

Psichoterapeutas, vedantis biblioterapijos užsiėmimus, specialiai sudaro knygų sąrašus pacientams. Gydymas knygomis nėra savarankiška terapijos rūšis. Jis dažnai taikomas kartu su kitomis technikomis, pavyzdžiui, dailės ar muzikos terapija. Tad vien tik knygų, deja, nepakaks, norint išties pasijausti geriau. Paprastai organizuojami individualūs arba grupiniai biblioterapijos užsiėmimai.

Kaip sugalvota gydyti skaitant?

Medicininėms reikmėms knygas siūlyta naudoti nuo antikos laikų. Rašytiniuose šaltiniuose, sukurtuose dar prieš Kristų, yra metaforinių nuorodų į gydomąją knygų galią sielai ir konkrečių rekomendacijų naudoti literatūrą, gydant negalavimus. Viduramžiais knygos, daugiausia religinės, duotos skaityti pataisos ir gydymo įstaigose. Tikėta, kad jos padeda susidoroti su psichinėmis ir fizinėmis ligomis. XVIII a. Europoje atsiradus psichiatrijos ligoninėms, ten pradėta taikyti knygų terapija. Terminą „biblioterapija“ 1916 m. sukūrė amerikiečių tyrinėtojas Samuelis McChordas Crothersas. 1941 m. šis terminas įtrauktas į „Dorland’s“ iliustruotą medicinos žodyną. Didžiąją žmonijos istorijos dalį vyravo neaiškios spėlionės, kaip knygų skaitymas veikia sveikatą. Grožinėje literatūroje galima rasti netgi absurdiškų patarimų. Štai Aristofanas savo komedijas siūlė skaityti nusikaltėliams, kad pataisytų jų prigimtį, o Erazmas Roterdamietis patarė gydyti veido pūlinius, skaitant humoristines knygas. Šiais laikais biblioterapijos veikimo idėją jau galima laikyti moksline. Atlikta tyrimų, įrodančių šios terapijos naudą sergant depresija, turint nerimo sutrikimų, PTSS (potrauminio streso sindromas).

Eilėraščiai padeda išreikšti emocijas

Poezijos terapijoje emocijoms išreikšti ir išgyventi skaitomi eilėraščiai, gvildenamos jų metaforos. „Kai kiti metodai neleidžia prasimušti pro psichologinę apsaugą – kitaip tariant, per sunku apie ką nors kalbėti tiesiai, gali padėti poezijos terapija. Ji leis suprasti, kaip žmogus jaučiasi“, – sako Floridos universiteto tyrėjas ir „Poetry Therapy Journal“ leidėjas Nicholas Mazza. Poezijos terapijos užsiėmimai yra kitokie. Specialistas gali pacientui paskaityti pasirinktą eilėraštį arba paprašyti jo tai padaryti. Skaitant psichologas stebi žmogaus reakciją, gali klausti, kokių emocijų sukelia poetinis kūrinys, kuri eilutė ar posmelis labiausiai atspindi jo būseną. Kartais terapeutas gali pasiūlyti pacientui sukurti eilėraštį namuose arba vykstant seansui. Jausmų analizė skaitant eilėraštį pacientui tampa savistabos forma, o metaforos padeda perteikti emocijas ir išgyvenimus. Poezijos terapija taikoma įvairiose socialinėse įstaigose, šeimos konsultacijose. Tinka darbui su įvairaus amžiaus žmonėmis. Naudojama esant įvairiems sutrikimams: netekčiai, depresijai, piktnaudžiavimui alkoholiu ir narkotikais, kamuojant suicidinėms mintims.

Ką ir kada skaityti?

Knygą patartina rinktis pagal rūpimas problemas. Konkrečiu atveju psichologas siūlo paskaityti ką nors iš tam tikro literatūros žanro.

Publicistika, kritika. Toks kūrinys padeda suprasti savo problemų aktualumą, pažvelgti į jas kitomis akimis, kritiškiau vertinti.

Humoras ir satyra. Tinkamas variantas, jei reikia įžvelgti neigiamo reiškinio pozityvumą. Tokie skaitiniai gerina nuotaiką, suteikia energijos. Šis literatūros žanras rekomenduotinas tiems, kurie susidūrė su nemalonumais, bet dėl baimių negali priimti sprendimo.

Aforizmų rinkiniai. Trumpi ir taiklūs aforizmai padeda suprasti, kad visiems pasitaiko sudėtingų situacijų. Geriausia skaityti norint padidinti atsparumą stresui.

Folkloras. Populiariausia – pasakų terapija. Ji tinka ne tik vaikams, bet ir vyresniems. Pasakos ir pasakėčios puikiai pabrėžia kartų ryšį bei tęstinumą, padeda suprasti kitus žmones, mažina menkavertiškumo kompleksą.

Idealiai tinka kūrybinių profesijų atstovams. Mokslinė fantastika plečia akiratį, įkvepia naujoms idėjoms. Skaitytojas geriau supranta ir priima savo jausmus, polinkius, suvokia tikruosius veiksmų motyvus.

Detektyvai ir nuotykių knygos. Pagrindiniai privalumai – intriguojantys siužetai, populiarumas, suprantamumas. Be to, sužadina smalsumą, netgi gali sustiprinti intuiciją.

Dramaturgija. Tokie kūriniai skirti spektakliams statyti, todėl gerai stimuliuoja vaizduotę, turi stiprų emocinį poveikį, padeda užmegzti ryšį ir bendrauti su kitais.

Mokslinė literatūra. Rimti moksliniai darbai sužadina natūralius psichinius procesus, skatina kritinį mąstymą. Biblioterapijai tinka ir psichologijos bei psichiatrijos knygos.

Pedagoginiai darbai. Tai irgi mokslinė literatūra, kuri skatina savęs pažinimą, saviugdą, didina savikontrolę.

Filosofiniai veikalai. Naudinga skaityti žmonėms, kurie užsiėmę gyvenimo prasmės paieškomis. Tikėtina, padės rasti konstruktyvius problemų sprendimus, suteikti harmonijos jausmą.

Skaitytojas tam tikra prasme yra kiekvieno kūrinio bendraautorius. Daugeliu atžvilgių biblioterapijos efektyvumas priklauso nuo individualių savybių, reakcijų. Tačiau visada galima pasiekti palankių rezultatų. Svarbiausia – rinktis tinkamą literatūrą sielai gydyti, skaityti dėmesingai ir su malonumu.

O kaip dėl garsinių knygų?

Mokslininkai aiškinosi, ar garsinės knygos suvokiamos taip, kaip spausdintinės. Pensilvanijos Blumsbergo universiteto prof. Beth Rogowski atliko eksperimentą: trys žmonių grupės susipažino su Lauros Hillenbrand knygomis apie Antrąjį pasaulinį karą. Viena grupė klausėsi garsinės knygos, kita – skaitė, trečia ir klausėsi, ir skaitė. Paskui tiriamieji paprašyti užpildyti klausimyną su įvairiais klausimais apie tekstą, kad sužinotų, kaip jį suprato ir įsiminė. Eksperimentas neatskleidė reikšmingų skirtumų tarp informacijos gavimo būdo ir gebėjimo ją suvokti. Tačiau kitas mokslininkas, Virdžinijos universiteto psichologijos prof. Danielis T. Willinghamas, mano, kad elektronines knygas žmogus gali suvokti kiek kitaip nei popierines. Profesoriaus įsitikinimu, garsinis formatas nėra toks pats, kaip vaizdinis. Mat norint kokybiškai įsisavinti informaciją, žmogus turi suprasti, kur puslapyje yra tekstas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į akių judesius skaitant. Kai rankose laikome knygą, akys nuolat grįžta prie perskaityto teksto. Vėl tarsi klausiame knygos, ar teisingai supratome eilutę ar sakinį. Šis nesąmoningas akių judėjimas padeda daug geriau suprasti tai, ką skaitome. Teoriškai garsinę knygą taip pat galima atsukti ir perklausyti, bet praktiškai tą daro nedaugelis. Skaitant ir klausantis mintys vis nuskrenda prie kokių nors kitų temų. Jei šalia spausdintas tekstas, rasti praleistą vietą gana paprasta. Garsinių knygų atveju taip nėra. Norėdamas patvirtinti savo teoriją D. T. Willinghamas netgi atliko eksperimentą: vienos studentų grupės paprašė pasiruošti skaitant tekstus, o kitos – klausantis garsinių įrašų. Antrosios grupės pažymiai buvo vidutiniškai žemesni nei jų bendramokslių, kurie mokėsi iš knygų. Profesorius pripažįsta, kad garsinė knyga turi vieną, bet svarbų pranašumą – žmonija informaciją žodžiu perduoda ir priima jau tūkstančius metų, o skaityti, antropologiniais standartais, išmokome visai neseniai. „Kai skaitome, naudojame smegenų dalis, kurios išsivystė visai kitiems tikslams“, – sako D. T. Willinghamas. Daug informacijos gauname iš balso tembro, tono, kalbos greičio. Tokią emociją kaip sarkazmas taip pat lengviau pagauti iš klausos. Taigi, galima daryti išvadą: jei mėgstate klausytis garsinių knygų savo malonumui ir pramogai, greičiausiai nepastebėsite didelio skirtumo. Stenkitės nederinti klausymosi su kita svarbia veikla ir nesitikėkite suprasti bei prisiminti rimtą grožinę literatūrą laviruodami intensyviame eisme. Sudėtingus ir svarbius tekstus apie darbą ar studijas geriau skaityti.

Skaitymo nauda