Nepaisant meilės ir rūpesčio, kuriais apsupami naminiai augintiniai, jie gyvena trumpiau. Anksčiau ar vėliau tenka atsisveikinti. Ir natūralu gedėti netekus. Progresuojant mokslui išrastas neįprastas būdas, kaip pratęsti buvimą kartu. Gyvūnų klonai – identiški išvaizda, bet ne charakteriu.

 

Genetikos proveržisDog,Clones

 

Žinduolius įmanoma klonuoti nuo 1996-ųjų, kai Edinburgo universiteto (Jungtinė Karalystė) laboratorijoje išvesta žymioji avis Dolly. Greitai pereita prie kitų eksperimentų – klonuotos pelės, galvijai, kiaulės, ožkos, triušiai, katės. Tačiau šunų reprodukcija pasirodė kur kas sudėtingesnė ir pateikė naujų iššūkių. Tyrėjai ilgai negalėjo subrandinti kiaušialąstės dirbtinėmis sąlygomis.

 

Po kelių nesėkmingų bandymų 2005 m. Seulo nacionalinio universiteto (Pietų Korėja) mokslininkų komandai pavyko gauti pirmą klonuotą šunį – afganų kurtą Snuppy. Tam prireikė 1000 embrionų ir 123 surogatinių kalių. Tiesa, buvo du jaunikliai, tačiau vienas netrukus susirgo plaučių uždegimu ir nugaišo. Snuppy išgyveno 10 metų, po savęs paliko nemažą pulką palikuonių ir net klonų. Amerikos spauda rašė, kad šunų klonavimas – neįtikėtinas mokslo laimėjimas ir nuostabus išradimas.

 

Tuo metu labai trūko žinių ir nestigo spėjimų, ar klonuoti gyvūnai sensta greičiau, ar būdinga didesnė rizika sirgti tam tikromis ligomis, palyginti su ląstelių donorais. Dolly nugaišo 6 metų ir tai tik pusė vidutinio avies amžiaus. Ji sirgo plaučių liga ir artritu. Snuppy sulaukė šuniškos senatvės, tačiau pakirto vėžys, nuo kurio nugaišo ir jo donoras. Pirmą kartą patvirtinta, kad tiek klonas, tiek pirmtakas, nepaisant skirtingų laikymo sąlygų, susiduria su tomis pačiomis ligomis, perduodamomis per genus, tik skiriasi pasireiškimo laikas.

 

Pelningas verslas

 

Šunų klonavimo mokslas gerokai pažengė į priekį. Šiandien pasaulyje, daugiausia JAV ir Pietų Korėjoje, veikia komercinės kompanijos, kurios siūlo klonuoti naminius augintinius. Didžiausia klientų dalis – mylimų šunų ir kačių netekę šeimininkai, kurie trokšta identiško gyvūno. Tiesa, mėginį būsimam klonui būtina paimti iki mirties, tad dauginimo procesas apgalvojamas gerokai anksčiau. Kainos įkandamos ne visiems. Štai JAV įmonė „Viagen“ už šuns klonavimą prašo 50 tūkst., katės – 25 tūkst. dolerių.

 

Netrūksta turtingų šeimininkų, kurie nėra pasirengę atsisveikinti su mažuoju šeimos nariu, todėl įsitaiso identišką, bet jauną kopiją. Vienas garsiausių pavyzdžių – aktorė ir dainininkė Barbra Streisand. 2018 m. garsi moteris sudrebino geltonąją spaudą pareiškusi, kad du iš trijų jos šunų (Miss Violet ir Miss Scarlet) yra anksčiau turėtos kalytės Samanthos klonai. „New York Time“ žurnalistams garsenybė pasakojo: „Po keturiolikos kartu praleistų metų mane sukrėtė brangios Samanthos netektis. Norėjau kaip nors išlaikyti ją su savimi. Buvo lengviau paleisti, kai žinojau, kad galiu išsaugoti gyvą tam tikrą dalį, tą pačią DNR. Draugas jau buvo klonavęs šunį, todėl man patiko ši idėja.“

 

Kalbėdami apie klonavimo priežastis, daugelis šeimininkų motyvuoja sprendimą skausmu, ilgesniu ir begaline meile. Verslas klesti, nes žmonės negali susitaikyti su praradimu, nori turėti tą patį augintinį visą laiką. Šunys gyvena 7–15 metų. Atsižvelgiant į teikiamą emocinę naudą, 50 tūkst. dolerių neatrodo baisi suma, palyginti su neišmatuojamu netekties skausmu.

 

Nematoma pusė

 

Ekspertai teigia, kad klonavimo kaina yra gerokai didesnė ir viršija piniginę išraišką. „Suprantu troškimą išlaikyti savo šunį amžinai, – sako gyvūnų elgsenos ekspertė ir knygos „Inside of a Dog: What Dogs See, Smell and Know“ autorė Alexandra Horowitz iš Kolumbijos universiteto (JAV). – Vienas liūdniausių dalykų – laikas, kurį gyvename su augintiniu, yra trumpas. Tačiau visi, kurie svajoja apie kloną, turėtų žinoti, kaip vyksta procesas ir kokių išteklių pareikalauja.“

 

Klonavimo procesas prasideda nuo ląstelių, gautų iš donoro, t. y. gyvenimą baigusio mylimo gyvūno, kultivavimo. Žaliava turi būti išgauta iš gyvo arba ką tik gaišusio gyvūno, kol neprasidėjo negrįžtamas kūno irimas. Audiniai specialiai apdirbami, norint išskirti atskirų ląstelių. Jos dauginamos laboratorijoje dirbtiniu būdu.

 

Toliau mokslininkai iš specialiai atrinktų kalių išgauna neapvaisintas kiaušialąstes. Nors procedūra invazinė – reikia pradurti adata odą ir pasiekti kiaušintakius, gyvūnai nepatiria skausmo. Kiaušialąstės atvežamos į laboratoriją, iš jų pašalinamas branduolys su genetine medžiaga. Mokslininkai paima vieną iš kultivuotų ląstelių ir švelniai įsiurbia branduolį su klonuojamo donoro DNR. Genetinė medžiaga persodinama į tuščią kiaušialąstę.

 

Naujas darinys primena apvaisintą kiaušialąstę su chromosomų rinkiniu. Tik natūralaus dauginimosi metu pusė genetinės medžiagos atitenka iš patelės, pusė – iš patino. Klonuojant į kiaušialąstę perkeliamas visas gyvūno donoro genų kompleksas.

 

Elektros impulsais paskatinamas kiaušialąstės dalijimasis. Po kelių dienų embrionas, paaugintas laboratorijoje, persodinamas į surogatinės kalės gimdą, kuri prieš tai gydoma hormonų injekcijomis, siekiant paruošti būsimam vaikingumui. Jei aplanko sėkmė, po 2 mėn. į pasaulį pasibeldžia jaunikliai, identiški mirusiam augintiniui.

 

Moralės klausimas

 

Nors klonavimas turi klientų ratą, verslas sulaukia daug kritikos dėl etikos ir moralės pažeidimų. Dar 2005 m. po pirmojo šuns klonavimo Kolumbijos universiteto Bioetikos programos vadovas dr. Robertas Klitzmanas klausė, ar gyvūnai bei žmonės tėra „ląstelių ir biologinių procesų masė“.

 

Norint gauti vieną klonuotą šunį, įtraukiama daugybė kalyčių. Vienos naudojamos kaip kiaušialąsčių donorės, kitos – kaip surogatinės „mamos“, kad išnešiotų ir atvestų norimą jauniklį. Daugelis implantuotų embrionų nesivysto ir žūva. Kai kurie atvesti šuniukai gaišta pirmomis dienomis dėl nežinomų priežasčių. Vadinasi, procedūra kartojama su vis naujomis pagalbinėmis kalėmis. Nors vystantis mokslui, sėkmės procentas padidėjo, tik 20 % atvejų pavyksta klonuoti iš pirmo karto.

 

Verslininkai tikina, kad procedūra naudinga ne tik sielvartaujantiems šeimininkams. Kartais mokslininkai pageidauja tyrimams didelio skaičiaus identiškų laboratorinių gyvūnų. Galima klonuoti tarnybinius šunis, turinčius retų ir pageidaujamų savybių. Taip pavyksta išsaugoti nykstančias laukinės faunos rūšis. Tačiau daugelis gyvūnų teisių gynėjų ir etikos specialistų prieštarauja. „Klonavimo procesas iš esmės sukuria pramonę, kuri augina šunis masiniam naudojimui specialiose fermose“, – teigia A. Horowitz. Jai pritaria bioetikos specialistė Jessica Pierce, kuri nerimauja, jog „klonavimo verslas turi nematomą pusę, po kuria slepiasi tūkstančiai išnaudojamų šunų, tarnaujančių kaip biologinis substratas“.

 

Tai apgavystė?

 

Klonuodami mirusį augintinį šeimininkai tikisi gauti mažylį, iš kurio išaugins identišką kopiją. Ekspertai kalba, kad lūkesčiai nepagrįsti, o verslininkai nutyli tiesą.

 

„Šimtmečiais trukęs selektyvus veisimas suformavo klaidingą nuomonę, kad šuns charakterį ir individualias asmenines savybes lemia tik genetika. Klonavimo kompanijos naudojasi žmonių neišprusimu. Siūlo neribotą klonuoto gyvūno tęstinumą. Ir tai neetiška klientų atžvilgiu“, – piktinasi J. Pierce. A. Horowitz sutinka: „Gali būti tam tikrų tendencijų, susijusių su veisle. Tačiau tai bendra visam atmainos genofondui. Štai visi vokiečių aviganiai turi tam tikrų savybių, kurių neturi pudeliai ar senbernarai. Bet viskas, kas susiję su šuns asmenybe, nėra tik genuose. Rezultatas priklauso nuo to, kaip genomas sąveikauja su aplinka, pradedant nuo to laiko, kai jauniklis vystosi gimdoje, baigiant santykiais su žmonėmis.“

 

Tiems, kurie myli savo šunis, tai turėtų atverti akis. „Mes dieviname augintinius ne dėl jų genetikos, o dėl to, kokie jie tapo per laiką, praleistą kartu. Nors klonas gali puikiai pakartoti genomą, jis nebus tas pats šuo, nes skirsis gyvenimo patirtis. Beveik visais atžvilgiais tai bus skirtingi šunys“, – perspėja mokslininkės.

 

B. Straisand interviu atskleidė, kad dirbtinai gautų šunų charakteris skiriasi nuo nugaišusios Samanthos. Net klonai pasižymi individualiu temperamentu, nors turi tą pačią DNR. „Galima klonuoti augintinio išvaizdą, bet negalima klonuoti sielos“, – pripažįsta ji. Kai prieglaudose laukia milijonai benamių šunų ir kačių, kai šimtai gyvūnų gaišta badaudami ir kentėdami skausmą, nes juos paliko, svajonės vaikymasis atrodo ne tik beprasmis pinigų švaistymas, bet ir nusikaltimas.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė