Žemėje visą laiką vyksta pokyčiai, kartais nereikšmingi, o kartais globalūs. Gyvūnų ir augalų rūšys atsiranda, vystosi, nyksta. Pastaruoju metu klimato pokyčiams ypač didelę įtaką daro žmogaus veikla. Kai kurios augalų ir gyvūnų rūšys nyksta tiesiog mūsų akyse. Pasaulio aplinkos apsaugos duomenimis, per pastaruosius 500 metų visiškai išnyko apie 500 gyvūnų rūšių. Vieni išliko nuotraukose, kiti – tik piešiniuose ir aprašymuose.

   

Drontai

 

1680-aisiais Mauricijaus saloje, Indijos vandenyne, žuvo paskutinis paukštis drontas (Raphus cucullatus). Šių paukščių išvaizda buvo keista: kojos trumpos, sparnai maži, snapai dideli, o svėrė jie apie 20 kg. Drontų ūgis buvo apie 1 metrą. Žmonės juos apibūdindavo kaip gulbes su kuodais arba laukinius kalakutus. Drontai nemokėjo skraidyti ir bėgiojo nevikriai. Salose, kur jie gyveno, plėšrūnų nebuvo, tad jiems nereikėjo nei slapstytis, nei baimintis. Deja, jie nežinojo, kad didžiausi jų priešai yra žmonės, todėl greitai buvo sugauti. Prie jų lizdų išdraskymo nemažai prisidėjo į salą atvežtos katės ir kiaulės. Kai žuvo paskutinis drontas, buvo praėję tik 170 metų nuo pirmųjų žmonių atsikraustymo į Mauricijaus salą.

   

Kaspijos tigrai

 

Dar vadinami Persijos tigrais (Panthera tigris virgata) gyveno Irane, Irake, Afganistane, Turkijoje, Mongolijoje, Kazachstane, Kaukaze, Tadžikijoje, Turkmėnijoje, Uzbekijoje. Jie sugebėdavo prisitaikyti prie įvairių klimato sąlygų, jei tik rasdavo maisto. Tai buvo trečia pagal dydį tigrų rūšis, išsiskirianti itin didelėmis letenomis. Patinai svėrė 169–240 kg, patelės gerokai mažiau. Senovės Romoje Kaspijos tigrai būdavo naudojami kovoms su gladiatoriais. Išnyko apie 1950-uosius dėl intensyvios medžioklės.

               

Sterbliniai vilkai

 

Sterbliniai vilkai (Thylacinus cynocephalus) – Australijoje gyvenę XX a. išnykę žinduoliai. Dar vadinami Tasmanijos vilkais ar sterbliniais tigrais. Sterbliniai vilkai buvo šviesiai rudos spalvos, panašūs į tikrus vilkus, tačiau jie negalėjo vizginti uodegų kaip šunys. Ant nugarų turėjo kelias eiles juodų dryžių. Šiuos gyvūnus išnaikino į Australiją atvežti šunys dingai. Kartais gaunama pranešimų, jog sterblinių vilkų pastebėta kalvotose Tasmanijos vietovėse, tačiau kol kas jie nepasitvirtino. Yra versijų, kad sterblinių vilkų nebeliko ne tik todėl, kad jie buvo išnaikinti fiziškai, bet ir dėl to, jog jie nepajėgė išgyventi patirto šoko, kai į jų gyvenamąją erdvę įsibrovė nematyti atėjūnai.

   

Karibų ruoniai vienuoliai

 

Karibų ruoniai vienuoliai (Monachus tropicalis) – vienintelė ruonių rūšis, gyvenusi Meksikos įlankoje. Pirmą kartą pastebėti 1494-aisiais. Tuo metu Karibų jūroje jų buvo daugybė. Ruoniai nebijojo žmonių, buvo nejudrūs, todėl juos medžiojo dėl taukų ir kailio. Paskutinį kartą Karibų ruoniai vienuoliai pastebėti 1952-aisiais Seraniljos bankoje, dalinai panirusiame rife su daug mažų negyvenamų salelių. 1980-aisiais speciali ekspedicija Karibų jūroje bandė surasti bent vieną šios ruonių rūšies atstovą, deja, nesėkmingai.

   

Karveliai keleiviai

 

XIX a. pradžioje Šiaurės Amerikoje karvelių keleivių (Ectopistes migratorius) buvo labai daug, milijardai, ir niekas negalėjo net pagalvoti, kad jiems gresia išnykimas. Karvelius gaudyti buvo palyginti nesunku, taigi jie tapo puikiu neturtingų žmonių masalu. Ir staiga jų nebeliko! Iki šiol kuriamos versijos, kodėl jie išnyko, tačiau labiausiai tikėtina, kad buvo intensyviai medžiojami. Paskutinis karvelis keleivis laisvėje pastebėtas 1900-aisiais, o 1914-aisiais Cincinačio (JAV) zoologijos sode mirė paskutinis šios rūšies egzempliorius.

             

Auksinės varlės

 

Ryškiai oranžinės spalvos varlės (Bufo periglenes) pastebėtos tik 1966-aisiais Kosta Rikoje. Apie šios rūšies varlių gyvenimą daug duomenų nėra. Manoma, kad jos gyvendavo po žeme, o į paviršių išlįsdavo tik poruotis. Kiaušinius dėdavo į negilias sezoninių liūčių metu susidariusias balas, kuriose vėliau išsirisdavo buožgalviai. Auksinės varlės buvo labai priklausomos nuo oro sąlygų: jei lietaus per mažai – balos išdžiūdavo, jei per daug – buožgalviai būdavo nuplauti nuo kalno žemyn ir neišgyvendavo. 1987-aisiais šios rūšies varlės dar veisėsi, tačiau vėliau užklupo sausra, kurią išgyveno tik 29 varlės iš 30 000. 1988-aisiais pavyko aptikti tik 8 patinus ir 2 pateles. 1989-aisiais liko tik vienas patinėlis, su kurio nugaišimu Žemės planetoje nebeliko auksinių varlių.

   

Išnykę augalai

 

Iki 1998-ųjų buvo manoma, kad Šri Lankoje yra išlikęs bent vienas Crudia zeylanica – aukštas, ankštinis medis. Deja, 1998-aisiais Peradenijos botanikos sode surašymo metu jo neberasta, kaip ir niekur kitur pasaulyje.

   

Šv. Elenos alyvmedžiai (Nesiota elliptica) buvo aptikti tik Šv. Elenos saloje, tačiau sparčiai nykstantys. 1977-aisiais miške netikėtai atrastas vienas medis suteikė vilčių, kad rūšis bus išsaugota. 1994-aisiais medis nudžiūvo, tačiau nuo jo nupjautos kelios šakelės sėkmingai prigijo. Deja, 2003-aisiais gruodį nudžiūvo paskutinė Šv. Elenos alyvmedžio atžala.

   

Krajano našlaitės (Viola cryana), atrastos 1860-aisiais, buvo paplitusios tik nedideliame Prancūzijos regione. Dėl intensyvaus klinčių eksploatavimo ir gėlių kolekcionavimo jų labai sumažėjo, todėl nuo 1950-ųjų našlaičių nebeliko.

   

Faktai

 
  • Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) duomenimis, iš visų 2006-aisiais Žemėje užregistruotų organizmų 40 % gresia išnykimas.
  • Kai kurių aplinkos apsaugos organizacijų teigimu, kas 20 minučių Žemėje išnyksta viena rūšis.
  • Šiuo metu žinoma apie 38 išnykusias žinduolių rūšis.
  • Nuo 1947-ųjų Didžiojoje Britanijoje išnyko 50 % miškų, 50 % pelkių ir 90 % pievų.
  • Išnykimas gresia 1/4 dabar gyvenančių žinduolių rūšių ir 1/3 amfibijų.
  • Vakarų šalyse populiaru „įsivaikinti“ gyvūną, t. y. skirti pajamų konkretaus gyvūno išsaugojimui.