Vėlyvą vakarą skurdaus Paryžiaus kvartalo gatve skubėjo vyras ir žmona. Priėję iki pastato su iškaba „Industrinės fizikos ir chemijos mokykla“, jiedu perėjo kiemą, įėjo į žemą daržinę ir tamsoje pamatė matinę šviesą spinduliuojančias mažas ugneles. Moteris ėmėsi darbo: pradėjo kažką virti milžiniškame katile, o vėliau drumzliną skystį iš milžiniško katilo perliejo į pilvotus stiklinius butelius. Apskritai visa aplinka priminė laboratoriją: ant daržinėje esančių stalų ir lentynų stovėjo gausybė kolbų, stiklinių vamzdelių su cheminiais reaktyvais, įvairiausių prietaisų. Dama neturėjo įpročio mąstyti apie ką nors kitą, išskyrus atliekamą darbą, bet štai dabar ją užplūdo prisiminimai…

 

Marie Curie

Marie Skłodowska Curie gimė 1867 m. lapkričio 7 d. Mirė 1934 m. liepos 4 d.

 

Su aukso medaliu – dirbti guvernante

 

Štai stovi ji prie lentos pensione. Mokytojai ją kviesdavo atsakinėti, ypač tada, kai atvykdavo revizoriai. Marija Sklodovska puikiai mokėsi. Ją jautė traukė paslaptingiems prietaisams, kuriuos tėvas, Vladislavas Sklodovskis, dėstęs fiziką, laikydavo namie. Tačiau gimdytojai tramdė dukters aistrą mokslui, kad vaikiško proto „nedžiovintų“ žinios.

 

Per mokyklos baigimo išleistuves merginai pedagogai tarė šilčiausius žodžius. Bet, klausydamasi jų, gimnazistė jautė, kad nei jų atsiliepimai, nei rankose laikomas aukso medalis negali pakeisti jos gyvenimo taip, kaip ji norėtų. Štai jos vyresnioji sesuo Bronė, taip pat gavusi medalį, dabar šeimininkauja namuose vietoj mirusios motinos.

 

Merginos nuojauta neapgavo: tėvas metams išsiuntė ją į kaimą. Ten Marija subrandino mintį, kad ir jai, ir seseriai reikia mokytis toliau. Geriausia būtų Paryžiuje, Sorbonos universitete. Iš pradžių ji, Marija, dirbs, kad galėtų išlaikyti seserį, o ši, gavusi diplomą ir darbą, sugrąžins skolą ir apmokės jos mokymosi išlaidas.

 

Svajonės link

 

Taip ir buvo. Bronė išvyko į Paryžių, o Marija – dirbti guvernante pas dvarininkus. Jie buvo neblogi žmonės, tačiau vis tiek guvernantės nelaikė sau lygiu žmogumi. Ir pinigai lėtai taupėsi!

 

Po kelerių metų pervargusi Marija jau buvo pasirengusi atsisakyti planų. Jeigu ne giminaičiai, įtikinėję nemesti pradėto sumanymo, ji tikriausiai ir būtų likusi Lenkijoje.

 

Meilė fizikai ir Pjerui

 

Prancūzų kalba, kurią ji, atrodo, neblogai mokėjo, Sorbonos universitete skambėjo kiek kitaip. Profesorių greitakalbė virsdavo nesuprantamų garsų samplaika, o juk dar reikėjo ne tik suvokti prasmę, bet ir sudėtingas mokslo žinias! Bet ji neturėjo teisės leisti sau neįsisavinti tų žinių, už kurias buvo brangiai sumokėta, ir kurios turėjo tapti jos gyvenimo prasme. Ji apsigyveno kuklioje mansardoje be šildymo, vandens ir šviesos.

 

Universitete žavia mergina dažnai domėjosi bendrakursiai, bet ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad jos mintys privalo būti laisvos žinioms. Kol nesutiko aukšto tamsiaakio vaikino, vardu Pjeras. Valandų valandas klausydavosi jo pasakojimų apie fiziką taip, tarsi klausytųsi apie jausmus. Jis buvo vyresnis ir pirmasis suprato, jog tai meilė.

 

Jis buvo kantrus. Ilgais vasaros mėnesiais, kai ji išvažiuodavo atostogų, rašydavo jai laiškus ir netgi išmoko sunkių lenkiškų frazių. Supažindino ją su savo tėvais, palikdamas pačiai spręsti: priimti tai kaip draugišką gestą ar kaip oficialų rankos prašymą. Žodžiu, ko tik nedarė, kad priverstų mylimąją patikėti tuo, kad drauge užsiiminėti fizika bus daug maloniau.

 

Atpildas už triūsą – jaunas cheminis elementas

 

1895-ųjų birželį jiedu susituokė. Ir štai dabar jau turėjo flygelį Kelermano bulvare, ketverių metų dukrą, daržinę, paverstą laboratorija, ir savo radį. Ach, ta daržinė! Nuomoti kitos patalpos nebuvo pinigų. Daržinėje stigo ventiliacijos, tad daugumą bandymų tekdavo atlikti kieme. Pro kiaurą stogą lyjant tekėdavo vanduo. Bet Pjeras su Marija nekreipė į tai dėmesio – juk pagaliau jiedu turėjo vietą bandymams! Ir toną urano rūdos, atsiųstos iš Austrijos rūdynų. Jiedu buvo tikri, kad sugebės iš jos išgauti naują cheminį elementą, apie kurio egzistavimą nujautė atlikinėdami įvairius bandymus su uranu. Ir, praėjus ketveriems metams, pasiekė savo. Dabar radžio dalelytės švietė naktimis kaip mažos žvaigždutės.

 

Apie vieną didžiausių XX a. atradimų pasaulis sužinojo 1903 m., kai Stokholme buvo paskelbta, kad Nobelio fizikos premija įteikta Anri Bekereliui ir sutuoktiniams Kiuri už radioaktyvumo bandymus. Marija tapo pirmąja moterimi, gavusia tokį apdovanojimą.

 

Pramoninio radžio gamybos patentas porai būtų davęs galimybę ne tik palikti sekinantį dėstytojavimo darbą vardan duonos kąsnio, bet ir leistų įsigyti savo laboratoriją. Bet jis atimtų radį iš šimtų tūkstančių tų, kurie negalėtų to patento įsigyti. Jiedu norėjo, kad jų atradimas išplistų po visą pasaulį! Taigi atradimo neužpatentavo, ir visam gyvenimui neteko galimybės gyventi šiek tiek turtingiau.

 

Mylimiausio žmogaus netekus

 

Du fizikai be galo mylėjo gėles. Iš pasivažinėjimų dviračiais grįždavo vežini glėbiais žiedų, šakelių ir kitokių žalumynų… Gėlių žiedus Marija po kurio laiko mes ir į juodą kapo duobę… Jos Pjeras paliko ją visam laikui, kai pateko po didžiulio vežimo ratais. 38-erių našlė Marija liko su dviem vaikais: vyresniajai dukrai buvo aštuoneri su puse, jaunesniajai – keturiolika mėnesių. Ji viešai neraudojo per laidotuves ir išdidžiai atsisakė valstybinės pensijos. Esą, ji dar jauna ir pati gali išmaitinti save bei dukras.

 

Praėjus mėnesiui po Pjero Kiuri mirties, Sorbonos universiteto Gamtos fakultetas nusprendė patikėti jo našlei vadovauti katedrai, ir suteikė jai profesorės vardą, pirmąsyk Sorbonos istorijoje suteikdamas moteriai tokią garbę…

 

Metai, slinkę po Pjero mirties, lėtai, bet neišvengiamai keitė pasaulį. Marija augino dukteris, gavo antrąją Nobelio premiją ir tapo jos pačios įsteigto Radžio instituto direktore. Ištisas dienas ji leisdavo statybų aikštelėje, radžio apdegintais pirštais kruopščiai apčiupinėdama sodinukų kamienus. Fizikos šventykla ir aplink žydintis sodas – jųdviejų su Pjeru svajonė. Gatvė, kurioje buvo įkurtas institutas, buvo pavadinta Pjero Kiuri vardu.

 

Radis – puikus ir klastingas

 

Senoji daržinė buvo nugriauta, o visi prietaisai iš jos perkelti į ką tik baigtą Radžio institutą. Po pusės metų buvusi daržinės šeimininkė tapo pirmąja pasaulyje mobilios rentgeno tarnybos organizatore. Mašinos su rentgeno aparatais per Pirmąjį pasaulinį karą kursavo nuo vienos prie kitos karo lauko ligoninės. Pati Marija paromis neišeidavo iš tamsių patalpų, kuriose rentgenu būdavo peršviečiami sužeistieji ir iš jų kūnų traukiamos kulkų skeveldros. Apie tai, kad jos pačios organizmas gaudavo milžiniškas spindulių dozes, tada niekas nepagalvojo.

 

Pasibaigus karui ji grįžo į savo institutą, kuris pagaliau pradėjo veikti visu pajėgumu. Po išaugusiomis liepomis dabar rengiamos „laboratorinės arbatėlės“, skirtos eiliniam kandidatinės disertacijos gynimui arba mokslinio vardo suteikimui kuriam nors iš instituto darbuotojų. Žila, juodai apsirengusi Marija nuoširdžiai nepastebi į ją nukreiptų susižavėjimo kupinų žvilgsnių. Būdama drovi, ji slepia nuo kolegų vis labiau ją apimantį silpnumą. Svetimu vardu užsisako akinius ir prigalvoja tūkstančius gudrybių, kad tik niekas neišvystų, jog jai sunku įžvelgti tai, ką rodo prietaisai. Jai taip norisi savo akimis regėti, kas vyksta su jos mielu radžiu, poloniu, aktinijumi…

 

Sanselmo kalnų sanatorijos gydytojai ilgai laužė galvas, kokia liga kamuoja jų pacientę. Madam Kiuri kasdien vis labiau priminė vandenį. Gydytojai dar nenujautė, kad tai radis sekina savo atradėją. Jo nuostabi šviesa pamažu atiminėjo jos gyvybę. Marija Kiuri mirė nuo leukemijos. Jai buvo lemta tapti ne tik radžio atradėja, bet ir pirmąja jo sukeliamos ligos auka.