Legendinė sala Atlanto vandenyne vis dar duoda peno įvairių profesijų atstovams – nuo istorikų, geologų iki rašytojų ir filosofų. Kadaise paskendusios Atlantidos iki šiol nepavyksta rasti net pasitelkus pažangiausią povandeninę techniką. Tačiau tyrinėtojai nežada nuleisti rankų.

 

Legendos gimimasAtlantis,,The,Lost,Underwater,City.,3d,Illustration.

 

Atlantidos legendą pirmasis visuomenei išplatino senovės graikų filosofas Platonas. Žinomas mąstytojas pasakojo apie paslaptingą salą išgirdęs iš Egipto žynių. Legenda byloja, kad Atlantidos gyventojai atlantai buvo dievų Poseidono ir Kleito palikuonys, pasižymėję ypatingais intelektiniais gebėjimais. Atlantai buvo sukūrę aukštos kultūros valstybę, valdė Afriką ir Vakarų Europą. Deja, pačiame klestėjime Atlantida nugrimzdo į vandenyną.

 

Platono pasakojimas apie Atlantidą vertinamas dvejopai: manoma, kad mąstytojas ją sukūrė kaip utopiją, kurioje pasakoja idealaus miesto-valstybės viziją; kiti tvirtina, kad tai pasakojimas, turintis realų istorinį pagrindą. Šios teorijos šalininkai nuo seno stengėsi surasti nuskendusią Atlantidą, tačiau labiausiai ši legenda visuomenę sudomino pasirodžius Ignacijaus Lojolos Donelio knygai. 1882 m. išleista pseudoarcheologinė knyga „Atlantida: prieštvaninis pasaulis“ susilaukė nepaprasto populiarumo ir net skeptikus įtikino, kad Atlantida yra iš tiesų kadaise nuskendęs žemynas, iš kurio kilusi Egipto civilizacija. Apie Atlantidą rašomos knygos, kuriami dokumentiniai ir meniniai filmai, serialai, kompiuteriniai žaidimai ir net dainos, rengiamos mokslinės ekspedicijos.

 

Ypatinga vietovė

 

Platono pasakojime Atlantida buvo sala ar žemynas, kuriame gyveno aukštos kultūros, ypatingais intelektiniais gebėjimais pasižymintys turtingi žmonės. Salos viduryje buvo derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva. Čia iš žemės tryško šalto ir šilto vandens šaltiniai. Saloje buvo daug metalų, upėse ir ežeruose gausu žuvų, miškuose – žvėrių ir gyvulių. Taip pat pasakojama, kad Atlantidoje augo paslaptingas medis, kuris davė maisto, gėrimų ir kvapnių aliejų. Atlantidos miestai buvo gražūs ir modernūs, su įspūdingomis šventyklomis, uostais, rūmais, laivų statyklomis, pirtimis, baseinais. Pagrindinės Atlantidos šventyklos sienos esą padengtos aukso ir sidabro luitais, stogas – dramblių kaulais, sienos ir kolonos gražintos aukso ir vario mišiniu. Buvo daug statulų iš gryno aukso, įskaitant pagrindinę Poseidono statulą, kuri stovėjo priešais šešių sparnuotų arklių traukiamą vežimą.

 

Pasakojimai apie turtingus rūmus ir šventyklas įkvepia Atlantidos ieškoti ne tik mokslininkus, besidominčius senovės civilizacijomis, bet ir piratus bei nuotykių ieškotojus, kurie tikisi rasti neįkainojamus lobius.

 

Tiesa, dauguma mūsų laikų mokslininkų mano, kad Atlantidos istorija – tai paties Platono sukurta moralinė alegorija, esą jis neturėjo omeny jokios konkrečios vietovės. Pasak Platono, Atlantida nuskendo, nes atlantai užrūstino dievus, kai pernelyg pasidavė savo troškimų tenkinimui, tapo godūs ir ištroškę valdžios. Vienur minimas cunamis, o kitur Žemės drebėjimas, tačiau rezultatas tas pats – Atlantida nugrimzdo po vandeniu.

 

Netikri atradimai

 

Atlantidos paieškos suvienijo daugelio sričių mokslininkus – istorikus, filologus, geografus, geologus ir kitus. Vieni įdėmiai analizavo Platono raštus ir ženklų apie Atlantidos egzistavimą ieškojo kituose istoriniuose šaltinuose, kiti nuodugniai tyrinėjo Atlanto vandenyną. Kai kurie mokslininkai ir tyrinėtojai mano, kad Atlantida yra Kretos sala, kurioje gyveno dorėnai. Išsiveržus Teros ugnikalniui, jų miestai buvo sunaikinti. Šią hipotezę paskatino 1956 m. liepos 9 dieną Kretoje įvykęs smarkus žemės drebėjimas, po kurio, manoma, rasta senosios civilizacijos pėdsakų: žmonių kaulų, dantų ir apdegusių medžių, keramikos bei kitų meno relikvijų. Karibų salynai taip pat buvo pasiūlyti kaip galima Atlantidos buvimo vieta, kai nardytojai vandenyno dugne aptiko piramidžių, vertikalių sienelių ir į arką panašų statinį. K. Kolumbui atradus Ameriką, buvo manančių, kad šis žemynas ir yra legendinė Atlantida.

 

2018 m. paskelbta, kad rasti „rimti“ įrodymai, patvirtinantys Atlantidos egzistavimą, kai prie Ispanijos krantų aptikta keistų įvairaus dydžio apskritimų. Visgi vėliau paaiškėjo, kad tai 2004–2005 m. įrengti povandeniai „tvenkiniai“, skirti planktonui tyrinėti…

 

Nežemiškos būtybės

 

Atlantidos legenda žadina ne tik mokslininkų smalsumą. Įvairūs teoretikai, pseudomokslininkai bei okultistai irgi turi ne vieną kontroversišką Atlantidos sunaikinimo ir atgimimo teoriją. Pagal vieną itin išpopuliarėjusią teoriją, Atlantidą įkūrė ateiviai ir joje įkurdino žemiečius, kuriuos išmokė pažangių technologijų, sudėtingų mokslų bei meno rūšių. Ilgainiui ateiviai ir žemiečiai susimaišė – taip gimė pažangi atlantų tauta. Po kurio laiko ateiviai ėmė nerimauti, kad, per daug visko išmokius atlantiečius, iškils pavojus jų pačių planetai. Nuspręsta sunaikinti Atlantidą su visais jos gyventojais. Tikima, kad tam panaudotas radioaktyvusis ginklas, kuris užklojo visą Atlantidą ir sunaikino daug priešistorinių gyvūnų. Po sunaikinimo liko tik tuščias Atlanto vandenynas.

 

Dar įdomesnių teorijų skleidė kultų lyderiai ir nariai, kurie tikėjo, kad iš praeitų savo gyvenimų prisimena, kaip atrodė Atlantida, nes joje patys gyveno. Vienas jų, pranašas Edgaras Cayce, visus tikino, kad Atlantida į vandens paviršių pati iškils 1968–1969 m., apie tai net knygą „Atlantis“ parašė. Visgi taip neatsitiko.

 

Bevaisės paieškos

 

Atlantida įvairiais laikais tapatinta ne tik su Kreta ar Amerika, bet ir Skandinavija, Kanarų salomis, Palestina, Tartesu (Pietų Ispanija) ir kitomis vietovėmis. Visgi naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad Atlantida galėjo būti prie Gibraltaro sąsiaurio. Sekdamas už Platono raštus senesniais egiptiečių dokumentais, Viduržemio jūros universiteto profesorius Jacquesas Collina-Girardas tyrinėjo žmonių migravimą iš Europos į Šiaurės Afriką, vykusį paskutinio ledynmečio viduryje, maždaug prieš 19 tūkst. metų. Norėdamas patikrinti, ar akmens amžiaus žmonės galėjo kirsti sąsiaurį, jis nubraižė vakarinio Europos kranto žemėlapį, atitinkantį tuometinį jūros lygį, 130 m žemesnį nei dabartinis. Vietovės rekonstrukcijoje aiškiai matyti senovinis archipelagas, į kurį įeina salos, esančios būtent toje vietoje, kurioje Platonas buvo manęs buvus Atlantidą – kaip tik prieš Heraklio stulpus (uolos abipus Gibraltaro sąsiaurio) būta salos. Gibraltaro sąsiauris tuomet buvo ilgesnis ir siauresnis, jame netgi buvo nedidelė vidinė jūra, kurią mini Platonas, kalbėdamas apie Atlantidos atsiradimą.

 

Pasak J. Collina-Girardo, koralų rifo tyrimai liudija, kad prieš 11 tūkst. metų lėtas poledyninio vandens lygio kilimas buvo pagreitėjęs iki 2 m per šimtmetį. Būtent todėl sala nugrimzdo.

 

Nenustoti ieškoti

 

Nors iki šiol niekam nepavyko rasti Atlantidos bei įrodyti, kad tai daugiau nei legenda, paieškos nesiliauja, ir tai, pasak mokslininkų, yra teigiamas dalykas. Viena vertus, legendinių vietovių ar lobių paieškos skatina žmones domėtis istorija ir archeologija. Kita vertus, nors ir retai, tačiau pasitaiko pasaulį sudrebinančių atradimų. 1873 m. prūsų tyrėjas Heinrichas Schliemannas atrado legendinį Trojos miestą. Nuo vaikystės žavėjosi antikiniu pasauliu, ypač Graikija. Visi mitai ir poemos jam atrodė kaip tikrų įvykių aprašymai. H. Schliemannas puikiai mokėjo antikinę graikų kalbą – Homero „Iliadą“ skaitė originalia kalba. Labiausiai iš visų istorijų jį domino Trojos karas. Ir nors kiti istorikai bei archeologai manė, kad Troja yra fantazijos vaisius, Heinrichas buvo nusiteikęs ryžtingai ją surasti. Per trejus metus perkasus 250 tūkst. kubinių metrų žemės dabartinės Turkijos teritorijoje, 1873 m. gegužės 31 d. darbininkai atkasė ne tik Trojos miestą, bet ir Priamo lobį – daugiau nei 8700 aukso papuošalų. Vėliau H. Schliemannas rado ir Agamemnono auksinę kaukę bei kitų lobių, aprašytų Homero „Iliadoje“. Žinoma, atradėjas visiems laikams buvo įrašytas į žinomiausių pasaulio archeologų gretas.

 

Kitos atlantidos

 

Dėl besikeičiančio vandens lygio, stichijų ir žmogaus veiklos visame pasaulyje atrandama nugrimzdusių vietovių. Vieną atlantidą turime net Lietuvoje. 1955 m. pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę, užtvenkus Nemuną buvo suformuotos Kauno marios. Upės vanduo per 9 mėnesius pakilo 19,5 m. Marių užlietoje teritorijoje iškeldintos 45 gyvenvietės. Ruošiant būsimų marių dugną buvo iškirsti slėnyje augę miškai, sodai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės, tačiau kiti statiniai liko po vandeniu.

 

XX a. pabaigoje 45 m gylyje rastas senovės Egipto mietas Heraklionas. Archeologai, vadovaujami Franko Goddio, rado akmenines kolonas iš pagrindinės miesto šventyklos (vadinamos Amun Garp), taip pat mažesnės graikų šventyklos liekanų, bronzinių monetų iš karaliaus Ptolemėjaus II laikų (283–246 m. pr. Kr.), keramikos, juvelyrinių dirbinių.

 

Neseniai 36 m gylyje po vandeniu Chambato įlankoje (Indijos vandenyne) aptikti dar vieno senovinio miesto fragmentai. Radavietėje – 9500 m. senumo keramikos, karoliukų, skulptūrų, sienų fragmentų ir žmonių kaulų bei dantų liekanos.

 

Tobulėjant technologijoms iš vandenynų ir jūrų dugno iškyla vis daugiau istorinių radinių – tiek pavienių objektų, tiek ištisų miestų. Galbūt ateis eilė ir Atlantidai?

 

Autorius Laima Samulė