Prieš beveik 100 metų Henry Fordas sutrumpino savo darbuotojams darbo savaitę nuo 48 iki 40 val. Dauguma pasaulio darbuotojų vis dar laikosi to paties darbo laiko standarto. Visgi netyla diskusijos, kad atėjo metas darbo laiką sutrumpinti dar kartą. Mat technologinė pažanga dalyje sričių darbuotojams sudarė galimybes atlikti užduotis per trumpesnį laiką. Tad jie, kaip teigia trumpesnės darbo savaitės šalininkai, galėtų mėgautis ilgesniais savaitgaliais ir geresne gyvenimo kokybe. Visgi ne visi pritartų tokioms permainoms. Dalis darbdavių neįžvelgia realių naudų, o dalis darbuotojų jaustųsi diskriminuojami.

 

Vienos šalys jau taiko, kitos ruošiasiVector,Illustration.,Little,People,Characters,Make,An,Online,Schedule,In

 

Sutrumpinta darbo savaitė – darbo organizavimo modelis, kai darbuotojai dirba tik keturias dienas per savaitę, o likusias tris dienas yra laisvi. Teoriškai toks modelis galėtų būti taikomas tiek visai šaliai, tiek tam tikroms darbo vietoms ar sektoriams. Akcentuojama, kad pasikeitus per savaitę dirbamų valandų skaičiui, darbuotojo atlyginimas nemažėtų, kaip ir atostogų dienų skaičius ar ligos išmokų dydis. Iš dalies tokį darbo laiko organizavimo modelį jau taiko Nyderlandai, Danija, Naujoji Zelandija ir dar keletas ekonomiškai išsivysčiusių valstybių. Tačiau JAV darbdaviai gana skeptiški. Kai kuriuose verslo sektoriuose įprasta dirbti net 80 val. per savaitę. Apie darbo savaitės trumpinimą nesvarsto ir japonai. Šioje šalyje įprasta dirbti viršvalandžius. Europoje rimtai ruošiamasi priimti tokiam pokyčiai reikalingus teisės aktus. Beje, šįmet garsiai apie keturių dienų darbo savaitę prabilo ir kaimynai lenkai. Lenkijos šeimos, darbo ir socialinės politikos ministrė Agnieszka Dziemianowicz-Bąk pavedė Centriniam darbo apsaugos institutui (CIOP) išanalizuoti darbo našumą, atsižvelgiant į darbo valandų skaičių per savaitę. Pasak jos, pirmieji analizės rezultatai rodo, kad racionaliausia trumpinti darbo savaitę iki keturių dienų arba iki 35 val. per savaitę. Ji priminė, kad nuo 8 val. darbo dienos įvedimo jau praėjo šimtmetis, o gyvenimas Lenkijoje pasikeitė taip, jog iš tiesų trumpiau dirbti gali ne tik biurų darbuotojai, bet ir tie, kurių darbas organizuojamas pamainomis. Pasak politikės, technologijos patobulėjo, tad šiuolaikinis darbo našumas tikrai nebėra tolygus darbo laiko trukmei. Lenkijoje kalbėti apie darbo laiko sutrumpinimą iš tiesų prasminga. Mat lenkai visoje Europos Sąjungoje (ES) užima antrą vietą pagal darbo vietose per savaitę praleidžiamų valandų skaičių. Kaip rodo „Eurostat“ duomenys, 2022 m. 20–64 m. žmonės bendrai ES per savaitę vidutiniškai dirbdavo po 37,5 val. Vidutinė darbo savaitė Lenkijoje siekė 40,4 val.

 

Ne tik privalumai

 

Keturių darbo dienų savaitė iš tiesų skamba patraukliai. Psichologai irgi įžvelgia nemažai privalumų. Pirmiausia išskiriama darbuotojų emocinė gerovė. Trumpesnis darbo laikas padėtų išvengti streso ir perdegimo. Šie veiksniai lemia lėtines ligas, didina savižudybių riziką ir reikšmingai blogina gyvenimo kokybę. Teigiama, kad dirbantieji trumpiau jaučia didesnį pasitenkinimą darbu. Atlikti tyrimai ir eksperimentai parodė, jog darbovietėse, kuriose buvo taikoma keturių darbo dienų praktika, pastebėtas didesnis darbuotojų lojalumas, mažesnė jų kaita, sklandesnis naujų darbuotojų pritraukimas, gerėjantis darbdavio įvaizdis. Taip pat yra tyrimų, rodančių padidėjusį darbuotojų produktyvumą – žmonės tą patį užduočių kiekį stengiasi atlikti per trumpesnį terminą, pradeda geriau valdyti ir planuoti laiką, mažiau jo skiria paplepėjimui prie kavos ar rūkymui, naršymui internete ir kitoms su darbu nesusijusioms veikloms. Tačiau kelerius metus trukę stebėjimai parodė, kad esama tokio modelio trūkumų. Viena pagrindinių organizacijose kylančių problemų perėjus prie trumpesnės darbo savaitės – išlikęs darbo krūvis, su kuriuo susitvarkyti nepakanka 20 % sumažėjusio darbo laiko. Pastebėta, kad kai kurie darbuotojai būna priversti aukoti ne pertraukėles ar betikslį naršymą internete, bet realiai ilginti per dieną dirbamų valandų skaičių. Įprasta 8 val. darbo diena ilgėja iki 9 ar 10 val. Taigi, iš esmės grįžtama prie ankstesnio modelio. Tokioje pozicijoje atsiduria ne tik vadybininkai, apskaitininkai ar kiti žemesnės ar vidutinės grandies darbuotojai, bet ir vadovai. Taip pat realybėje tariamai laisvais penktadieniais žmonės dirba iš namų ir atlieka užduotis, kurioms nereikia tiesioginio bendravimo. Svarbu paminėti, kad prabanga dirbti trumpiau, bet uždirbti tiek pat prieinama ne visiems. Kai kurioms organizacijoms dėl darbo pobūdžio, pavyzdžiui, nepertraukiamos gamybos, klientų poreikių ar tokiose srityse, kaip skubioji medicinos pagalba, siekiant įgyvendinti 4 darbo dienų savaitę tektų samdyti naujų darbuotojų. O tam tiesiog gali nebūti finansinių galimybių. Tad kai kurių profesijų atstovai atsiduria potencialios darbo laiko reformos užribyje.

 

Lietuviai norėtų dirbti mažiau

 

Visgi kiekvienam darbuotojui labiausiai rūpi jo darbovietė ir darbo laikas. Kaip rodo pernai lapkritį atlikta visuomenės apklausa, maždaug pusė Lietuvos gyventojų norėtų dirbti keturias dienas vietoj penkių. Tokiam siūlymui nepritaria maždaug kas trečias šalies gyventojas. 14 % apklaustų lietuvių nuomonės apie darbo savaitės trumpinimą neturėjo. Sprendimui trumpinti darbo laiką labiau pritaria moterys (54 %) nei vyrai (48 %), jaunimas iki 30-ies (67 %) bei 30–49 m. žmonės (57 %). Mažiau dirbti norėtų respondentai, gaunantys didžiausias pajamas ir turintys aukščiausią išsilavinimą. Darbo valandų mažinimui gana entuziastingai pritaria besimokantis jaunimas, bedarbiai ir vaikus auginančios mamos. Tačiau net 41 % senjorų tokiai pertvarkai nepritartų. Analizuodami apklausos duomenis, psichologai įžvelgė, kad darbo dienų skaičiaus mažinimas visada vertinamas iš asmeninės ir net emocijų pozicijos. Moterys norėtų dirbti mažiau dienų, mat būtent joms dažniausiai tenka buities darbų našta. Senjorai mano, kad neteisinga jaunajai kartai dirbti mažiau, nei dirbo jie patys. Bendro sutarimo veikiausiai niekada nepavyks rasti. Tad sprendimas, ar pereiti prie trumpesnės darbo savaitės, veikiausiai bus politinis. Beje, mokslininkai mano, kad ateityje keturių darbo dienų savaitė tiesiog taps neišvengiama. Mat palaipsniui ilginant pensinį amžių 3 poilsio dienos būtų itin reikalingos vyresniems darbuotojams. Lietuvoje maždaug 30 % darbo vietų šiuo metu galėtų taikyti keturių darbo dienų modelį, o tam, kad visi šalies dirbantieji galėtų mėgautis trijų dienų savaitgaliu, prireiktų 5–7 metų ir nemenkų investicijų. Taip pat reikėtų dar vieno vertinimo – atsiklausti visuomenės, ar jos nariai sutiktų paslaugas, kurias dabar gauna per 5 darbo dienų savaitę, gauti per 4 dienas, nes valstybės įstaigos dirbtų tik nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. Tad užregistruoti automobilį, pasikeisti asmens dokumentą ar susitvarkyti kitus reikalus vis tiek tektų tomis pačiomis dienomis, kai ir tokių poreikių turintys žmonės turi būti savo darbo vietose.

 

Darbdaviai nusiteikę pesimistiškai

 

Lietuvoje keturių darbo dienų savaitė nėra naujiena. Bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“ tokį modelį išmėgino dar 2020 m., o nuo 2021-ųjų pradžios ėmė jį taikyti platesne apimtimi. Pernai keturias dienas per savaitę įmonėje dirbo 84 % darbuotojų. Bendrovės atstovai teigė, kad darbo efektyvumas išaugo 23 %. 62 % darbuotojų teigė spėjantys darbus atlikti laiku ir penktadienį palaiko tik budėjimo režimą, t. y. nutikus neplanuotiems įvykiams galėtų prisijungti nuotoliu ar atvykti į darbo vietą. Padidinus efektyvumą per metus iš viso pavyksta sutaupyti 10 tūkst. darbo valandų. Apklausos parodė, kad 69 % šios įmonės darbuotojų patiria mažiau streso, gerokai sumažėjo ligos dienų skaičius. Tad eksperimentas laikomas itin sėkmingu. Visgi neseniai Užimtumo tarnybos inicijuotoje apklausoje paaiškėjo, kad 54 % Lietuvos darbdavių sutrumpintai darbo savaitei nepritartų. Daugiausia reformai nepritariančių – transporto ir saugojimo, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, statybos ir žemės ūkio sektoriuose. Čia trumpesnei darbo savaitei nepritartų du trečdaliai darbdavių. Mat įžvelgia daugiau tokio darbo organizavimo trūkumų nei privalumų. Didesnė jų dalis mano, kad sutrumpinus darbo savaitę būtų sunkiau organizuoti darbą, o keturių darbo dienų savaitė nėra tinkama jų veiklai. Tokie darbdaviai nepritaria, kad trumpesnė savaitė lemtų didesnį produktyvumą ar padėtų sumažinti veiklos išlaidas. Taip mano kas antras darbdavys. Beje, verslas įžvelgia ir dar vieną riziką. Lietuva eksportuoja produkciją į užsienį ir nuolat bendradarbiauja su užsienio kompanijomis, tad staiga perėjus prie trumpesnės darbo savaitės gali kilti papildomų problemų. Ir ne tik techninių, bet ir teisinių. Tad didelė dalis verslo atstovų Lietuvoje linktų darbo savaitę trumpinti tik tuomet, kai tokį sprendimą priimtų visa Europa arba jie būtų priversti tai padaryti įstatymiškai. Kol kas šalyje lanksčiausiai į darbo laiką žiūri informacinių technologijų bendrovės. Jos neretai taiko kitokį modelį – 6 darbo valandų per dieną.

 

Daugiau galimybių

 

Iš tiesų gali nepavykti surasti universalaus darbo laiko sutrumpinimo modelio, tad įmonės intensyviai ieško savų būdų. Kai kurios bendrovės ėmėsi naujo metodo – 10 darbo dienų krūvį sutalpinti į devynias ir kas antrą savaitę suteikti darbuotojams papildomą laisvą dieną. Pernai rudenį Jungtinėje Karalystėje baigėsi šešis mėnesius trukęs eksperimentas, kurio metu atrinktos įmonės dirbo tokiu hibridiniu režimu. Bendrovės pastebėjo padidėjusį darbuotojų našumą, didesnį susidomėjimą, o darbuotojai džiaugiasi pagerėjusia gyvenimo kokybe. Tačiau vis dar nerimaujama, kaip tai veikia įmonių pelno rodiklius bei kaip papildomas spaudimas dėl didesnio darbo krūvio atsiliepia darbuotojams. Be to, kai kurios įmonės klientams turi būti pasiekiamos visomis standartinėmis darbo valandomis. Visgi pastebima ir privalumų. Nors tokia darbo apskaita reikalauja išankstinio pasiruošimo ir papildomo kalendoriaus sudarymo, tačiau klientai gana greitai prisitaiko prie naujos tvarkos. Vos 10 % darbuotojų eksperimento metu turėjo dirbti ilgiau, kad susitvarkytų su kasdienėmis užduotimis. Dirbant keturias dienas per savaitę ilgiau darbuotis turėdavo penktadalis darbuotojų. Apklaustieji prisipažino, jog kas antrą savaitę gaunant po papildomą laisvą dieną jiems lengviau laikytis įprasto ritmo ir organizuoti susitikimus. Eksperimente dalyvavusios įmonės dar anksčiau išbandė slenkančio grafiko modelį, kai darbuotojams laisvadieniai suteikiami skirtingu laiku. Taip visuomet būna keli budintys ir į klientų užklausas atsakyti galintys darbuotojai, o kiti mėgaujasi laisvu laiku. Tačiau sudaryti tokį grafiką gana sudėtinga, kartais kyla biure likusiųjų nepasitenkinimas. Mat jie jaučiasi „palikti už borto“ arba švaistantys laiką biure. Tad eksperimentų rezultatus analizuojantys specialistai užsimena apie tai, kad netgi sutrumpinus darbo laiką atsiras nepatenkintų ir kritikuojančių naują tvarką. Tik galima neabejoti, jog galiausiai priėmus sprendimą dirbti mažiau prie pokyčių pajėgs prisitaikyti tiek darbuotojai, tiek ir darbdaviai.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė