Jeigu žmonės, kurie kalba su savimi būtų laikomi nenormaliais – tai, ko gero, visiems reiktų praleisti šiek tiek laiko psichinių ligų gydymo centruose. Kalbėti su savimi yra visiškai normali, žmogiška veikla, kuria užsiima mąstančios būtybės.

 

"psichologija"

Priežastis, kodėl žmonės svarsto, ar tai yra normalu, nes kai kuriais atvejais kalbėjimas su savimi gali išduoti psichinius sutrikimus ir šizofreniją. Taigi, kada kalbėti su savimi yra normalu ir sveika?

 

Kalbėdamiesi su savimi žmonės bando susidoroti su užduotimis, rasti geriausią sprendimą. O su kuo daugiau pasitarti, jei esate visai vieni? Tokiomis akimirkomis į galvą atėjusias mintis neretai žmonės išreiškia garsiai. Visiškai normalu kartais kalbėtis su savimi, nes taip smegenys gali perdirbti informaciją pačiu patogiausiu būdu. Ne visi kalba garsiai ką nors mąstydami, tačiau jeigu tai daro, pradeda mąstyti: ar tai normalu, ar ne.

 

6 pokalbių su savimi tipai:

 
  • Sprendžiamos problemos. Kartais naudinga garsiai įvardyti problemą ir paieškoti geriausių sprendimų. Dėl šios priežasties kai kurie žmonės mėgsta pakalbėti su savimi, kai sprendžia kokią nors užduotį ar problemą. Pajutus, kad reikalai nejuda iš vietos, kartais gali padėti garsus samprotavimas.
 
  • Planuojama. Kalbėtis su savimi ką nors planuojant, tai beveik tas pat, kas užrašyti savo planus ant popieriaus. Kai kurie žmonės labiau įsimena išgirstą informaciją, todėl jie nesąmoningai pradeda kalbėti garsiai, kai nori nuspręsti, ką ir kaip reikia daryti.
 
  • Stengiamasi kažką prisiminti. Ką nors pamiršus gali būti naudinga šiek tiek giliau pasikapstyti atmintyje. Neretai šioje situacijoje žmogus išgirsta savo balsą, tariantį: „Kur aš tai padėjau?“, „Ką aš tada ketinau daryti?“ ir t. t.
 
  • Stengiamasi rasti motyvacijos. „Tu tai gali“, „Tu nuostabus“, „Nesijaudink. Viskas pavyks“ – tai tik keletas frazių, kurias daugelis iš mūsų sakome sau, kai reikia padrąsinimo ir motyvacijos. Pažvelgę į veidrodį galite pajusti norą pasakyti ką nors, kas jus pralinksmintų – tai visiškai normalu.
 
  • Perspėjama. Kai kažkas nepavyksta, žmonės yra linkę kaltinti save, dar prieš suprasdami, kad kai kurie dalykai nepriklauso nuo jų valios. Kalbėjimas su savimi šiuo atveju moko disciplinos ir ugdo savimonę. Tačiau kartais perspėjimai sau tampa žalingi, ypač jei nuolatos primenama, kad reikia ruoštis blogiausiam.
 
  • Bandoma suprasti naujus dalykus. Susidūrus su naujais dalykais arba kai reikia išmokti ką nors nauja, kalbėjimas su savimi padeda suprasti tai, kas nežinoma, sutapatinant su tuo, kas yra žinoma. Žmonės sutapatina problemas, idėjas, objektus ir žmones apibūdindami juos sau suprantama kalba. Taip išsaugoma nauja informacija, susieta su jau esančia informacija.
 

5 priežastys, kada kalbėti su savimi yra nenormalu:

 
  • Jei žmogus kalbasi su savimi kaip su kita asmenybe. Kai pokalbiuose su savimi atsiranda kelios ar daugiau asmenybės, pasireiškia skirtingi prisiminimai ir elgesys galima įtarti asmenybės sutrikimus.
 
  • Jei žmogus kalbasi su kažkuo, kas neegzistuoja. Kalbėjimasis su neegzistuojančiomis būtybėmis gali būti psichinės sveikatos sutrikimų simptomas. Paprastai toks įsivaizdavimas susijęs su haliucinacijomis: kai žmogus girdi ir mato kažką, ko iš tikrųjų nėra.
 
  • Jei žmogus kalbasi su savimi, kai yra labai susijaudinęs. Sergantys bipoliniu sutrikimu gali pradėti kalbėti su savimi. Kalbėjimas su savimi jiems padeda kontroliuoti vidinę būseną (maniją ar depresiją). Tai gali būti daroma ramiu tonu arba greita, nenuoseklia kalbėjimo maniera.
 
  • Jei žmogus palaiko sklandų pokalbį su savimi. Dažniausiai tai būna šizofrenijos simptomas. Jie gali atkartoti pokalbius, kuriuos girdėjo arba kuriuos planuoja. Daugybė šio sutrikimo simptomų iki šiol glumina sveikatos specialistus.
 
  • Jei žmogus kalbasi su savimi pakeltu balsu, yra hiperaktyvios būsenos arba labai monotonišku, vienodu balsu. Dar vienas simptomas, kurį galima sieti su šizofrenija. Simptomas dažniausiai pasireiškia asmenybės pokyčiais. Gali pasirodyti, kad kalba visiškai kitas žmogus.
 

Skirtumų tarp to, kas yra normalu ir to, kas nėra, yra gana daug. Jeigu psichinis sutrikimas nėra akivaizdus, kartais galima suklysti. Tačiau nereikėtų iš anksto pradėti nerimauti, jei gydytojai nieko nesako.