Kelionės laiku visada jaudino fantastikos gerbėjus. Šia tema sukurta gausybė knygų, filmų, serialų. Vis dėlto, ar kelionės į praeitį arba ateitį galėtų būti įmanomos? Kokie keliavimo laiku paradoksai iškils, jei laiko mašina iš tikrųjų bus sukurta?

 

Kelionės įmanomos, bet tik į vieną pusęSurrealism.,Spiral,Of,Time.,Lonely,Man,In,A,Distance.,Opened

 

2009 m. birželio 28 d. britų fizikas Stephenas Hawkingas surengė vakarėlį „Keliautojams laiku“. Kvietimus į linksmybes mokslininkas paviešino, kai jos jau buvo pasibaigusios. S. Hawkingas tikėjosi, kad kas nors ateityje kvietimą perskaitys ir pamėgins sugrįžti į praeitį. Tačiau niekas vakarėlyje nepasirodė. Vieno prie gėrimais ir vaišėmis nukrauto stalo sėdinčio mokslininko nuotrauka vėliau apskriejo visą pasaulį. Surengęs tokį eksperimentą S. Hawkingas nusprendė, kad keliauti laiku į praeitį visgi neįmanoma. Tiesa, garsiojo fiziko A. Einšteino teorijos kelionėms laiku į praeitį neprieštarauja. Tačiau, pasak S. Hawkingo, toks įvykis greičiausiai sukeltų didžiulį spindulingą išlydį. Jis sunaikintų laiko mašiną, o gal ir patį laiką su erdve. Net jei kažkokiu būdu pavyktų grįžti atgal, mokslininkas mano, kad negalėtume grįžti seniau negu iki momento, kai mašina buvo sukurta. Štai su kelionėmis į ateitį yra kiek kitaip. Gerai pagalvojus, mes jau dabar esame keliautojai laiku. Juk keliaujame iš praeities į ateitį vienos valandos per vieną valandą greičiu. Norint keliauti greičiau, mums jau prireiks rimtų priemonių. A. Einšteinas dar prieš 100 metų išsiaiškino, kad paprasčiausias būdas keliauti laiku į ateitį yra išvystyti labai didelį greitį. Laiko reliatyvumo teorija nurodo, kad erdvėlaiviu keliaujant 90 % šviesos greičio, laikas keliautojui imtų eiti 2,6 karto lėčiau nei likusiems Žemėje.

 

Tad reliatyvumo teoriją nagrinėjantys mokslininkai tikina, kad kelionės į ateitį įmanomos. Tačiau jos gali vykti tik keliautojo asmeninio laiko sąskaita. Kompiuteriu sukurti modeliai parodė, kaip galėtume pasiekti artimiausią žvaigždę už mūsų Saulės sistemos – Kentauro Proksimą. Tam reikėtų pažangaus kosminio laivo, kuris galėtų išvystyti bent 50 % šviesos greičio. Nuvykti ir grįžti iš Kentauro Proksimos tuomet užtruktume 17 metų. Tačiau iš kelionės į Žemę grįžęs keliautojas labai nustebtų. Jis artimuosius rastų pasenusius ne 17, bet 34 metais. Taip yra todėl, kad Žemė ir kosminis laivas, judantis šviesos greičiu, nėra simetriškai susiję erdvėje ir laike. Tad keliautojas, grįžęs iš tolimos žvaigždės, iš tikrųjų sugrįžtų į ateitį. Nors jam praėjo tik 17 metų, Žemėje prabėga dvigubai tiek.

 

Kalbant teoriškai, kelionėms laiku į ateitį būtų galima panaudoti ir gravitaciją. Moksliškai įrodyta – kuo stipriau jaučiame gravitaciją, tuo mums laikas juda lėčiau. Tačiau tam reikėtų itin stiprią gravitaciją turinčio objekto. Pavyzdžiui, juodosios bedugnės. Tad tokia kelionė būtų rizikinga. Kitas būdas keliauti laiku – sulėtinti ar net sustabdyti gyvybinius kūno procesus. O vėliau juos vėl užkurti. Yra žinoma, kad kai kurių bakterijų sporos užsišaldo milijonams metų, o paskui vėl įjungia gyvybės režimą. Štai gyvūnai hibernuoja žiemos metu sulėtinę savo gyvybines funkcijas. Tačiau ar tai galėtų padaryti žmonės? Su dabartinėmis technologijomis vargiai pavyktų. Visgi kada nors galbūt galėsime užsišaldyti ir atsibusti jau ateityje. Tiesa, į praeitį grįžti nebepavyks.

 

Laiko mašina – atgal į praeitį

 

Astrofizikai ir fizikai neatmeta tikimybės, kad kada nors bus atrastas būdas keliauti ir į praeitį. Mokslinėse teorijose iš tikrųjų nerastume nieko, kas užginčytų tokių kelionių galimybę. Tad bent teoriškai kelionės į praeitį įmanomos. Visgi jos mažai tikėtinos. Visų pirma todėl, kad kelionė į praeitį pažeidžia priežastingumo dėsnius. Kitaip sakant, toks veiksmas vietomis sukeičia priežastį ir rezultatą. Juk ateitis įvyksta dėl praeities įvykių. Tad jeigu nuvyktume į praeitį ir ten ką nors pakeistume, negalėtume turėti ir ateities. Įsivaizduokite, kad mokslininkui pavyksta sukonstruoti laiko mašiną. Ja nusikelia 10 min. atgal ir mašiną sudaužo. Mašina jau neveikia, todėl ateities mokslininkui nepavyks po 10 min. ja nusikelti į praeitį. Tačiau jei mašina nebeįmanoma pasinaudoti, tada negalima ir grįžti į praeitį bei ją sunaikinti. O tai reikštų, kad mašina visgi nesunaikinta ir mokslininkas gali grįžti į praeitį bei ją sunaikinti. Šiuo painiu atveju, laiko mašina nesunaikinta tik tada, jei ji sunaikinta. Kadangi joks objektas negali tuo pačiu metu ir egzistuoti, ir neegzistuoti, šis scenarijus tiesiog nelogiškas. Kelionės laiku į praeitį iškelia ne vieną tokią dilemą, tad mokslininkai abejoja, ar jos apskritai įmanomos.

 

Egzistuoja ir dar viena priežastis, apsunkinanti keliones laiku į praeitį. Tokios laiko mašinos sukūrimas reikalautų daug medžiagos, pasižyminčios vadinamosiomis egzotinėmis savybėmis. Kitaip sakant, medžiagos, kuri pažeistų visus mums žinomus fizikinius dėsnius. Pavyzdžiui, padėtų išlenkti erdvinį laiką, kad juo būtų galima keliauti kaip erdve. Tokiomis medžiagomis galėtų būti neigiamą masę turinčios dalelės. Kaip žinia, viskas, ką matome aplink, turi teigiamą masę. Kita vertus, kvantinės mechanikos mokslininkai jau atradę būdų, kaip sukurti neigiamos masės daleles. Tiesa, tik itin mažais kiekiais ir labai trumpam. Vis dėlto nėra įrodymų, kad būtų neįmanoma neigiamos masės dalelių sukurti dideliais kiekiais. Tad galbūt mes tiesiog kol kas dar neturime reikiamų kvantinės fizikos žinių?

 

Kelionės laiku į praeitį sudėtingos ir dėl priežasties, apie kurią dažnas fantastas nepagalvoja. Kaip žinia, Žemė nuolat juda. Ji sukasi ne tik aplink savo ašį, bet ir didžiuliu greičiu skrieja aplink Saulę. Juda ir visa Saulės sistema bei mūsų galaktika – Paukščių Takas. Tad jei nukeliautume laiku atgal, patektume ne į Žemę, bet į vietą, kurioje ji ir visa Saulės sistema tik bus ateityje. Tad trumpai paskrajotume atvirame kosmose, kol numirtume, arba greitai grįžtume į dabartį. Dėl šios priežasties reikėtų ne tik laiko mašinos, bet ir gebėjimo teleportuotis. Kitas variantas – tiksliai apskaičiuoti, kur Žemė ir Saulės sistema buvo tuo metu, į kurį norisi nukeliauti. Tačiau tai praktiškai neįmanoma.

 

Keliavimo laiku paradoksai

 

Įsivaizduokite, kad laiku nukeliauti į praeitį visgi pavyko. Pasak mokslininkų, tokia kelionė sukeltų daugybę paradoksų. Ypač jei keliautojas bandytų ką nors praeityje pakeisti. Vienas tokių – išankstinio nulėmimo paradoksas. Kai kurie mokslininkai tikina, kad keliaudamas į praeitį žmogus negalėtų nieko pakeisti. Kad ir ką darytų, jis tik sukeltų įvykį, kuriam kelią bando užkirsti. Kitaip sakant, kad ir kaip keliautojas stengtųsi, ateitis vis vien bus tokia pati. Šis paradoksas puikiai atspindėtas 2002 m. filme „Laiko mašina“. Pagrindinio veikėjo – daktaro Aleksanderio Hardegeno, sužadėtinę nužudo plėšikas. Sielvarto kamuojamas mokslininkas sukonstruoja laiko mašiną ir jos pagalba bando išgelbėti mylimąją. Tačiau kad ir kiek kartų jis grįžtų atgal, sužadėtinė vis miršta. Galiausiai A. Hardegenas supranta, kad mylimosios išgelbėti nepavyks. Juk jos netektis vyrą ir paskatino sukurti laiko mašiną. Jei mylimoji nebūtų mirusi, nebūtų ir šio išradimo. Tad su laiko mašina išgelbėti merginos tiesiog neįmanoma. Apie šį paradoksą kalbėjo ir astrofizikas Igoris Novikovas. Jo teigimu, į praeitį nukeliavęs žmogus gali daryti ką tik nori. Įvykiai praeityje vis tiek klostysis taip, kad atitiktų jam žinomą ateitį.

 

Keliautojas laiku gali susidurti ir su batų raištelio paradoksu. Pagal šią teoriją, dėl kelionės į praeitį tam tikri objektai ar žmonės ima egzistuoti, nors net nebuvo sukurti. Įsivaizduokite, kad garsiųjų „Žvaigždžių karų“ kūrėjas Džordžas Lukasas grįžta į praeitį ir jaunesniam sau įteikia filmo scenarijų. Praeities Dž. Lukasas, pasinaudojęs šiuo scenarijumi, sukuria žymiąją filmų sagą ir išgarsėja. Paradoksas tas, kad praeities pasaulyje šio scenarijaus niekas taip ir neparašė. Kita situacija – 20-metis keliautojas laiku nuvyksta atgal 21 metus. Jis sutinka moterį ir su ja praleidžia naktį. Po trijų mėnesių jaunuolis grįžta namo nežinodamas, kad moteris pastojo. Jo pradėtas vaikas užauga ir tampa 20-mečiu keliautoju laiku, kuris grįžta 21 metus atgal. Tad jaunasis keliautojas laiku tampa pats savo tėvu. Aiškinant batų raištelio paradoksą, naudojamas ir dar vienas pavyzdys. Tarkime, kad mokslininką, bandantį išrasti laiko mašiną, aplanko jis pats iš ateities. Ateities mokslininkas pateikia senajam sau planą ir gaires, kaip sukonstruoti laiko mašiną. Jomis naudodamasis mokslininkas taip ir padaro. Galiausiai nukeliauja į praeitį ir senajam sau pateikia laiko mašinos planą. Šiuo atveju kyla klausimas, kaip laiko mašinos išradimo planas išvis atsirado? Mokslininkas jo nesukūrė, nes planą jam perdavė naujesnė jo paties versija. O šiam planą perdavė dar naujesnis tas pats mokslininkas.

 

Kalbant apie keliones laiku, dažnai pavartojamas ir senelio paradoksas. Jis pirmą kartą aprašytas dar 1943 m. Šio paradokso esmė tokia: kas atsitiktų, jei kelionės į praeitį metu keliautojas užmuštų savo senelį, kol dar nėra pradėtas jo tėvas? Tada keliautojo egzistavimas būtų neįmanomas, tiesa? Tačiau jei jo egzistavimas neįmanomas, kaip tada jis atkeliavo į praeitį? JAV fizikas Hugh Everetas III mano, kad gali egzistuoti daugybė paralelinių visatų. Kitaip sakant, po vieną visatą kiekvieno įvykio kiekvienam rezultatui. Tad jei nukeliautume į praeitį ir netyčia nužudytume savo senelį, visata, iš kurios atkeliavome, nepakistų.

 

Misija – nužudyti A. Hitlerį

   

Populiarus ir Hitlerio paradoksas, panaikinantis priežastį grįžti atgal laiku. Įsivaizduokite, kad kas nors sumano sukurti laiko mašiną, grįžti į 1933-iuosius ir užmušti Adolfą Hitlerį, kol jis nesukėlė Antrojo pasaulinio karo. Tačiau jei pavyktų tai padaryti, išnyktų priežastis, dėl kurios ir buvo keliauta atgal laiku. Jei apie A. Hitlerį ateities pasaulyje niekas nėra nė girdėjęs, kam grįžti į praeitį ir bandyti jį sustabdyti? Be to, jei užmušime A. Hitlerį, kol jis dar nieko nepadarė, ar nebus neetiška bausti žmogų už tai, ko jis neįvykdė? Kita situacija – grįžtame į 2019 m. pradžią, kai dar nebuvo koronaviruso pandemijos. Jei pavyktų izoliuoti patį pirmąjį pacientą, pandemija taip ir neįvyktų, tiesa? Mokslininkų nuomone, ne visai taip. Juk jei pandemija nebūtų prasidėjusi, mes nebūtume ir sugalvoję grįžti atgal. Tačiau grįžome, vadinasi, pandemija prasidėjo. Šis paradoksas panašus į išankstinio nulėmimo paradoksą. Jei sumanome atgal sugrįžti dėl tam tikros priežasties, ta priežastis negali tiesiog išnykti.

 

Vieni mokslininkai tikina, kad nukeliavę į praeitį nieko joje pakeisti negalėtume. O kiti gąsdina drugio efekto teorija. Pagal ją, net menkiausias veiksmas gali netikėtai sukelti milžinišką efektą. Tad jei nukeliavę į praeitį visgi galėtume ką nors pakeisti, grįžę galime rasti visai kitokį pasaulį nei palikome. Vienoje hipotetinėje istorijoje pasakojama apie paleontologą, su asistentu nuvykusį į Juros periodą nufotografuoti dinozaurų. Mokslininkai žinojo, kad nieko negali liesti ar parsivežti namo. Jie troško tik pamatyti dinozaurus gyvai. Grįžę į dabartį pateko į laukinį pasaulį, kuriame žmonės tiesiog neegzistuoja. Ištikti šoko sukniubo ant žemės. Asistentui šiek tiek pakėlus padą pasimatė pritrėkštas priešistorinis drugelis, kurį netyčia užmynė. To užteko, kad ateitis pasikeistų neatpažįstamai. Žinoma, ši istorija yra visiškai hipotetinė. Tačiau jei kelionės laiku atgal iš tikrųjų taptų įmanomos, kas gali garantuoti, kad nesulauktume drugio efekto? O gal viskas, ką matome šiandien, jau yra keliautojų į praeitį sukelti drugio efektai?

 

Geriausias laikas – dabar

   

Panašu, kad kelionės laiku bent jau artimiausiu šimtmečiu taip ir liks tik teorine galimybe. Pasak mokslininkų, teorinių kliūčių tokioms kelionėms lyg ir nėra. Visgi realybėje viskas pernelyg sudėtinga, kad pavyktų nukeliauti į praeitį ar ateitį. Tačiau kodėl taip norisi rasti būdų keliauti laiku? Iš kur kyla toks troškimas? Pasak psichologų, viena pagrindinių priežasčių – noras ištaisyti klaidas. Dažniausiai žmonių paklausus, ką veiktų, jei turėtų laiko mašiną, atsako, kad grįžtų į konkrečią dieną ir viską padarytų kitaip. Kiti norėtų laiku pakeliauti iš smalsumo. Pavyzdžiui, pamatyti, kaip atrodys ateities pasaulis arba išvysti jaunus tėvus, senelius. Vis dėlto pagrindinė noro keliauti laiku priežastis greičiausiai yra mirties baimė. Juk laikas negailestingas – jis juda tik į priekį ir niekada atgal. Dėl nesustabdomo laiko judėjimo senstame ir kasdien vis labiau artėjame prie savo mirties dienos. Todėl kelionės į praeitį ar ateitį yra tarsi flirtas su mirtimi, būdas bent trumpam sustabdyti laiką.

 

Net jei laiko mašina ir būtų sukurta, vargu ar verta ja keliauti. Filosofai pastebi, kad kelionė laiku gali net išgąsdinti ir sukrėsti, pavyzdžiui, pamačius, kad ateitis ne tokia, kokios tikėjomės. Be to, mėgindami pakeisti praeitį ar pažvelgti į ateitį galime praleisti svarbiausias dabarties akimirkas. Tad verčiau susikoncentruoti į šiandienos pasaulį ir mėgautis gyvenimu jame. Juk laiko tėkmės pakeisti vis tiek niekada negalėsime.

 

Autorius Gintarė Vasiliauskaitė