Nuo pat istorijos aušros Ganga traukia milijonus žmonių. Trečia pagal dydį upė visame pasaulyje indams yra ne tik tikėjimo simbolis, bet ir daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis. Tiesa, upė slepia ne tik gyvybės, bet ir mirties paslaptį. Viena užterščiausių upių Žemėje priima ne tik gyvus, bet ir mirusius.

 

Į upę beriami mirusiųjų pelenaiVaranasi,,India,-,November,11,,2015.,Showing,The,Colorful,Traditional

 

Tūkstančius metų Ganga – pagrindinė žmonių ekonominio, socialinio ir religinio gyvenimo dalis. Laikoma esmine Indijos tradicijų, gyvenimo ir kultūros dalimi. Senovės Indijos kultūros pradžioje Ganga sieta su vaisingumu dėl gausių vandenų ir augalams naudingo dumblo. Sarasvati ir Indas buvo pagrindinės Indijos subkontinento upės ankstyvajame Vedų amžiuje, tačiau vėlesniu Vedų laikotarpiu atsirado vis daugiau šaltinių apie Gangą. Istorikai tvirtina, kad Gangą pirmasis paminėjo senovės graikų keliautojas ir diplomatas Megastenas. Iki V a. visoje Indijoje esančiose hinduistų šventyklose prie įėjimų buvo iškaltos deivės Gangos statulos ir reljefai, simboliškai nuplaunantys atvykstančių garbintojų nuodėmes. 1651 m. Romoje Gianas Lorenzo Berninis suprojektavo ir pastatė Keturių upių fontaną. Tai buvo meno kūrinys, vaizduojantis keturias didžiąsias pasaulio upes, viena jų Ganga. Ši upė hinduistų tradicijoje laikoma Deive Motina. Piligriminė kelionė į Gangą vis dar vertinama kaip pamaldus ritualas, o panirimas į šventą Gangos vandenį gali apvalyti nuo visų jo praeities skriaudų.

 

Nemažai kas tiki, kad Gangos vanduo gali išgydyti negalavimus. Daugelis hinduistų šeimų taip pat laiko Gangos vandens namuose, nes jis laikomas grynu ir naudojamas prieš hinduistų ritualus. Daug religinių miestų, įskaitant Varanasį, Haridvarą, Kanpurą ir Allahabadą, laikomi šventais, o tūkstančiai piligrimų lanko šias vietas norėdami pasinerti į šventąjį Gangos vandenį. Pagal indų mitologiją, jei žmogus mirs Varanasyje ir bus kremuotas Gangos pakrantėje, jis pasieks išgelbėjimą. Taip pat manoma, kad jei žmogus miršta kur nors kitur, jo pelenus galima išbarstyti Gangoje – išėjusi siela pasieks išganymą.

 

Prieglobstis milijonams žmonių

 

Ganga, tekanti kiek daugiau nei 2600 km per Šiaurės Indiją, yra daugiau nei tik upė. Hinduistams tai pati Deivė Motina ir dešimčių milijonų žmonių visame pasaulyje religinio atsidavimo centras. Tai gyvybiškai svarbus vandens ir gyvybės šaltinis beveik pusei Indijos gyventojų. Žemės ūkyje naudojamas vanduo atkeliauja iš Gangos. Pagrindiniai Šiaurės Indijos regione auginami augalai yra kviečiai, lęšiai, ryžiai, bulvės, cukranendrės ir aliejinių augalų sėklos. Upės pakrantėse auginamas džiutas, ankštinės daržovės, garstyčios, sezamai, paprikos. Daugelis upės ruožų naudojami kroviniams ir žmonėms gabenti. Nors žmonės upę myli bei vertina, tačiau ir teršia. Ganga teka per 52 miestus ir 48 miestelius. Šių gyventojų įpročiai didina upės taršą. Kasdien į Gangą išleidžiama apie 3 mln. litrų nuotekų. Upės vandenys tokie nešvarūs, kad ji laikoma vienu užterščiausių vandens kelių pasaulyje. Tiesa, į šią upę teka ne tik įprastos nuotekos. Pilamos atliekos iš raugyklų, chemijos, tekstilės gamyklų, skerdyklų, net ligoninių. Ir žemės ūkis išsiurbia didžiulius vandens kiekius laukams laistyti.

 

Ganga – šventa vieta, todėl milijonai žmonių čia atvyksta maudytis ir taip apsivalyti nuo nuodėmių. Be maudymosi, aukoja maisto ir gėlių, kurios dažnai dedamos į vandenį mažose kartoninėse dėžutėse arba ant plastiko gabalėlių. Kiekvieną dieną dešimtys tūkstančių gėlių tokiu būdu paleidžiamos pasroviui. Blogai tai, kad daugelis šių gėlių apdorotos cheminėmis medžiagomis, kad ilgiau išliktų ryškios ir šviežios. Kai šios gėlės patenka į vandenį, cheminės medžiagos pradeda tirpti. Šventiniu laikotarpiu Gangoje maudosi daugiau nei 70 mln. žmonių. Maistas, lapai, gėlės ir kitos atliekos paliekamos upėje, o tai dar labiau ją teršia. Skaičiuojama, kad 80 % visų ligų Indijoje ir trečdalis mirčių siejama su per vandenį plintančiomis ligomis. Indijos medicinos tyrimų tarybos tyrimai rodo, kad upė tokia gausi žudančių teršalų, jog jos krantuose gyvenantys žmonės labiau linkę susirgti vėžiu nei bet kur kitur šalyje. Atliktas tyrimas atskleidžia šokiruojančius duomenis, rodančius, kad upė tiršta sunkiųjų metalų ir mirtinų cheminių medžiagų, sukeliančių vėžį.

 

Per daugelį metų buvo pradėtos kelios programos ir imtasi veiksmų upei valyti, tačiau tai beveik neturėjo jokios teigiamos įtakos taršos lygiui. 1986 m. sausio 14 d. tuometis ministras pirmininkas Rajeev Gandhi pradėjo Gangos veiksmų planą. Pagrindinis tikslas buvo gerinti vandens kokybę nukreipiant, valant ir sulaikant buitines nuotekas. 2009 m. vasario 20 d. centrinė vyriausybė įsteigė Nacionalinę Gangos baseino valdžią, o Pasaulio bankas 2011 m. patvirtino 1 mlrd. JAV dolerių finansavimą. Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė vyriausybei ir susijusioms institucijoms imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų perkeltos ir uždarytos pramonės šakos, kurios teršia ir pila atliekas. 2010 m. upės ruožas tarp Gaumukh ir Uttarkashi paskelbtas ekologiškai jautria zona. 2014 m. liepos 10 d. Indijos vyriausybė paskelbė integruotą Gango plėtros projektą, kuris paskatino stabdyti 48 pramonės šakas Gangos pakrantėse.

 

Puiki vieta mirti

 

Hinduistai Gangos krantus taip pat laiko viena palankiausių vietų mirti ir kremuoti. Pagal hinduistų tradiciją, jei miręs žmogus kremuojamas Gangos krante, tai atneša greitą išsigelbėjimą ir nuodėmių išpirkimą. Dėl to kasmet upės pakrantėse kremuojama tūkstančiai kūnų, kurių daugelis sudega tik pusiau, o tai padidina taršą. Hinduistai taip pat atlieka pinda pradana – mirusiųjų apeigas, per kurias Gangai aukojami ryžių ir sezamų rutuliukai, kartojami mirusių giminaičių vardai. Kiekviena sezamo sėkla, remiantis legenda, kiekvienam giminaičiui garantuoja dangišką išganymą tūkstantį metų. Iš tiesų Ganga itin svarbi ritualams po mirties. Vis dar sakoma, kad jei bent vienas mirusio žmogaus kaulas palies Gangos vandenį, jo pagerbtas gyvens danguje. Po kremavimo palaikai dedami į upę ir paliekami plūduriuoti pasroviui. Kai kurie kūnai, pavyzdžiui, mažų vaikų, niekada nekremuojami, tiesiog suvyniojami į baltą audinį ir siunčiami į kelionę. Iš tiesų daugelis bendruomenių laikosi vadinamojo Jal Pravah – praktikos upėje plukdyti vaikų, nesusituokusių merginų ar mirusių nuo infekcinių ligų ar gyvačių įkandimų kūnus. Daugelis neturtingų žmonių taip pat negali sau leisti mirusiųjų kremuoti, todėl apvynioja kūną baltu muslinu ir įstumia į vandenį. Kartais prie palaikų pririša akmenų, kad panirtų, tačiau daugelis tiesiog plūduriuoja. Įprastai Gangoje plūduriuojantys lavonai nėra neįprastas vaizdas. Apskaičiuota, kad Varanasyje, švenčiausiame mieste palei Gangos krantus, kasmet kremuojama 40 000 palaikų. Gąsdinantys skaičiai tapo mokslinių tyrimų objektu. Tyrėjai atrado vandenyse gyvuojančių superbakterijų, kurios atsparios daugeliui antibiotikų. Pastaraisiais metais Varanasyje ir kituose šventuose paupio miestuose buvo pastatyti elektriniai krematoriumiai kaip alternatyva mirusiųjų kūnams deginti ant tradicinių medinių laužų. Tai padeda sumažinti upės taršą, sykiu mąžta kirtimas medžių, reikalingų laidotuvių laužams.

 

Autorius Monika Budnikienė