Šiandien asmenukių fenomenas dažnai kritikuojamas. Daugelis pradeda aiškinti, kad savęs fotografavimas rodo per didelį narcisizmą ir priklausomybę nuo kitų žmonių dėmesio. Bet nėra dalykų, kurie turėtų tik minusų ir jokių pliusų. Pasirodo, asmenukės gali būti saviterapijos ir motiniškų funkcijų, kurių trūko vaikystėje, papildymo komponentas.

 

asmenukės

Kas yra asmenukė?

 

Kas yra asmenukė ir kam ji skirta? Ir kodėl nepaisant visų šios veiklos keistenybių ir tam tikro bukumo, asmenukių praktika vis plinta ir klesti?

 

Šiandien nuėjus į kokio nors žmogaus paskyrą socialiniuose tinkluose galima pamatyti krūvą asmenukių kažko arba kieno nors fone. Yra ir tokių paskyrų, kurias sudaro vien tik asmenukės. Identiškos, nuobodžios, keistos, bet kažkodėl tik asmenukės. Tikriausiai suprantate apie ką kalba. Jūs vis naršote po to žmogaus paskyrą, tikėdamiesi pamatyti ką nors naujo, bet nieko naujo nėra, tik dar daugiau asmenukių. Fonas lyg ir keičiasi, bet veidas – ne. Tarsi jis būtų daug kartų nukopijuotas ir įklijuotas, naudojant „Photoshop” programą.

 

Galima kalbėti apie kultūros, intelekto ar vaizduotės stoką, bet galima į šį fenomeną pabandyti pažvelgti ir kitaip. Asmenukės gali būti saviterapijos ir motiniškų funkcijų, kurių kažkada trūko, papildymas, nes asmenukė – tai stabilus, pozityvus žmogaus atspindys, pasiekiamas bet kuriuo metu.

 

Viena iš motinos funkcijų, kuri suaktyvėja iš karto gimus vaikui, yra jo jausmų ir emocijų atspindys. Ir apskritai pats jo egzistavimas. Tada žmogus mato tą atspindį visame pasaulyje. Atspindėdamas jausmus motinoje, vaikas supranta, kad egzistuoja ir jaučia ir jis pats. Taigi, asmenukės – tai universalus žmogaus egzistencijos ir visų jo gyvenimo akimirkų atspindys. Nesvarbu, ar jis važiuoja liftu, miega, sėdi tualete ar lankosi nepažįstamoje šalyje. Visa tai jis gali akimirksniu užfiksuoti ir atspindėti. Tai reiškia, kad jis gaus patvirtinimą, kad egzistuoja. Asmenukė yra tarsi nepriklausomas savo egzistavimo patvirtinimas. Gebėjimas būti bent kam nors matomam.

 

Teigiamas atspindys

 

Svarbu, kad mama, o paskui visas pasaulis teigiamai ir užjaučiamai atspindėtų vaiką. Kad jis pakankamai geras, gražus ir yra priimtas. Asmenukės padeda save užfiksuoti gražų. Pavyzdžiui, po apsilankymo kirpykloje ar pasidarius makiažą. Su vakarine suknele ar apatiniais. Atostogose, su šypsena, su draugais. Ploniausiu, tuo, kuriuo labiausiai didžiuojatės ar bet kuriuo kitu laimingo gyvenimo laikotarpiu. Ir taip pat jūs galite save užfiksuoti liūdną, piktą ir (arba) negražų, įsitikindami, kad net ir tokį jus mato pasaulis, atspindi ir palaiko. Tai galimybė pamatyti, kad bet kokioje situacijoje su jumis viskas yra „gerai”.

 

Stabilus atspindys

 

Svarbu, kad mama ne tik reflektuotų, bet ir darytų tai subtiliai. Ypač pirmaisiais gyvenimo metais. Ne pagal nuotaiką, o visada ir pagal poreikį. Telefonas su kamera visada reaguoja pagal poreikį. Prieinamas ir valdomas, jei, žinoma, nėra išsikrovęs. O asmenukių lazdos gali padėti pažvelgti į save iš viršaus – kaip kadaise į mus žiūrėjo tėvai. Svarbu kontroliuoti šį procesą ir linksmintis. Tie, kurie susiduria su priklausomybės problema, tikrai pasakytų, kad telefonas su asmenukių lazda, veikia kaip narkotikai. Tai yra vienas iš priklausomybę sukeliančių objektų, o taip pat galimybė kūrybai ir savo įvaizdžio transformacijai. Nebent, žinoma, užstrigsite tame pačiame dalyke. Štai dar vienas kampas, kuriuo galima pažvelgti į asmenukių darymą. Tada ši praktika neatrodo tokia beprasmiška – kaip ir bet kokia saviterapija.