Antropocenas: žmogus prieš gamtą

Žemė gyvuoja apie 4,57 mlrd. metų. Šis amžius skaidomas į atskirus geologinius laikotarpius, kurių kiekvienam būdingi ryškūs įvykiai. Štai kambro periodu suklestėjo gyvybė, juros ir kreidos periodais Žemę valdė dinozaurai, o dabar gyvename kvartero periode, holoceno epochoje, žyminčioje paskutinio ledynmečio pabaigą ir šiuolaikinės civilizacijos susiformavimą. Visgi vis dažniau kalbama apie naują epochą – antropoceną, dar kitaip vadinamą žmogaus era. Ar ji tikrai prasidėjo?

Nenauja idėja

Antropoceno konceptas buvo aptarinėjamas dar Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau plačiai šį terminą 2000-aisiais išpopuliarino Nobelio premijos laureatas Paulas Crutzenas ir ekologas Eugene‘as Stoermeris. Antropocenas – nauja geologinė epocha, keičianti holoceną. Tai – pirmoji geologinė epocha, kurios atsiradimui įtakos turėjo ne natūralūs gamtiniai pokyčiai, o žmogaus veikla, lėmusi milžiniškus geologinius ir ekosistemų pokyčius. Antropoceną žymi nenuspėjami klimato pokyčiai, biologinės įvairovės mažėjimas, fiziniai pokyčiai Žemėje. Ir dėl viso to esą kalta industrializacija, urbanizacija, intensyvi agrokultūra. Trumpai tariant, mes, žmonės.

Ar tikrai prasidėjo?

Kai kurie mokslininkai jau ne vienus metus kalba apie tai, kad gyvename naujoje geologinėje epochoje – antropocene. Šis terminas neoficialiai vartojamas įvairiuose moksliniuose kontekstuose. Esą antropoceno pradžią žymi pirmasis branduolinės bombos išbandymas 1945-aisiais. Vis dėlto šių metų kovo pradžioje susibūrusi tarptautinė mokslininkų komanda šią idėją atmetė. Tam, kad būtų patvirtinta nauja epocha, turi būti ryškių geologinių pokyčių. Esą kol kas trūksta įrodymų apie holoceno pabaigą, tad naujos epochos skelbti dar negalima. Visgi neabejotinai judame ta linkme. Kad ir kaip būtų, dabar vis dar gyvename prieš 11 700 metų prasidėjusiame holocene, kurio pradžią žymėjo pasibaigę paskutiniai ledynmečiai.

2021 m. pasiūlyta idėja antropoceną vadinti ne nauja geologine epocha, o geologiniu įvykiu. Vėliau ši idėja išplėtota ir dabartiniai ekspertai linkę jai pritarti. Skirtingai nei epochai, geologiniam įvykiui nebūtina priskirti tikslią pradžios datą. Juk žmogaus sukelti pokyčiai Žemės sistemoje įvyko skirtingais laikotarpiais, vis kitose vietose ir paplito nevienodu tempu. Pagal šį modelį, antropocenas apima daug įvykių, žyminčių žmogaus sukeltą poveikį planetai: visuotinį didelių stuburinių gyvūnų nykimą, ankstyvąjį ūkininkavimo vystymąsi, globalią pramonės transformaciją, atominio amžiaus pradžią ir kt.

Žmogaus įtaka neabejotina

Nors idėja antropoceną pripažinti jau egzistuojančia nauja geologine epocha atmesta, mokslininkai nė kiek neabejoja dėl milžiniško žmogaus veiklos poveikio mūsų planetai. Skaičiai ir faktai kalba patys už save. Šiuolaikiniai žmonės Žemėje gyvuoja apie 200 tūkst. metų, o per tą laiką jau spėjo fundamentaliai pakeisti fizines, chemines ir biologines planetos savybes – nuo viso to priklauso visi gyvi organizmai. Pastaruosius 60 metų žmogaus įtaka pasiekė neįtikėtiną lygį. Sunku ir baisu spėti, kur mus tai nuves.

Klimato kaita. Miškų kirtimas, iškastinio kuro deginimas, industrializacija, urbanizacija… Kasdienė žmogaus veikla stipriai prisideda prie klimato šiltėjimo. Lyginant su priešindustriniais laikais, dabar CO₂ lygis atmosferoje yra išaugęs 45 %. Tai lemia temperatūros kilimą – šiandien ji vidutiniškai 1,2 °C aukštesnė nei priešindustriniais laikais. Kiekvieną naują dešimtmetį fiksuojami nauji karščio rekordai. Su klimato kaita susijęs ledynų tirpsmas. Prognozuojama, kad net jeigu per artimiausius dešimtmečius pastebimai sumažintume anglies dvideginio išmetimą į aplinką, daugiau nei trečdalis likusių pasaulio ledynų vis tiek ištirptų dar iki 2100 m. Kalbant apie vandenynuose esantį ledą, padėtis dar liūdnesnė: apie 95 % seniausio ir storiausio Arkties ledo jau nebėra. Jeigu anglies dioksido emisija nekis, Arktis vasaromis gali visai neturėti ledo jau 2040-aisiais. Ledynų tirpimas kelia jūrų lygį. Nuo 1880-ųjų jis jau pakilo 21–24 cm, jeigu ir toliau taip kils, iki 2100 m. šie skaičiai gali siekti 30–61 cm. Tai pražūtinga pakrančių gyventojams, nes ištisos gyvenvietės tiesiog atsidurs po vandeniu.

Biologinės įvairovės mažėjimas. Aplinkos tarša, natūralių gyvūnų buveinių naikinimas, per didelis gamtinių išteklių naudojimas ir panašios aplinkybės lemia, kad žmogaus veikla pastebimai mažina planetos biologinę įvairovę. Skirtingais duomenimis, dabar rūšys nyksta 100–1000 kartų greičiau, nei tai vyktų natūraliai. Mokslininkai skaičiuoja, kad net milijonas rūšių yra ties išnykimo riba. Nieko keisto žinant, jog net 31 % žemės ir 75 % gėlo vandens naudojama žemdirbystės, urbanizacijos ir infrastruktūros vystymo tikslais. Ypač bloga padėtis su miškais, kurie yra pagrindinė laukinės floros ir faunos gyvavimo terpė – kasmet jų sunaikinama vidutiniškai 10 mln. hektarų. Nuo 1990-ųjų pasaulis jau neteko apie 420 mln. hektarų miškų. Tai kone visas Indijos plotas!

Aplinkos tarša. Pramoninės atliekos, plastiko tarša, cheminės medžiagos – tik dalis to, dėl ko vis garsiau kalbama apie tragišką oro, vandens ir dirvožemio taršą Žemėje. Tampame dideliu sąvartynu, ir tai neabejotinai atsiliepia tiek mūsų sveikatai, tiek visai planetos ekosistemai. Kasmet į pasaulio vandenynus patenka apie 11 mln. metrinių tonų plastiko atliekų. Tam, kad jos natūraliai suirtų, reikia apie 200 metų. Jeigu padėtis nesikeis, 2040-aisiais per metus į vandenynus jau pateks apie 29 mln. metrinių tonų plastiko atliekų. Kur dar cheminė vandens tarša… Visa tai lemia, jog kasmet užteršto vandens vartojimas sukelia apie 485 tūkst. žmonių mirčių. Kiekvienais metais dėl vandens taršos žūsta apie milijoną jūros paukščių ir 100 tūkst. jūros žinduolių. Ne ką geresnė padėtis su oro tarša. Vos 1 % planetos teritorijos gali pasigirti išties švariu oru. Taigi 99 % populiacijos kvėpuoja užterštu oru. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet oro tarša lemia apie 4,2 mln. priešlaikinių mirčių. 85 % oro taršos sukelia iškastinio kuro deginimas.

 Autorius Jūratė Survilė