Šiandien sunku įsivaizduoti, kad kažkur pasaulyje žmonės nežino, kas yra aukštosios technologijos, transporto kamščiai, dirbtinis maistas ir kiti naujųjų laikų „stebuklai“. Tokie žmonės mums atrodo lyg dinozaurai. Jie save tapatina su jaguarais, gyvenamuosius būstus įsirengia medžiuose ar tuščiose uolose. Kartais tokios gentys vadinamomis dingusiu, prarastu pasauliu.

 

Brazilijos džiunglėse, Maici upės pakrantėje įsikūrusi nedidelė indėnų Piraha gentis. Tai sėslių ir taikių medžiotojų gentis. Regis, Piraha žmonės labai taikūs, į atėjūnus žiūri labai smalsiai ir nieko iš jų neprašo mainais.

 

Gentis unikali dar ir tuo, kad jiems tarsi neegzistuoja „vakar“, „šiandien“ ir „rytoj“. Taip pat jie nemoka skaičiuoti. Piraha genties kalboje yra tik žodžiai „vienas“ (arba nedaug) ir „daug“. Jeigu vietinės moters paklaustumėte, kiek ji vaikų turi, ji tik atlaidžiai nusišypsos. Kam jai skaičiuoti vaikus, jei ji atsimena jų visų veidus?

 

Gentyje gyvuoja tradicija kas dešimt metų pasikeisti vardą. Tikima, kad toks ritualas apsaugo nuo piktų dvasių. Žmonės mano, kad piktosios dvasios jų neras, jei jie pasikeis vardus. Naujas vardas – tai naujas dvasinės raidos, augimo žingsnis. Galbūt šie žmonės ir nemoka skaičiuoti, tačiau tikrai žino, kaip išmokyti vaikus laimingai ir saugiai gyventi.

 

Piraha genties žmonės yra labai praktiški. Dėl šios priežasties visos misionierių misijos į regioną buvo nesėkmingos. Atvykę pamokslininkai pradėdavo kalbėti apie Dievą ir jo gailestingumą, tačiau nebuvo pasiruošę klausimams, kuriuos užduos vietiniai. Jie klausinėjo, kaip Dievas atrodo, kada misionierius paskutinį kartą buvo jį sutikęs ir panašių klausimų. Kai pamokslininkas pasakė, kad Dievo niekada nematė ir jis tik perpasakoja kitų žmonių užrašytą istoriją, gentainiai prarado bet kokį susidomėjimą juo ir tokiomis kalbomis. Jiems neegzistuoja niekas, ko jie negali paliesti!

 

Galima sakyti, kad genties gyvenimo šūkis yra „Gyvenk čia ir dabar“. Jie šios taisyklės laikosi be išlygų. Jie neturi dienotvarkės, nevalgo bendrų šeimyninių pietų ir neina miegoti visi tuo pačiu metu. Jų gyvenimas – be taisyklių ir formalumų. Jie valgo, kai jaučiasi alkani, miega, kai pavargsta kūnas. Nieko nestebina, jei koks nors nuovargį pajutęs žmogus nusprendžia nusnausti po palme vidury dienos kokį pusvalandį. Nepaisant to, gentis nėra susiskaldžiusi. Jie daug bendrauja vieni su kitais, kartu stato trobeles, medžioja ir auklėja vaikus. Jie gyvena socialinį gyvenimą, tačiau ypatingai vertina kiekvieną asmeninio gyvenimo minutę.