Prarasti baimės jausmą, nesuvokti realios rizikos, susitapatinti su žmonėmis, keliančiais pavojų, ir jausti palankumą nusikaltėliams. Paradoksalus reiškinys, vadinamas Stokholmo sindromu, kelia ne tik visuomenės, bet ir nusikaltimų tyrėjų bei psichologų susidomėjimą. Vieni jį įvardija kaip potrauminį padarinį, kiti kaip emocijų sumaištį, tačiau žmonės, patyrusieji Stokholmo sindromą, neįžvelgia tame nieko keisto.

   

Banko apiplėšimas, virtęs sindromu

 

Terminu „Stokholmo sindromas“ apibūdinamas psichologinis fenomenas, kai įkaitai susitapatina su savo pagrobėjais, jaučia jiems prieraišumą, šiltus jausmus ir netgi siekia apsaugoti nuo gresiančios bausmės. Stokholmo sindromas psichologų pradėtas tyrinėti po 1973-aisiais Stokholmo mieste, Švedijoje, vykusio banko apiplėšimo. Per šį įvykį įkaitais buvo paimtos trys moterys ir vienas vyras, kurie netgi po išlaisvinimo viešai išreiškė savo palankumą nusikaltėliams: prieš pat suėmimą demonstratyviai juos apkabino, atsisveikino, o vėliau netgi jų vardu įkūrė paramos fondą. To meto užsienio spaudoje pasirodė keletas pranešimų apie tai, kad dvi iš buvusiųjų Stokholmo banko įkaičių susižadėjo su savo pagrobėjais. Ši informacija, sulaukusi ypatingo žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimo, nebuvo nei patvirtinta, nei paneigta, o įkaitai ir pagrobėjai nieko nekomentavo.

   

Nuo turtingos paveldėtojos iki ginkluotos plėšikės

 

Po įvykių Švedijoje vienu žymiausių Stokholmo sindromo atveju laikomas „The Hearst“ informacijos ir žiniasklaidos kompanijos paveldėtojos pagrobimas. 1974-ųjų žiemą devyniolikmetė Peti Herst buvo pagrobta iš savo namų Kalifornijoje. Atsakomybę už šį nusikaltimą prisiėmė kairiųjų radikalų grupuotė, pasivadinusi „Symbionese Liberation Army“. Pagrobėjai siekė išlaisvinti įkalintus savo grupuotės narius ir tikėjosi, kad turtinga paveldėtoja bus geras derybų objektas. Žlugus šioms deryboms „SLA“ nariai pareikalavo kompanijos „The Hearst“ suorganizuoti labdaros akciją, kurios metu visiems badaujantiems Kalifornijos gyventojams būtų išdalyta maisto už 400 mln. JAV dolerių. Pagrobtosios šeima iš dalies įvykdė pagrobėjų reikalavimus ir suorganizavo labdaros akciją, kuri kainavo apie šešis milijonus JAV dolerių. Po kelių savaičių žiniasklaidoje pasirodė pačios P. Herst išplatintas garso įrašo pranešimas, kuriame ji kritikavo savo šeimos šykštumą, atsisakė sugrįžti namo ir teigė prisijungianti prie „Symbionese Liberation Army“ veiklos. Praėjus šiek tiek daugiau kaip mėnesiui po pagrobimo P. Herst kartu su ją pagrobusia radikalų grupuote įvykdė ginkluotą banko apiplėšimą San Franciske. Vėliau buvo išduotas arešto orderis, ir P. Herst 1975-ųjų rugsėjį buvo suimta San Franciske kartu su kitais „SLA“ nariais. Teismas pripažino merginos kaltę dalyvaujant ginkluotame banko apiplėšime ir nuteisė ją 35-eriems metams kalėjimo, tačiau, gavusi prezidento Džimo Karterio malonę, P. Herst po 22 mėnesių buvo paleista.

 

 

Stokholmo sindromu virtusi vaikystės trauma

 

1991-aisiais Kalifornijoje vienuolikmetė Džeisė Dagard buvo pagrobta pakeliui į mokyklą. Mergaitės paieškos truko daugiau kaip aštuoniolika metų. Visą šį laiką ji buvo kalinama pagrobėjo namuose, prievartaujama ir netgi susilaukė dviejų vaikų. Šioje istorijoje keisčiausia tai, kad pati Dž. Dagart turėjo begalę galimybių pabėgti iš savo pagrobėjo namų, tačiau nė karto tuo nepasinaudojo. Gyvenimą su pagrobėju ir seksualinę prievartą Dž. Dagart sutapatino su šeimos modeliu ir priėmė kaip normalų elgesį. Kol Dž. Dagart šeima dėjo visas įmanomas pastangas surasti dingusią dukrą, mergina aplinkiniams sąmoningai meluodavo savo tikrąjį vardą ir faktą apie vaikystės pagrobimą. Sulaukusi trisdešimties Dž. Dagart susitiko su savo tikrąja šeima po to, kai policija suėmė jos pagrobėją. Policijos psichologai konstatavo Dž. Dagart Stokholmo sindromą, tačiau jų ataskaitoje buvo pažymėta, kad itin didelės įtakos tokiam elgesiui turėjo tai, jog Dž. Dagart buvo pagrobta sulaukusi vos vienuolikos metų. Mergaitė negalėjo adekvačiai vertinti pavojų keliančių veiksmų, prieš ją buvo naudojama ne tik seksualinė, bet ir psichologinė prievarta, todėl ji nesistengė priešintis, o adaptavosi prie pagrobėjo sukurtos gyvenimo aplinkos.

 

 

Žūtbūtinis noras išgyventi

 

Incidentas Stokholme paskatino psichologus ir kriminologus plačiau pasidomėti apie tai, koks ryšys kritinėmis situacijomis užsimezga tarp pagrobėjų ir pagrobtųjų. Atlikus apklausas ir tyrimus paaiškėjo, kad toks emocinis prieraišumas, kaip įkaitų Stokholmo banke, yra itin dažnas. Paradoksalūs jausmai tarp aukos ir jos skriaudėjo buvo būdingi ir koncentracijos stovyklų kaliniams, karo belaisviams, prostitutėms, prievartą ir smurtą patiriančioms moterims ir, žinoma, įkaitams. Toks elgesys atsiranda skatinamas streso, baimės ir pasąmoningo išgyvenimo mechanizmo. Negalėdamos įveikti skriaudėjų fiziškai, aukos pasirenka tam tikrą bendravimą emociniu lygmeniu, išreiškia supratingumą, prieraišumą ir solidarumą. Dažniausiai šie trauminiais ryšiais įvardijami jausmai yra pavojingesni pačioms aukoms, o ne pagrobėjams ar smurtautojams. Dauguma išgyvenančiųjų Stokholmo sindromą nesugeba įveikti šios paradoksalios psichologinės būsenos, kuri įvairiomis formomis juos persekioja visą likusį gyvenimą. Pasak psichologų, dauguma žmonių gali turėti polinkį į Stokholmo sindromą, atsidūrę situacijose, kai susiduria su žūtbūtiniu poreikiu išgyventi.

 

 

Įdomūs faktai

 
  • Psichologijoje egzistuoja terminas „Limos sindromas“, kuris yra visiškai priešingas Stokholmo sindromui. Limos sindromo atveju pagrobėjai jaučia pernelyg didelį palankumą arba susižavėjimą savo pagrobtaisiais.
  • JAV Federalinio tyrimų biuro duomenimis, apie 27 % pagrobimo aukų susiduria su Stokholmo sindromu.
  • Dauguma Stokholmo sindromo aukų lankydavo savo pagrobėjus įkalinimo įstaigose, nešdavo jiems dovanas arba siųsdavo laiškus.
  • Mary McElroy, Kanzaso valstijos teisėjo duktė, po pagrobimo atsisakė pateikti kaltinimus, o vėliau sužinojusi, kad vienam pagrobėjų skirta mirties bausmė, nusižudė palikusi atsisveikinimo laišką, jog atiduoda savo gyvybę už nuteistojo.
  •  Stokholmo sindromas tapo Holivudo filmų kūrėjų ir režisierių įkvėpimo šaltiniu neeilinėse meilės istorijose apie tai, kaip aukos įsimyli savo pagrobėjus.
  • Stokholmo sindromu psichologai įvardija ir pernelyg stiprų suaugusiųjų bei jų valdingų tėvų ryšį. Tuomet tėvai visiškai kontroliuoja savo vaikus, taip versdami juos būti priklausomais nuo jų.