Senatvę atitolinantys persikai
2025-07-28 09:05Sultingi, saldūs ir padengti aksomine odele – persikai yra vieni mėgstamiausių kaulavaisių pasaulyje. Jų sezono pikas prasideda liepos antroje pusėje, todėl dabar – pats geriausias metas mėgautis puikiai prinokusiais vaisiais, kurie ne tik gardūs, bet ir naudingi sveikatai. Be to, persikai puikiai tinka ne tik kaip užkandis ar desertas – jie gali papildyti ir pagrindinius patiekalus, suteikdami jiems netikėtų skonio atspalvių.
Persiški obuoliai
Persikas – tai medis, kurio pavadinime tarsi užkoduota nuoroda į jo kilmę – Persiją. Jo lotyniškas pavadinimas Prunus persica reiškia „persiška slyva“. Tačiau tikroji šio augalo kilmė nėra visiškai aiški – natūraliai gamtoje šių medžių neaptinkama. Žinoma tik tiek, kad persikas sukultūrintas Kinijoje daugiau nei prieš du tūkstančius metų. Manoma, jog pirmuosius persikų sodinukus kinai pardavė Persijos imperijai. Šioje šalyje žmonės taip susižavėjo ne tik skaniais vaisiais, bet ir įspūdingais žiedais, kad netrukus pradėjo auginti didžiulius persikų sodus. Iš pradžių persai prekiavo tik pačiais vaisiais, tačiau ilgainiui persikai paplito ir kitose šalyse. Per kelis šimtmečius šie saldūs kaulavaisiai pasiekė Pietų Europą – Ispaniją, Italiją, pietinę Prancūziją, kur auginami jau beveik tūkstantį metų. Į Šiaurės Europą jie atkeliavo tik prieš kelis šimtmečius, nes persikams augti reikia daug saulės, šilumos ir specifinio dirvožemio. Galiausiai europiečiai, migruodami ir keldamiesi į kitas žemes, persikų sodinukus perplukdė per Atlantą. Šiandien didžiausias persikų derlius renkamas JAV.
Persikas – vešlus, iki 8 m aukščio galintis užaugti medis su plačia laja. Lapai tamsiai žali, blizgūs, smailiaviršūniai, dantytais kraštais. Pavasarį pasipuošia itin dekoratyviais žiedais – dažniausiai rausvais, rečiau – švelniai alyviniais ar balkšvais. Žiedai sudaryti iš daugybės žiedlapių, primenančių purias gėles, skleidžiančias malonų aromatą. Persikų žydėjimo metas – balandžio pabaiga ir gegužės pradžia, žydėjimas trunka nuo 5 iki 15 dienų. Vaisiai – sultingi, gelsvi, dažnai su oranžiniu ar raudonu atspalviu. Jų odelė švelni, padengta minkštu pūkeliu, dėl kurio persikai neretai lyginami su aksomu.
Kuo skiriasi nuo nektarino, ir kitos įdomybės
Atsižvelgiant į veislę, persikų vaisiai sunoksta liepą–rugpjūtį. Prinokę vaisiai atpažįstami iš pasikeitusios jų spalvos – iš žalios virsta geltona, su oranžiniais ir raudonais atspalviais. Prinokęs persikas turi būti minkštas, sultingas ir maloniai saldus. Nors parduotuvėse persikų galima rasti kone visus metus, tikrasis jų skonis atsiskleidžia liepą, kai vaisiai būna ką tik nuskinti ir sunokę natūraliai. Į Lietuvą šie kaulavaisiai dažniausiai atgabenami iš saulėtos Ispanijos, šiek tiek mažiau – iš Graikijos. Prekybos vietose dažniausiai siūlomos dvi pagrindinės rūšys: klasikiniai apvalūs ir plokštieji persikai. Pastarieji išvesti selekcijos būdu, yra mažesni, bet dar saldesni. Taip pat galima rasti ir baltųjų persikų, kurie nuo geltonųjų skiriasi ne tik spalva, bet ir švelnesniu, subtilesniu skoniu. Greta persikų neretai išvysime ir nektarinus – vaisius, kurių luobelė glotni, o skonis šiek tiek rūgštesnis. Nors dažnai manoma, kad nektarinas – tai atskira rūšis, iš tiesų tai persiko ir slyvos hibridas. Vis dėlto tai nereiškia, kad jis mažiau vertingas. Priešingai – nektarinai pasižymi dar didesniu vitaminų kiekiu: juose yra daugiau geležies, fosforo, kalio, taip pat vitamino C bei antioksidantų, kurie padeda išsaugoti odos jaunystę. Visgi, nepaisant konkurencijos, persikai išlieka populiaresni. Jų ne tik puikus skonis, bet ir simbolinė reikšmė įvairiose kultūrose daro juos išskirtiniais. Kinų mitologijoje persikas laikomas ilgaamžiškumo dievo Shou Xing simboliu. Kinijoje kai kurios nuotakos net puošiasi persikų žiedais per vestuves – tai laikoma laimės ženklu. Korėjoje tikima, kad persikai geba išvaikyti piktąsias dvasias. Dėl šių simbolinių reikšmių Azijoje persikai vertinami ne tik kaip maistas, bet ir kaip svarbi kultūrinė vertybė.
Ir į skrandį, ir ant odos
Vertingiausi – tinkamu laiku nuskinti persikai. Pernokę vaisiai greitai genda, todėl labiau tinka konservuoti, o nuskinti per anksti – dar nesunokę – netenka dalies skonio ir naudingųjų savybių. Didžiausią naudą sveikatai teikia švieži, pilnai sunokę persikai. Tai desertiniai vaisiai, todėl puikiai tinka valgyti vieni, ypač kai būna sultingi ir saldūs. Tačiau plačiai naudojami ir virtuvėje: tinka garnyrams, salotoms, padažams prie mėsos patiekalų. Deja, net ir tinkamai prinokusius persikus šviežius galima išlaikyti tik trumpai – vėsioje (0–1 °C) temperatūroje jie išsilaiko apie mėnesį. Dėl šios priežasties persikai dažnai užšaldomi arba džiovinami. Džiovinti itin tinka saldiems kepiniams. O kai derlius būna ypač gausus, vaisiai konservuojami: iš jų gaminamos uogienės, džemai, kompotai. Persikai išskirtiniai tuo, kad termiškai apdorojus praranda palyginti nedaug vertingųjų medžiagų. Pavyzdžiui, konservuotuose persikuose vis dar išlieka daug folio rūgšties, svarbios visoms pagrindinėms organizmo funkcijoms. Persikai neretai naudojami kosmetologijoje. Jie pasižymi antiseptinėmis bei senėjimą lėtinančiomis savybėmis. Nuolat vartojant persikus, jie padeda išlaikyti drėgmės balansą odoje, ją gaivina ir saugo nuo raukšlių atsiradimo.
Mitybos ir maisto bei veterinarijos specialistai teigia, kad persikus drąsiai galima valgyti su odele. Šie vaisiai nėra skirti ilgai laikyti, tad dažniausiai nebūna apdoroti cheminėmis medžiagomis. Vis dėlto prieš valgant derėtų kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu. Kai kurie žmonės vengia odelės dėl baimės, kad joje gali būti nitratų, tačiau toks nerimas nepagrįstas. Nitratų dažniausiai kaupia ankstyvosios daržovės, ne vaisiai. Štai tikrai reikėtų vengti persikų kauliukų branduolių. Nedidelis jų kiekis galbūt nepakenks, bet didesnės dozės gali būti toksiškos – branduoliuose yra medžiagų, kurios gali sukelti apsinuodijimą.
Nauda sveikatai
Turi raminamųjų savybių. Vengrijoje tikima, kad persikai suteikia žmonėms ramybės jausmą. Šiuose kaulavaisiuose iš tiesų yra vitaminų ir mineralinių medžiagų kompleksas (ypač B grupės vitaminų bei magnio), kuris padeda sumažinti stresą, nerimą ir gerina miego kokybę.
Daugybė naudingų savybių. Persikų įtraukus į kasdienę mitybą, teigiamai veikiama virškinimo sistema – dėl skaidulų kiekio gerėja žarnyno veikla. Juose esantys mineralai, tokie kaip kalis ir fosforas, stiprina kaulinį audinį. Reguliariai valgant persikų (kelis kartus per savaitę), pastebimai pagerėja odos, plaukų ir nagų būklė. Persikai taip pat gausūs antioksidantų – medžiagų, kurios stiprina imuninę sistemą ir padeda organizmui kovoti su patogeninėmis bakterijomis bei virusais.
Mažai kalorijų. Nepaisant saldaus skonio, persikai yra mažai kaloringi, todėl puikiai tinka žmonėms, kurie laikosi griežtos dietos ar skaičiuoja kalorijas. Jie malšina alkį ir gali būti sveikas užkandis tarp pagrindinių valgymų. Net vakare, kai rekomenduojama nebevalgyti, persikas gali būti išimtis – suvalgytas vaisius neapsunkins virškinimo ir nesukels kaltės jausmo.
Mokslo patvirtintos savybės. Tyrimai rodo, kad persikų vartojimas palankus širdies veiklai – padeda reguliuoti kraujospūdį ir mažinti skysčių kaupimąsi organizme. Manoma, kad suvalgius tris persikus galima pastebimai sumažinti tinimų riziką. Šiuo metu mokslininkai taip pat tiria persikų sulčių naudą. Nors jose yra nemažai natūralių cukrų, persikų sultys rekomenduojamos sportininkams kaip natūralus būdas greitai atstatyti jėgas po fizinio krūvio.
Verta paminėti
- Sergantiems cukriniu diabetu persikus reikėtų vartoti saikingai, nes šiuose vaisiuose yra daug fruktozės, kuri gali paveikti gliukozės kiekį kraujyje.
- Sveikam suaugusiajam per dieną galima suvalgyti iki 10 persikų, jei nėra jokių sveikatos apribojimų.
- Besilaikantiems dietos rekomenduojama neviršyti 3–4 persikų per dieną – tai padės išlaikyti kalorijų balansą, bet kartu užtikrins pakankamą naudingųjų medžiagų kiekį.
- Žmonėms, linkusiems į stiprius nuotaikų svyravimus, patariama persikus vartoti atsargiai – iki 2 vaisių kas antrą dieną. Persikuose yra tam tikrų medžiagų, galinčių turėti įtakos nuotaikos pokyčiams, ypač jautresniems asmenims.
Maistingumas 100 g
Angliavandeniai 12 g
Baltymai 1,2 g
Riebalai 2 g
Skaidulinės medžiagos 2 g
Cukrus 10 g
Kalis 196 mg
Natris 5 mg
Magnis 19 g
Vitaminas A 38 µg
Vitaminas B6 1,3 mg
Vitaminas C 7 g
Varis 0,2 µg
100 g 51 kcal
Salotos su keptais persikais
2 porcijos
100 g 107 kcal
Ruošti 10 min.
- 2 prinokę persikai
- Šaukštas aliejaus kepti
- 70 g romaninių salotų
- 20 g gražgarsčių
- 150 g fetos
- 50 g smulkintų pekaninių karijų
Padažui:
- 4 šaukštai alyvuogių aliejaus
- 2 šaukštai citrinos sulčių
- Šaukštelis klevų sirupo (arba skysto medaus)
- Pusė šaukštelio garstyčių
- Druskos, maltų juodųjų ir baltųjų pipirų pagal skonį
GAMINIMAS. Persikus nuplauti, pašalinti kauliukus ir supjaustyti skiltelėmis. Apšlakstyti aliejumi ir kepti keptuvėje rantytu paviršiumi arba ant grotelių apie 2 min. iš abiejų pusių arba kol lengvai apskrus.
Sumaišyti visus padažui skirtus ingredientus ir gerai išplakti.
Salotas nuplauti, nusausinti, suplėšyti ir išdėlioti lėkštėse. Ant viršaus sudėti keptus persikus, susmulkintą fetą ir apibarstyti riešutais. Gausiai apšlakstyti paruoštu padažu.
Persikų salsa
4 porcijos
100 g 78 kcal
Ruošti 10 min.
- 2 prinokę persikai
- Pomidoras
- Raudona paprika
- Aitrioji paprika
- Raudonasis svogūnas
- 2 šaukštai smulkintų petražolių
- 2 šaukštai smulkintų kalendrų
- Šaukštelis cukraus
- 2 šaukštai alyvuogių aliejaus
- 2 šaukštai žaliųjų citrinų sulčių
- Druskos pagal skonį
GAMINIMAS. Persikų kauliukus pašalinti ir supjaustyti smulkiais kubeliais. Pomidorų sėklas pašalinti ir smulkiai sukapoti. Išvalyti paprikas ir susmulkinti. Svogūną kuo smulkiau supjaustyti. Vaisius, daržoves ir žoleles sumaišyti. Supilti aliejų, žaliųjų citrinų sultis, pagardinti cukrumi ir druska. Atsargiai išmaišyti. Patiekti su plokščia duonele ar tortilijų traškučiais.
Autorė Eglė Stratkauskaitė