Korsetas – vienas kontroversiškiausių drabužių mados istorijoje. Šis figūrą išraiškingai formuojantis rūbas šimtmečius buvo neatsiejama moters garderobo dalis. Ilgainiui korsetas tapo ne tik aprangos, bet ir socialinio statuso bei moteriškumo simboliu. Tačiau jo žala ilgai liko nepastebėta – korsetas ne tik deformavo moterų figūras, bet ir tapo patriarchalinės kontrolės bei galios ženklu.

 

Nekalto grožio kulto pradžia18th,Century,Fashion,Style.,Historical,Portrait,Of,A,Magnificent,Lady

 

Nors gali atrodyti, kad korsetas – būdingiausias Renesanso laikotarpio moterų drabužis, istorikai rado įrodymų, jog panašūs rūbai egzistavo jau Mino civilizacijos laikais, apie 1000 m. pr. Kr. Vienas tokių pavyzdžių – minojiečių gyvačių deivės figūrėlė, kuri vaizduojama vilkinti korsetą primenantį drabužį. Korsetą primenančių drabužių aptikta ir kituose minojiečių meno kūriniuose, kur juos dėvėjo tiek vyrai, tiek moterys. Manoma, kad pirmasis žinomas korsetas pagamintas iš lino ir vilnos. Rastas Kretoje kasinėjant kapavietę, todėl, spėjama, kad galėjo būti naudojamas apeigoms, o ne kasdieniam dėvėjimui. Panašių korsetų pavyzdžių rasta ir senovės Graikijoje – jie buvo siuvami iš lino arba vilnos, glaudžiai apglėbdavo juosmenį, dažnai dekoruoti aukso ar sidabro siūlais, karoliukais ar kitais papuošimais.

 

Bėgant laikui korsetų pavyzdžių vis daugėjo, o moterys mielai puošė jais savo liemenis. Tačiau ne visais laikais korsetai buvo priimtini. Viduramžiais kūnas laikytas nuodėmingu, todėl korsetai, dar labiau išryškinantys figūrą, buvo nepriimtini. Moterys vilkėjo ilgus, nuo galvos iki kojų dengiančius drabužius, nes patogumas buvo svarbesnis nei kūno formos.

 

Manoma, kad korsetai, kaip apatiniai rūbai, pradėti naudoti Italijoje. XVI a. Prancūzijoje tokį jų dėvėjimą išpopuliarino Kotryna Mediči – garsi Prancūzijos karalienė ir viena įtakingiausių to laikotarpio Europos moterų. Jos pristatytas aptemptas, pailgas korsetas buvo dėvimas po drabužiais. Prancūzijos dvaro damos laikė jį esminiu moters figūros patrauklumo elementu. Nenuostabu, nesKotryna Mediči garsėjo griežtais mados reikalavimais. Sakoma, kad jos dvare buvo uždrausta turėti liemenį, platesnį nei 33 cm. Ji skatino moteris dėvėti korsetus, siekdama išlaikyti idealizuotą karališką siluetą.

 

Mada, prasidėjusi lyg nekaltas grožio kultas, pamažu virto pavojinga tendencija. Iki XVI a. vidurio korsetas tapo įprastu drabužiu Europos ir Didžiosios Britanijos moterų spintose. Korsetas pradėtas tvirtinti ilgu, plokščiu banginio kaulo arba medžio įdėklu, kuris palaikė standžią jo formą. Priekyje buvo ilgas raištelis, o gale – suvarstomas užsegimas. Žinoma, kad kai kurios jaunos mergaitės dėl norimo madingo vaizdo per stipriai suverždavo korseto raištelius, dėl ko patirdavo sveikatos problemų. Vėliau rastose suknelėse ties juosmeniu aptikti nusidėvėjimai liudija, kad korsetus dėvėjo po drabužiais ir tvirtai suverždavo. Korsetai savo populiarumo viršūnę pasiekė valdant karalienei Viktorijai. 1830-aisiais juosmuo grąžintas į natūralią padėtį, dėl ko korsetas ir buvo sukurtas. Be to, jis atliko dvigubą funkciją – prilaikė juosmenį ir krūtinę. Šiuo laikotarpiu ypač išpopuliarėjo smėlio laikrodžio siluetas, tad korsetai buvo specialiai tam kuriami. Jie sutvirtinti banginio kaulu, plienu arba nendre, o raišteliai naudoti korsetui suveržti. Viktorijos laikų korsetas spaudė šonkaulius žemyn ir suspausdavo pilvą, kad liemuo atrodytų siauresnis už klubus.

 

Priešingai populiariam įsitikinimui, korsetų dėvėjimas vyrams nebuvo neįprastas. Dandizmas – XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios mados tendencija – skatino rafinuotą aprangą ir lieknos figūros siekimą, todėl vyrai dėvėjo korsetus. Karalius Jurgis IV 1821 m. karūnavimo ceremonijoje vilkėjo korsetą, sumažinusį jo juosmens apimtį nuo 139 iki 127 cm. Korsetai vyrai nebuvo skirti vien tik estetikai – jie taip pat naudoti kariuomenėje kaip atrama intensyvaus fizinio krūvio metu.

 

Korsetai iš banginio ūsų

 

Vėlyvaisiais viduramžiais moterys dėvėjo tvirtai surištus korsetus, formuojančius ir kontroliuojančius figūrą. XVI a., kartu su naujų banginių žvejybos plotų atradimu Atlante ir iš Italijos bei Ispanijos importuojamais prabangiais, tvirtesniais audiniais – šilku ir aksomu, – banginio kaulas tapo populiaria medžiaga drabužių konstrukcijai. Tiesa, vadinamasis banginio kaulas nėra kaulas, o raginė, keratininė medžiaga, panaši į nagus ar plaukus, randama aplink ūsuotųjų banginių viršutinį žandikaulį, padedanti filtruoti planktoną ir krilius. Ji yra tvirta, bet lanksti, lengvai pjaustoma į siauras juosteles, kurios buvo siuvamos į drabužių pamušalą, formuojant korsetus. XX a. pradžioje banginio kaulą pakeitė pigesni metaliniai įtvirtinimai, o 1920–1930 m. korsetus išstūmė lengvesnės juosmens juostos. Vis dėlto iki pat 1960-ųjų dauguma moterų, neatsižvelgiant į amžių ar socialinę klasę, dėvėjo įvairias korseto formas. Tik vėliau figūros kontrolę padėjo užtikrinti ne korsetas, o dieta ir mankšta.

 

Sveikatą žalojantis grožis

 

Sandariai suveržti korsetai iš tiesų galėjo būti žalingi – jie mažino plaučių tūrį, sukeldavo vidurių užkietėjimą, o reguliariai dėvint silpnino nugaros raumenis. XVIII ir XIX a. gydytojai korsetus siejo su rimtesnėmis ligomis, tokiomis kaip vėžys ar širdies pažeidimai, tačiau šie teiginiai vėliau buvo paneigti šiuolaikinių medicinos tyrimų. Daugiausia žalos padaryvo per stipriai suveržti korsetai, tačiau tai nebuvo kasdienybė. Nors moterys galėdavo susiveržti liemenį ypatingoms progoms, kasdienai korsetai turėjo būti pakankamai patogūs, kaip šiandien liemenėlė. Teiginiai, kad moterys dėl korseto negalėjo nei valgyti, nei judėti, labiau atspindi stereotipus nei realybę. 2015 m. antropologė dr. Rebecca Gibson ištyrė 24 moterų, gyvenusių 1700–1900 m., griaučius ir nustatė šonkaulių deformacijas bei netaisyklingą stuburą. Vis dėlto daugelis jų gyveno ilgiau nei tuo metu prognozuota. Tyrimas taip pat parodė, kad XVIII–XIX a. moterų juosmuo dėvint korsetą vidutiniškai siekė apie 56 cm, o natūralus Viktorijos laikų moterų juosmuo svyravo nuo 51 iki 72 cm – korsetas jį sumažino maždaug 15 cm.

 

Būdas kontroliuoti moteris

   

Pabrėždamas moters kūno lytinius skirtumus, korsetas tapo moteriško grožio simboliu. Liekno liemens moterys atrodė jaunesnės ir moteriškesnės, nes jaunų moterų juosmens ir klubų santykis paprastai siekė 0,7 (juosmuo sudarė 70 % klubų pločio), o vyrų – 0,85–0,9. Po menopauzės, mažėjant estrogenų lygiui, moterų kūno proporcijos artėja prie vyriško santykio. Maždaug nuo 1848 m., prasidėjus moterų teisių judėjimui, vis daugiau moterų atsisakė sunkių apatinių sijonų ir krinolinų, rinkosi lengvesnius, judesių nevaržančius drabužius. Korsetas ilgainiui įgavo priespaudos simbolio reikšmę. Meno istorikas Davidas Kunzle savo 1982 m. knygoje „Fashion & Fetishism: Corsets, Tight-Lacing and Other Forms of Body Sculpture“ teigė, kad korsetas buvo vienas pagrindinių Viktorijos laikų socialinių siaubų, moraliniu ir higieniniu požiūriu prilygintas mažų berniukų siuntimu į siaurus kaminus. Vis dėlto kai kurios XIX a. moterys nesutiko su tokiu vertinimu – vėlyvuoju Viktorijos laikotarpiu, kai kunigai ir žurnalistai griežtai kritikavo korsetų suveržimą kaip amoralų, kai kurios moterys sąmoningai juos verždavo dar stipriau.

 

Moterys korsetus dėvėjo beveik 400 metų, nes tuo metu svarbesni buvo ne patogumas, o socialinė padėtis ir moteriškas grožis. Korsetas buvo statuso simbolis – ribodamas judėjimą jis rodė, kad moteris gali sau leisti tarnus. Tačiau sociologas Thorsteinas Veblenas klydo teigdamas, kad korsetas trukdo moterims dirbti. Iš pradžių sietas su aristokratais, korsetas neprarado prestižo net tada, kai jį ėmė dėvėti darbininkių klasės moterys, įsigydamos pigesnių, jau pasiūtų variantų. XX a. pradžioje, prasidėjus mados revoliucijai, dauguma moterų atsisakė kaulinių korsetų ir pasirinko elastingus apatinius. Istoriniai šaltiniai rodo, kad šis pokytis buvo tiesiogiai susijęs su besikeičiančiu požiūriu į kūną. Korsetas neišnyko – jis transformavosi: pirmiausia į liemenėlę ir diržą, o vėliau jį pakeitė dieta, mankšta ir net plastinė chirurgija.

 

Autorė Monika Budnikienė