Daugumų rūšių lengvai įsimena garsus ir žmonių kalbą, išmoksta pakartoti pavienius žodžius ir frazes. Nors gabiausios didžiosios papūgos – kakadu, ara, žako, prakalbinti įmanoma ir nimfines bei banguotąsias papūgėles.

 

Misija (ne)įmanomaYoung,Handsome,Man,With,A,Beard,Posing,In,The,Zoo

 

Svajojant apie kalbantį augintinį, reikia atsižvelgti, kad šneka tik patinėliai. Nors neturi balso stygų, dėl anatominės gerklų struktūros gali pamėgdžioti žodžius. Kuo balsingesnė, triukšmingesnė rūšis, tuo geresni mokymosi rezultatai. Palankus požymis – jei paukštis savarankiškai atkartoja aplinkos garsus: telefono, durų skambutį, buitinę techniką, melodijas. Kai kurios papūgų rūšys itin gabios kalboms, kitos – mažiau. Vienos mokosi visą gyvenimą, kitos – tik jaunos (iki 2 metų). Iškalba priklauso nuo paukščio individualaus charakterio. Aktyvus, bendraujantis, smalsus augintinis čiauškės dažniau, palyginti su uždaru, ramiu, atsargiu. Taigi, mokymasis kalbėti – labiau loterija, nei premija. Tačiau svarbu žinoti, kad net nekalbantis paukštis gali bendrauti ir suprasti žodžius, susieti juos su daiktais.

 

Šeimos narys

 

Papūgos – socialūs paukščiai, laukinėje gamtoje gyvena bendruomenėmis. Moksliniai tyrimai rodo, kad jaunikliai, palikę lizdą, išmoksta bendrauti tokiais garsais, kuriuos skleidžia būrio nariai. Namuose pulką atstoja šeima, todėl augintinis perima žmogišką bendravimo būdą. Socialinė sąveika labai svarbi norint prakalbinti paukštį. Mažai naudos, jei šeimininkas išeidamas į darbą paliks įjungtą grotuvą su įrašytomis pasikartojančiomis frazėmis. Daug didesnė tikimybė išmokyti kalbėti bendraujant kasdien, susiejant žodžius su situacijomis, veiksmais, daiktais. Kadangi papūgos turi puikią klausą, svarbus balso tembras ir emocija. Kuo labiau mokymas įtrauktas į kasdienę veiklą ir šeimos gyvenimą, tuo autentiškesnė ir logiškesnė bus papūgos kalba. Pavyzdžiui, pasisveikins džiaugsmingai, atsisveikins – liūdnai.

 

Vaizdingas žodynas

 

Prijaukintos papūgos lengvai išmoksta žodžius, susijusius su mėgstamais skanėstais. Kiekvieną kartą duodant gardėsį reikia įvardinti pavadinimą: „bananas“, „obuolys“, „morka“, „sėklos“, „riešutai“. Svarbu kartoti, net jei paukštis tyli. Tikėtina, kad po kurio laiko augintinis ims skleisti panašius garsus, pagal tai, ko nori. Jeigu galima atpažinti žodį, būtina duoti atitinkamą skanėstą. Tai labai motyvuoja kalbėti, nes kaskart gauna apdovanojimą. Panašiai mokoma žodžio „labas“. Pasisveikinama kiekvieną kartą atėjus į kambarį, kuriame stovi narvas. Jeigu augintinis nenori būti vienas, ims šaukti „labas“, kad pakviestų prieiti arčiau. Frazės „viso gero“ arba „labos nakties“ tariamos kaskart išeinant iš kambario ir vakare uždengiant narvelį. Papūga susies žodžius su tuo, kad žmonės dingsta iš akiračio, ir kartos tinkamose situacijose.

 

Mokymosi metodai

 

Dažnai kyla klausimų, kiek laiko kartoti vieną žodį, kada pereiti prie naujos frazės, ar galima tarti tą patį žodį vis kita intonacija. Įrodyta, kad papūgos greičiausiai įsimena ir išmoksta žodžius, ištartus garsiai, džiaugsmingai, pakylėta emocija, bei ignoruoja monotonišką, mandagų, tylų tembrą. Nenuostabu, kad augintiniai greitai perima žodžius, kuriais šeimininkai drausmina: „Užsičiaupk“, „tylos“, „baik“, „oi, skauda“, „ką darai?“. Remiantis šiais pastebėjimais, svarbu sekti savo kalbą ir aktyviai reikšti emocijas, kurias augintinis perims nevalingai. Balsas turėtų būti aukštas, garsus, tarsi susijaudinus ar šaukiant kažką vardu. Mitas, kad išmokusi švilpauti ir mėgdžioti melodijas papūga nenorės kalbėti. Atvirkščiai – gera klausa, motyvacija kartoti aplinkos garsus rodo aukštą potencialą.

 

Lyg pas logopedą

 

Kai papūga mokosi naujo žodžio, kalba nerišliai. Bando imituoti, todėl garsai neatrodo taisyklingi. Tačiau tai svarbus žingsnis į priekį. Tęsiant pamokas augintinis įsiklausys į tarimą ir įgus kartoti taip, kaip reikia. Papūgos kalba aukštu tonu ir labai greitai. Norint įsitikinti, ar mokosi žodžių, rekomenduojama įrašyti čiauškėjimą ir pasiklausyti sulėtinto įrašo. Tai, ką triukšmaudamas skleidžia augintinis, gali būti žodžiai. Paukštis toks laimingas ir įsijautęs į pamokas, kad beria žodžius kaip žirnius į sieną. Reikia laiko ir kantrybės, kad emocijos nuslūgtų ir susiformuotų tiksli artikuliacija.

 

Drauge mokytis lengviau

 

Socialūs paukščiai greitai mokosi vienas iš kito. Planuojant auginti kelias papūgas, rekomenduojama įsigyti vieną patinėlį. Padirbėti ir išmokyti žodžių. Kai sparnuotis užaugs, subręs, po kelerių metų įsigyti jauną kompanioną. Naujokas ims mokytis iš senbuvio ir kartos tuos pačius žodžius. Sykiu įsigijus du jaunus augintinius, jie bendraus paukščių kalba, o žmonių žodžius įsimins nenoriai ir lėtai. Lygiai taip pat patinėlis, kuris aktyviai kalbėjo ir bendravo su šeimininkais, nutils, jei šalia įsikurs patelė.

 

Reikalinga ramybė

 

Mokymosi aplinka priklauso nuo papūgos temperamento, pamokų tikslo. Jeigu augintinis skatinamas susieti žodžius su daiktais, veiksmais, nereikia jokių specialių sąlygų, tinka mokyti tiek narvelyje, tiek ant stovo ar paleidus laisvai skraidyti. Norint, kad papūga įsimintų ir pakartotų konkrečius žodžius, pavyzdžiui, „Rikutis gerutis“, „Ronis šaunuolis“, „Tedis begėdis“, galima perkelti į atskirą kambarį, uždaryti duris ir langus, kad neblaškytų pašaliniai vaizdai bei garsai. Svarbu apdovanoti už bet kokius bandymus, kol galiausiai pavyks ištarti taisyklingai. Kuo ilgesnės ir sudėtingesnės frazės, pavyzdžiui, „Hugo nori sausainio“, tuo didesnio susikaupimo reikia.

 

Pamokos – kelis kartus per dieną

 

Paukščiams nėra svarbus paros laikas, tinka mokyti ryte, per pietus, vakare. Viena pamoka neturėtų trukti ilgiau kaip 30 min. Galima kartoti, jei paukštis pamiegojo, palesė ir rodo susidomėjimą bendrauti. Rekomenduojama kalbėti su papūga lyg su mažu vaiku, t. y. aiškinti, kas vyksta namuose, kalbėti apie praeitį ir ateitį, apibūdinti orą, savo nuotaiką, kalbėti apie matomus daiktus. Ypač daug kalbėti apie dalykus, kurie domina augintinį. Pavyzdžiui, jei papūgai patinka televizorius, lengvai išmoks frazių, susijusių su šiuo daiktu: „Kur pultelis?“, „pagarsink“, „ką rodo?“, „ką žiūrėsim?“

 

Gali užmiršti

 

Jeigu išmokti žodžiai nekartojami ir nepritaikomi kasdien bendraujant, papūga gali pamiršti. Tai daugeliui gyvūnų įprastas elgesys, kai dresuojant išgautas rezultatas silpnėja be papildomo paskatinimo. Štai šuo, išmokytas po komandos „labas“ pakelti priekinę koją, nustos reaguoti, jei šeimininkas to nereikalaus ilgą laiką. Kita vertus, papūgų atmintis nepalyginamai geresnė nei keturkojų. Net jei nesako kai kurių mokėtų žodžių, lengvai prisimena pakartojus pamokas.

 

Užsispyrėlių sutramdymas

 

Kai kurie sparnuočiai, įvaldę tam tikrą žodžių kiekį, nustoja mokytis naujų. Kartoja tuos pačius ir nereaguoja į šeimininkų pastangas. Galbūt papūgai nusibodo pamokos, kurias vertina kaip žaidimą. Reikėtų keisti taktiką: kartoti tas pačias frazes, kurias moka, tačiau kita intonacija. Prie žinomo žodžio pridėti naują ir kitaip plėsti frazes. Pavyzdžiui, jei moka pašaukti „Tėti“, mokyti tarti: „Tėti, kur eini?“ Galima pabandyti šnibždėti ir taip sudominti paukštį. Sukurti dialogą, skatinant ištarti žodžius, kuriuos augintinis moka. Laukinėje gamtoje paukščiai bendrauja vienas su kitu susišaukdami, todėl verta atiduoti iniciatyvą ir stebėti, kurios frazės mėgstamiausios. Jungiant papildomų žodžių, įmanoma išmokyti kažko naujo.

 

Nuolat bendrauti

 

Nuostabiausias dalykas – su kalbančiu augintiniu galima dalintis visais dienos džiaugsmais ir rūpesčiais. Nepriklausomai nuo pažangos, sparnuotis nuolat įsimins naujų žodžių. Iš pradžių tylės, bet galiausiai prabils. Daugelis paukščių suinteresuoti bendrauti ir trokšta žmogaus draugijos. Svarbu pasinaudoti šia savybe ir neslopinti papūgos garsų. Norint, kad augintinis mažiau rėkautų, reikia daugiau šnekėti, kad klausytų. Kalbėti net iš kito kambario, dainuoti, garsiai skaityti knygą, įjungti radiją ar televizorių.

 

Ne vieninteliai poliglotai

 

Papūgos – ne vieninteliai paukščiai, kurie mėgdžioja žmonių kalbą. Mainos – varnėninių šeimos paukščiai, paplitę Pietų Azijoje, pakartoja intonaciją ir garsus. Varnos ir kovai irgi gali išmokti pavienių žodžių, nors jų tarimas ne toks aiškus, palyginti su papūgomis. Vieni geriausių giesmininkų – europiniai varnėnai ir Australijos lyrauodegiai. Imituoja ne atskirus žodžius, o kalbančius žmones. Taip pat mėgdžioja sudėtingus garsus, pavyzdžiui, grandininio pjūklo veikimą.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė