Daugelis medžioklinių veislių prarado darbines savybes ir tapo dekoratyviais augintiniais. Tačiau pabėgti nuo kilmės neįmanoma. Savarankiški, nepriklausomi, energingi šunys pasižymi stipriu persekiojimo instinktu, todėl suteikia šeimininkams ne tik malonių iššūkių.

 

Du vienamePortrait,Of,German,Short,Hair,Pointer

 

Medžiotojai vienu šūviu nušauna du zuikius. Įsigiję šunį gauna ne tik kompanioną, kuris lydi į mišką ir padeda realizuoti hobį, bet ir šeimos augintinį. Tačiau yra keli niuansai, į kuriuos svarbu atsižvelgti, kad puikus medžiotojas būtų ir puikus draugas.

 

Daug metų vyravo stereotipas, kad tai neįmanomas, net nenaudingas derinys. Bijota, kad medžioklinis šuo, pajutęs komfortišką gyvenimą namuose, praras darbines savybes. Problemų kyla, jei šeima nesutaria dėl auklėjimo ir paklusnumo. Pavyzdžiui, šeimininkas siekia drausmės, o namiškiai nesilaiko ribų. Šuo turi būti valdomas visose situacijose. Jeigu namuose neklauso komandų „sėdėk“ ir „pas mane“, miške, kur daug dirgiklių, neklausys dar dažniau. O medžioklėje pasitaiko sudėtingų momentų, kai kontrolė gali išgelbėti gyvybę. Tad reikia suprasti pratybų naudą. Jeigu šuo dirbs tik medžioklės sezono metu, o likusį laiką voliosis ant sofos, praras įgūdžius. Ir nesąžininga tikėtis kažko daugiau.

 

Tai nereiškia, kad namuose laikomas keturkojis nenorės sugrįžti į laukus ir miškus. Atsižvelgiant į genetiką ir individualias savybes, daugelis išlaiko motyvaciją medžioti ir persiorientuoja vos patekę į laukinę gamtą. Žinoma, ne sezono metu reikia priminti ir kartoti įgūdžius – treniruotis ir suteikti galimybę tobulėti. Kaip šuo elgsis miške, priklauso ir nuo to, kaip auklėjamas namuose. Jeigu į augintinį žiūrima kaip į keturkojį, tikėtina, medžioklėje atliks funkcijas, kurių tikimasi. Jeigu elgiamasi kaip su vaiku, atsiras elgesio problemų, kurios apkartins gyvenimą namuose, nekalbant apie darbą lauko sąlygomis.

 

Į medžioklinių šunų kategoriją patenka daugybė skirtingų veislių. Renkantis augintinį verta atsižvelgti ne tik į darbinę paskirtį (urvinis, skalikas, kurtas, paukštšunis ir pan.), bet ir į tai, kaip lengvai dresuojamas, ar prisiriša prie vieno šeimininko, ar myli visus šeimos narius vienodai, kaip sutaria su vaikais ir kitais gyvūnais. Dar geriau – pasikalbėti su žmonėmis, kurie augina pasirinktos veislės atstovą ir turi daugiau patirties.

 

Tik šeimos augintinis

 

Daugybė medžioklinių veislių ilgainiui tapo dekoratyviniais kompanionais. Tai nesibaigiantis procesas. Žavi ne tik išvaizda, bet ir praktinės savybės, pavyzdžiui, mažas dydis, trumpas, lengvai prižiūrimas ar šiurkštus, nesišeriantis kailis. Dauguma terjerų, bigliai, spanieliai, taksai, retriveriai, seteriai – anksčiau buvę darbiniai šunys, šiandien dažnai laikomi tik kaip šeimos augintiniai. Pakeitus veisimo kryptį, susilpnėjo medžioklės įgūdžiai, padidėjo orientacija į žmogų ir bendrystę. Svarbu įvertinti lūkesčius, jei veislė pasirenkama ne darbui laukinėje gamtoje, o gyvenimui namuose. Medžioklinis šuo gali būti šaunus augintinis, jeigu auklėjamas atsižvelgiant į temperamentą.

 

Svarbu prisiminti prigimtį, kuri įtvirtinta genuose per šimtus metų. Daugelis medžioklinių šunų įpratę priimti sprendimus savarankiškai – taksai vaiko lapes ankštuose, tamsiuose urvuose be šeimininko pagalbos ir kliaunasi tik savo patirtimi; spanieliai ir paukštšuniai brenda į šaltą vandenį, iriasi per meldus ir neša pašautą antį; laikos dideliu atstumu vejasi šerną, užspendžia į kampą ir išlaiko pozicijas, kol neatskuba medžiotojas. Motyvacija ir susikaupimas atlikti savo užduotį yra toks didelis, jog nebaugina dirgikliai: aštrūs ir painūs brūzgynai, šūvių garsai, net sužeistas žvėris, kuris ginasi. Drąsūs, savimi pasitikintys augintiniai nėra klusniausi mokiniai dresavimo mokykloje. Jie nemotyvuoti aklai paklusti ir įtikti, todėl reikia daugiau pastangų ir kantrybės.

 

Ištvermė ir aktyvumas – dar viena medžioklinių veislių savybė. Įpratę įveikti didelius atstumus uždaryti namuose gali jaustis apriboti. Reikalingas optimalus fizinis krūvis ir galimybė palakstyti be pavadėlio. Nereikia pamiršti psichinės stimuliacijos. Tai darbiniai šunys, kurie dievina permainas, iššūkius, protines užduotis. Nuobodu dienų dienas gulėti ant sofos. Augintiniai turi turėti konkrečią funkciją, jog galėtų realizuoti savo prigimtį. Būtina socializacija nuo mažų dienų, kad įprastų prie miesto triukšmo ir žmonių gausos.

 

Instinktas vytis

 

Medžioklinėms veislėms būdingas noras persekioti judančius objektus, kurie asocijuojasi su medžiojamu grobiu. Tai gali būti negyvi (kamuoliai, vėjo genamos šiukšlės, automobiliai) ir gyvi (bėgantys žmonės, dviratininkai, kiti šunys, katės, paukščiai) objektai. Šuo nebūtinai reiškia agresiją, tačiau vejasi iš smalsumo, norėdamas sugauti ir atnešti šeimininkui. Tikisi pagyrimo ir paskatimo, bet sulaukia drausminimo. Auklėjimo klaidos gali padidinti problemą, todėl būtina reaguoti taip, kaip situaciją mato keturkojis.

 

Jeigu šuo vejasi, tačiau pašauktas vardu ir komanda „pas mane“ atbėga pas šeimininką, duoti skanėstą. Jeigu pašauktas sustoja ir atsisuka į žmogų, džiaugsmingai suploti rankomis ir parodyti ketinimą bėgti priešinga kryptimi. Kai šuo susidomi ir atbėga, apdovanoti. Jeigu šuo nereaguoja, bet vis dar stovi ir žiūri, parodyti skanėstą ir dar kartą pakartoti komandą „pas mane“. Kai atbėga, duoti skanėstą. Jeigu keturkojis nereaguoja į komandą ir toliau vejasi objektą, sugauti šunį, prisegti pavadėlį ir pasišalinti iš situacijos. Šuo turi suprasti, kad neklausydamas neteks galimybės laisvai lakstyti. Kitą sykį vedžioti tik su ilgu pavadėliu (beveik 10 m) ir leisti pasikartoti įvykiams. Jeigu šuo ir vėl bėga paskui objektą, nereaguoja į komandą, priminti dirželį koja. Paprastai šuo sustoja ir žengia link šeimininko, norėdamas sumažinti spaudimą kakle. Pašaukti ir apdovanoti skanėstu. Jeigu primynus pavadį šuo lieka stovėti vietoje arba veržiasi link judančio objekto, švelniai traukti į save, pasakyti komandą „sėdėk“. Jeigu įvykdo, duoti skanėstą ir pasišalinti iš situacijos.

 

Mokymus reikia kartoti ilgai ir kantriai, kol šuo supras, kad atsisakęs grobio gaus gardų kąsnelį. Lygiagrečiai stiprinti ryšį su augintiniu, kad šeimininko dėmesys būtų svarbesnis nei dirgiklis. Užtikrinti psichologinę stimuliaciją siūlant medžioklę imituojančių žaidimų. Daugeliui patinka atnešti numestą žaislą arba uostyti pėdsakus, ieškoti paslėptų daiktų. Urvinės veislės, pavyzdžiui, taksai, mėgsta rausti žemę, todėl nuosavame kieme, siekiant apsaugoti daržus ir gėlynus, vertėtų suteikti aptvertą plotelį fizinei veiklai.

 

Jeigu nesiseka drausminti ir jaunas šuo puldinėja, tempia pavadėlį, rekomenduojama nelaukti ir kreiptis į patyrusį dresuotoją, turintį patirties su medžioklinėmis veislėmis.

 

Populiariausių TOP 10

   

Labradoras retriveris. Viena mylimiausių veislių pasaulyje. Nors įprasta matyti kaip šeimos augintinius, kai kuriose šalyse vis dar naudojami medžioklei. Specializacija – atnešti iš vandens nušautą antį. Stabilaus temperamento, draugiški, lengvai dresuojami. Tinka šeimoms su vaikais. Nesudėtinga prižiūrėti trumpą kailį.
Auksaspalvis retriveris. Charakteriu panašūs į giminaitį labradorą. Puikūs šeimos augintiniai. Švelnūs, ištikimi, žaismingai, lengvai auklėjami. Dažnai naudojami kaip terapiniai šunys arba pagalbininkai žmonėms su negalia. Būtina dažnai šukuoti, kad nesusidarytų sąvėlų. Būdingas sezoninė kailio kaita.
Biglis. Anksčiau naudoti kiškių medžioklei. Šiandien žinomi kaip puikūs miesto augintiniai. Vidutinio dydžio, tvirto kūno sudėjimo, ištvermingi, žaismingi, smalsūs. Kūnas padengtas trumpais plaukais, todėl nereikia išskirtinės priežiūros. Pasižymi geru apetitu, todėl nekontroliuojant pašaro gali nutukti.

 

Jagdterjeras. Sena vokiečių medžioklinė veislė, sukurta gaudyti smulkų grobį: kiaunes, voveres, žiurkes. Žaismingi, bet sudėtingo charakterio. Bebaimiai, pasitiki savimi, linkę konfliktuoti su kitais šunimis. Šalia reikia patyrusio vedlio. Gana sunkiai dresuojami. Nepaisant nedidelio dydžio, nėra sofos augintiniai. Reikalingas fizinis krūvis. Tinka sportui ir kaip sarginiai šunys.
Foksterjeras. Labas energingi, temperamentingi, sumanūs, nuobodžiaudami gali prisigalvoti veiklos. Nemažai loja, mėgsta rausti žemę, gali apgadinti baldus. Nors tenka mokyti gerų manierų, lengvai įsimena cirko triukus. Reikalinga socializacija ir šeimininkas – autoritetas. Stiprus medžiojimo instinktas, todėl gali nesutarti su katėmis.
Taksas. Dėl ilgo liemens ir trumpų kojų – viena labiausiai atpažįstamų veislių. Protingi, savarankiški, išradingi, turi humoro jausmą. Draugiški iš prigimties, stabilaus būdo, neagresyvūs. Nepaisant nedidelio ūgio, tampa autoritetu kitiems šunims. Greitai perpranta šeimininkų silpnąsias vietas, todėl pradeda manipuliuoti ir vadovauti. Nesiskundžia apetitu, nenormuojant ėdesio nutunka.
Spanielis. Išsiskiria ilgomis ausimis ir džiaugsmingu charakteriu. Energingi, mėgsta žaisti – sekti pėdsakais ir atnešti numestą daiktą. Triukšmingai reiškia emocijas, linkę paloti. Tinka šeimoms su vaikais ir kaip pirmas augintinis gyvenime. Būtina prižiūrėti ilgą kailį.
Vengrų vižlas. Išskirtinės raudonai rudos spalvos, trumpo kailio, prisitaiko tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Priskiriami didesnių nei vidutinio dydžio keturkojų kategorijai. Meilūs, prieraišūs, lengvai dresuojami. Pasižymi aukštu intelektu. Sukuria stiprų ryšį su šeimininku, jautrūs žmonių nuotaikoms ir moka prisitaikyti. Tinka dalyvauti varžybose.
Veimaraneris. Žinomi dėl lojalumo, prieraišumo ir noro būti šeimos dalimi. Puikūs kompanionai žygiams gamtoje ir žaidimams parke. Protingi ir energingi, todėl reikia fizinio ir protinio krūvio. Stiprūs grobio persekiojimo ir saugojimo instinktai, todėl budriai gina namus. Pilkšvas kailis atrodo egzotiškai, o priežiūra nesudėtinga.
Airių seteris. Spinduliuoja raudonai rudu puošniu kailiu ir beribe energija. Elegantiški ir aristokratiški su nepažįstamaisiais, džiaugsmingi ir vėjavaikiški su saviškiais. Entuziastingi medžiotojai, todėl reikia suvaldyti veržlumą ir spontaniškumą. Tinka šeimoms su vaikais. Būtina reguliariai šukuoti, nes šeriasi.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė