Bestselerių autorė Lauren Roberts: „Visada egzistuoja personažai, kurie man labiau patinka nei kiti“

Lauren Roberts, nuotraukos aut. Zachary J. Goldsmith

Lauren Roberts – pasaulinio bestselerio „Bejėgė“ autorė, dvidešimt dvejų metų kūrėja, pilna prieštaravimų. Užaugusi gamtos apsuptyje Mičigano valstijoje, JAV, šiandien ji turi šimtus tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose ir yra žinoma visame pasaulyje. Lauren mėgsta megzti, dalyvauti lazerių mūšiuose, gulėti hamake, spalvinti sudėtingus ornamentus ir ieškoti netikėtų žodžių, kurie anksčiau ar vėliau atsiduria jos knygose.

Pas Lietuvos skaitytojus jau atkeliavo pirmoji romantinės fantastikos serijos „Bejėgė“ knyga, kurią į lietuvių kalbą išvertė Viktorija Uzėlaitė, o išleido leidykla „Alma littera“. Praėjusių metų vasarą JAV pasirodė antroji serijos dalis – „Powerful“, o sėkmės įkvėpta ir „The New York Times“ bestselerių viršūnes pasiekusi autorė netrukus baigė rašyti ir trečiąją dalį – „Fearless“. Amerikoje ši knyga turėtų pasirodyti jau netrukus. Lietuvoje antroji dalis bus išleista rugpjūtį, o trečioji – kitų metų sausį.

Lauren Roberts buvo vos aštuoniolikos, kai pati išleido pirmąją serijos knygą „Bejėgė“. Ji sako nesitikėjusi, kad ši istorija virs visa serija, juolab kad pati knyga nuo pradinės versijos iki galutinio varianto smarkiai pasikeitė.

Šiandien „Bejėgė“ JAV tampa ypač aktuali – knygoje nagrinėjamos socialinės nelygybės, pasipriešinimo autoritarinei valdžiai ir asmeninės kovos už išlikimą temos. Siužetas atskleidžia, kaip autoritarinė valdžia bet kokiomis priemonėmis siekia išsaugoti savo galią, primena diskusijas apie valdžios piktnaudžiavimą ir ribojamas pilietines laisves.

Romanas „Bejėgė“, skirtas skaitytojams nuo šešiolikos metų, nukelia į Ilijos karalystę – pasaulį, kuriame klesti tik įtakingieji ir galingieji. Šalį nusiaubęs maras nusinešė daugybę gyvybių, tačiau išlikusius apdovanojo ypatingomis galiomis: greitieji tapo dar greitesni, stiprieji – nenugalimi, o tūnoję šešėliuose išmoko patys pavirsti šešėliais. Tik paprasti žmonės liko tokie, kokie gimė – be jokių galių.

Niekam nereikalingus prasčiokus Ilijos karalius nusprendžia ištremti iš šalies. Kartu su jais išvykti privalėjo ir pagrindinė knygos herojė Pajedina. Tačiau ji lieka – vienintelis būdas išgyventi sausakimšame mieste yra apsimesti aiškiarege ir susilieti su elitu.

Atsitiktinai išgelbėjusi vieną iš Ilijos princų, Pajedina patenka į Valymo žaidynes – žiaurias varžybas, kuriose elitas demonstruoja savo galias. Jei jos nenužudys priešininkai, tai, sužinojęs apie jos tikrąją kilmę, padarys princas. Merginai tenka kovoti ne tik dėl išlikimo, bet ir su vis stiprėjančiais jausmais princui.

Serijos autorė prisipažįsta, kad šiandien nebūtų ten, kur yra, jei ne knygų mėgėjų bendruomenė „TikTok“ tinkle – „BookTok“. Vaizdo įrašus šiai platformai Lauren pradėjo kurti šešiolikos: ji skaitė daug knygų, o vieną dieną tiesiog gyvai paskaitė universitete rašyto rašinio ištrauką. Perskaičiusi raginimus išleisti knygą, Lauren tik nusijuokė – juk tai atrodė visiškai neįmanoma.

Mintis apie „Bejėgę“ autorę aplankė duše. Pradėjusi rašyti, ji dalijosi ištraukomis su bendruomene ir taip subūrė ištikimų sekėjų būrį. Kai knyga buvo išleista, Lauren jau turėjo ištikimą skaitytojų armiją. Beje, pirmąją „Bejėgės“ dalį ji išleido pati, pabėgusi iš universiteto į gimtuosius namus Mičigane. Antrosios ir trečiosios knygų leidybą perėmė leidykla „Simon & Schuster“, o tai leido kūrinius išversti į daugybę kalbų ir pristatyti juos pasauliui.

Kaip Lauren Roberts ir įprasta, į lietuvių skaitytojų klausimus ji atsakė trumpais vaizdo įrašais – bet, žinoma, ne į visus. Klausimus autorei pateikė Laisvė Radzevičienė.

Nors pasaulio skaitytojus jūsų romanas pasiekė dar 2023-aisiais, mes tik šiemet turėjome galimybę lietuviškai skaityti pirmąją trilogijos dalį. Kaip manote, ar skirtingų šalių skaitytojai jūsų knygas supranta skirtingai?

Tikrai manau, kad skaitytojai skirtingose šalyse mano knygas suvokia skirtingai. Tai, ko gero, priklauso nuo to, kokioje aplinkoje augai, kur esi savo gyvenimo kelyje, kokių patirčių esi turėjęs arba neturėjęs.

Jūsų herojai knygoje apdovanoti ypatingomis galiomis. Knygų pasaulyje galia gali būti bet kas. O kas, jūsų manymu, yra tikroji galia realiame gyvenime? Ar gyvenimiški žaidimai kartais persikelia į jūsų kūrybą?

Esu tikra, kad tikroji galia – paprastai tariant – yra savo vertės suvokimas. Kai atrandi save ir supranti, ką gali pasiekti, ko esi pajėgus imtis, tampi stiprus. Ir tai, mano akimis, yra didžiulė galia.

Realiame gyvenime neturėjau panašių išbandymų, kokius patiria veikėjai „Bejėgėje“ – visi įvykiai kilo iš mano vaizduotės. Fantastinį pasaulį pradėjau kurti nuo personažų: stengiausi kuo geriau juos suprasti ir išanalizuoti. Tada istorija natūraliai susidėliojo aplink juos. Tikiu, kad visada lengviau pradėti, kai turi stiprų personažų pagrindą – aplink jį jau gali auginti ištisą pasaulį.

Ar braižote knygos schemas? Kiek situacijų jūsų knygose yra sąmoningai suplanuota, o kiek gimsta spontaniškai?

Tikrai kuriu savo knygų planus. Tik klausimas, ar jų laikausi! Bet kuriuo atveju visada nusistatau tris svarbiausius ramsčius: pradžią, vidurį ir pabaigą. Tai man padeda išlaikyti kryptį ir suprasti, kaip kiekviena scena turėtų vystytis, kad natūraliai pereitų iš vieno ramsčio į kitą.

Scenas dažniausiai kuriu spontaniškai – leidžiu veikėjams parodyti, ką jie nori veikti. Žinoma, rašyti pradedu jau turėdama bendrą supratimą, kaip turėtų atrodyti kiekvienas skyrius ir kas jame galėtų nutikti, tačiau kartais planai susijaukia. Vis dėlto daugeliu atvejų žinau knygos struktūrą ir kryptį – tik palieku sau šiek tiek laisvės, kad rašymas būtų smagesnis.

Ar kartais sapnuojate herojus iš savo knygų?

Kol kas nesu susapnavusi nė vieno. Tikiuosi, kada nors taip nutiks – būtų smagu, nors gal šiek tiek ir baugu. Tačiau naktimis tikrai dažnai galvoju apie savo knygas – apie siužeto spragas, kurias reikėtų pataisyti, ar dialogų eilutes, kurias norėčiau pakeisti. Prieš užmigdama mėgstu pasinerti į dienos prisiminimus ir svajones.

Gali būti, kad kai kuriems savo knygų herojams jaučiate didesnę simpatiją nei kitiems? Ar ši simpatija kartais nuveda jus ne visai ten, kur planavote?

Tikrai esu šališka! Yra personažų, kurie man patinka labiau nei kiti – turbūt nieko keisto, kad tai atsispindi ir mano rašyme. Noriu su jais praleisti daugiau laiko, o tai reiškia, kad jie dažniau pasirodo puslapiuose, gauna daugiau scenų, o kartais netgi perima dalį mano pačios pasaulio suvokimo – juk stengiuosi įlįsti į jų galvas ir mintis.

Kad ir kaip moderniai rašytų šiuolaikiniai rašytojai, vis dėlto svarbiausios istorijos yra senos kaip pasaulis. Ar tikite, kad meilė viską nugali?

Tikrai tikiu, kad meilė nugali viską. Ji gali būti įvairi – romantinė, šeimyninė, draugiška. Bet kuriuo atveju tai – nepaprastai stipri jėga.

Ar kurdama knygą galvojote, kad jūsų istorijos galėtų virsti kino serialu?

Niekada net neįsivaizdavau, kad šios knygos galėtų virsti televizijos serialu – tai atrodo visiškai beprotiška, nerealu ir tiesiog neįtikėtina! Bet man būtų nuostabu pamatyti, kaip mano knygos ir veikėjai atgyja. Tad – laikau kumščius!