Nors cirką žmonės mėgo nuo seniausių laikų, tačiau nuo XVIII a. du šimtmečius trukę pasirodymai visiškai sugriovė įsitikinimą, koks turėtų būti cirkas. Ši pramogų vieta laikyta nusikaltimų, ydų ir seksualinio priekabiavimo lopšiu. Vyrai spoksodavo į pusnuoges moteris, vilkinčias triko. Sklido gandų net apie prostituciją ir sandorius su kišenvagiais. Tad koks iš tiesų buvo cirko kelias?

 

Pramoga visiems socialiniams sluoksniamsCircus,Performers,On,Arena,Background.,Vector,Cartoon,Illustration,Of,Female

   

XIX a. iš vieno Amerikos miestelio į kitą keliaudavo klajojantis cirkas. Garsus šurmulys kaipmat pranešdavo gyventojams, kad jie gali ruoštis kelias dienas truksiančiai šventei. Miestelis atgydavo, aidėdavo pasigėrėjimo šūksniai ir smagūs pokalbiai stebint energingus pasirodymus. Galiausiai nuostabi akimirka subliūkšdavo vos išvykus cirkui, o miestelis vėl grįždavo prie įprasto ritmo. Visa ši graži kuriamos cirko pasakos istorija siekia senovės Romos laikus. Tiesa, žodis „cirkas“ turėjo visiškai kitokią reikšmę, nei jį suprantame šiandien. Circus Maximus – seniausia ir didžiausia viešoji erdvė Romoje. Tribūnose sėdėdavo tūkstančiai žmonių, kurie stebėdavo žirgų traukiamų vežimų lenktynes ar gladiatorių kovas. Pasakojama, kad vienoje tokių kovų gladiatoriai galynėjosi su dvidešimt dramblių. Šie renginiai tapo puikiu įkvėpimu cirkui. Niukasle prie Laimo 1742 m. gimęs Philipas Astley vadinamas cirko tėvu, nes surado būdą, kaip pakerėti žiūrovus ištreniruotų žirgų triukais. P. Astley su žmona Patty įkūrė jojimo mokyklą Londone, kur abu mokė jojimo paslapčių ir siūlė stebėti žirgų pasirodymus. Negana to, žiūrovai galėjo mėgautis gyvai atliekama muzika. Apie tai greitai pasklido kalbos, netrukus apie šiuos pasirodymus kalbėjo netgi visas Paryžius, todėl atliekamus triukus jiedu papildė akrobatais ir klounais. Pora žinojo, kaip pritraukti žmonių iš visų socialinių sluoksnių. Greitai ši pramoga tapo visuotiniu renginiu. P. Astley pastatė areną su stogu, kad publika galėtų mėgautis pasirodymais ištisus metus. XVIII a. antroje pusėje cirką papildė dresiruoti žvėrys, akrobatai ir klounai. XIX a. įvykusi pramonės revoliucija buvo tai, ko išties reikėjo cirkui, kad jį išvystų kuo daugiau žmonių. Technologijų pažanga palengvino susisiekimą ir transportavimą. XIX a. viduryje Didžiojoje Britanijoje veikė šimtai cirkų. Artistiškas jodinėjimas ir toliau buvo pagrindinė atrakcija, tačiau atsirado daugybė kitų pramogų. Nepaisant iš pažiūros lengvabūdiško šou, cirkas buvo sunkus verslas. Nors kai kurie cirko savininkai, tokie kaip George‘as Sangeris, užsidirbo turtus, daugelis mirė be cento kišenėje.

 

Nuodėmių ir smurto šou

 

Cirko pasirodymai buvo puiki proga susikaupusį pyktį parodyti viešai. Maža to, už palapinių vyko azartiniai lošimai ir liejosi alkoholio upės. Pasakojama, kad retas renginys apsieidavo be kovos ar neramumų. Atlikėjai buvo samdomi ne tik dėl talento, bet ir gebėjimo muštis. Vienos baisiausių tokių muštynių užfiksuotos 1853-iaisiais. Hipodromo karu pavadintose muštynėse metu cirko trupė negalėjo dvi dienas išvykti iš Somerseto, Ohajo valstijoje, dėl kovų su vietiniais. Daug žmonių sunkiai sužeisti, buvo netgi žuvusiųjų. Be muštynių, smalsuolius traukė seksualūs moterų ir vyrų pasirodymai. Akrobatai dėvėjo aptemptus odos spalvos drabužius. Atrodė, kad jie nuogi žengia į sceną, todėl nesusilaikę žiūrovai nuolat iš minios rėkė, švilpė ir kartojo nešvankias replikas. Manoma, kad cirke klestėjo prostitucija.

 

Keistuolių pasirodymai

 

Dar viduramžiais fiziškai deformuoti žmonės traukė praeivių žvilgsnius, todėl pirmojo cirko rengėjai greitai suprato, kad šie nelaimėliai – puikūs pramogų objektai, o minios plūs jų pamatyti. Vienas pirmųjų tokių pavyzdžių – Italijoje, Genujos dvare, gimę dvynukai. Nors vienas iš dvynių atrodė įprastai, jo brolio kūnas tiesiog buvo priaugęs ir kabojo ant krūtinės. Kai nesinorėdavo žmonių dėmesio, pirmasis dvynys tiesiog paslėpdavo kitą po apsaustu. XIX a. cirkas neįsivaizduotas be keistuolių pasirodymų. Žiūrovai linksmindavosi, tyčiodavosi ir persekiodavo atlikėjus. Ant cirko scenos nuolat lipdavo keistai suaugę dvyniai, neįgalieji, barzdotos moterys. Tokių žmonių pasirodymai buvo populiarūs tavernose ir mugių aikštėse. XVIII a. be rankų gimęs Matthiasas Buchingeris linksmino minias nuostabiais magijos ir muzikiniais gebėjimais Anglijoje, o vėliau Airijoje. Tamsaus gymio ir neįgalūs žmonės, siekiant pritraukti žiūrovų, dažnai eksponuoti kaip nežinomos rūšies atstovai. Retos ligos ar būklės tapo puikiu būdu pasipelnyti. Sergantys mikrocefalija – būkle, susijusia su intelekto negalia, kuriai būdinga maža galva ir smulkus kūnas, buvo laikomi trūkstama žmonijos grandimi arba jau išnykusios rasės pavyzdžiais. Dėl hipofizės sutrikimų neužaugę asmenys buvo ypač populiarūs. Achondroplazija sergančius žmones, kurių galva ir galūnės neproporcingos kūnui, pristatydavo kaip egzotiškos rūšies atstovus. Berankius ir bekojus vadindavo žmonėmis-gyvatėmis, žmonėmis-ruoniais ir pan. Tokių keistuolių pasirodymai vykdavo kartu su gyvūnų triukais, akrobatais ir žirgų šou. Visa tai krovė turtus ne ant scenos lipusiems keistuoliams, o tokio cirko savininkams. Tiesa, visgi kai kurie nelaimėliai sugebėjo pelnyti šlovę ir pasitraukė iš cirko, patys keliavo po šalį ir traukė minias žiūrovų. Keistuolių pasirodymai Amerikoje išliko populiarūs iki 1940-ųjų, kai paaiškėjo tikrasis išnaudojimo pobūdis. Tuomet jie visiškai uždrausti.

 

Tradicinio cirko eros pabaiga

 

Kai XIX a. pabaigoje cirkas atvyko į Noridžo miestą Anglijoje, visi buvo apstulbę. Įprastas vežimas svėrė dešimt tonų, jį tempė keturi žirgai su karališkais pakinktais. Visi medžio raižiniai ant vežimo buvo paauksuoti. Cirko liūtas Neronas ir ėriukas sėdėjo kartu prie cirko savininko žmonos kojų. Paskui ėjo kupranugarių virtinė, dramblių banda, daugybė kostiumuotų personažų, egzotiški gyvūnai traukė žvilgsnius narvuose arba vedami dresuotojų. Per Antrąjį pasaulinį karą paauksuota karieta parduota, o cirko savininkui valdžia uždraudė užkimšti kelius įspūdingomis, bet lėtai judančiomis procesijomis.

 

XX a. daugėjo naujų pramogų. Atsiradus kino teatrams, cirkas turėjo rasti būdų, kaip vėl sudominti žmones, tačiau šįkart be keistuolių pasirodymų. 1920-aisiais prasidėjusi Didžioji depresija vieną po kito žlugdė cirko pasirodymus, atlikėjams teko krautis lagaminus ir ieškoti kitų būdų, kaip užsidirbti pinigų. Antrojo pasaulinio karo metais cirko poreikis išaugo, nes nuolatinė įtampa veikė visus. Vienintelis būdas vėl pakelti nuotaiką buvo cirko atlikėjų pasirodymas. Tačiau netrukus cirką vėl ištiko krizė. 6-ajame dešimtmetyje Amerikos namų ūkiuose televizorius tapo norma, atrodė, kad kitos pramogų formos nereikalingos. Netrukus liko tik trylika cirkų, o 1956 m. pasirodymai perkelti į uždaras patalpas. Prasidėjus šaltajam karui cirkui teko dar kartą persitvarkyti, nes įsigalėjus judėjimui dėl pilietinių teisių Amerikoje rasistiniai pasirodymai tapo nepriimtini. Kai 1970-aisiais prasidėjo kova už gyvūnų teises, cirkas gavo dar vieną smūgį. Tačiau, nepaisant visko, šiuolaikinis cirkas atsitiesė – prasidėjo nauja jo era, kurioje svarbūs talentingų atlikėjų akrobatiniai triukai.

 

Autorius Monika Budnikienė