Kaip atsigauti po nutrūkusių santykių?

Nutrūkę santykiai – ne nutrūkęs gyvenimas, nors iš pradžių taip gali atrodyti. Jeigu partnerystė buvo ilgalaikė, skyrybos gali sukelti panašių sunkių jausmų, kokių sukelia gedulas po artimojo netekties. Tai visiškai natūralu, nereikia to vengti ar gėdintis. Geriausia, ką galite padaryti, tai padėti sau greičiau atsistoti ant kojų. Kaip tai padaryti?

Nebrėžti ribų

Gana dažnai po skyrybų žmonės sau nusistato griežtas ribas. Pavyzdžiui, iki kitos savaitės būtina atnaujinti savo profilį pasimatymų programėlėje, jau rytoj sudeginti visas bendras nuotraukas su buvusiu mylimuoju, vėliausiai per ateinantį mėnesį nueiti į pasimatymą. Tokie terminai ateina ir praeina, o sau duoti pažadai dažnai ir lieka kyboti ore. Nesprauskite savęs į rėmus, leiskite įvykiams natūraliai tekėti sava vaga. Kai ateis laikas, ateis ir nauji santykiai. Dirbtinai sprausdami save į tam tikrus rėmus tik keliate papildomą stresą ir galimai stabdote tai, kas turi įvykti natūraliai.

Nebūti sau pernelyg griežtiems

Nėra apibrėžto laiko, kiek normalu liūdėti po skyrybų. Kaip ir nėra (ne)tinkamų jausmų, kurie jaučiami tokioje situacijoje. Vieni žmonės liūdi, kiti pyksta, treti tiesiog negali patikėti ir nesupranta, kas iš tiesų įvyko. Būna ir taip, kad nejaučiama nieko, apninka apatija. Visi šie variantai normalūs, nereikia savęs versti kaip nors jaustis ar kaip tik kažko nejausti. Laiku išgyventos emocijos leidžia lengviau paleisti visą sunkumą ir vėliau sėkmingai kurti ateities gyvenimą. Tai, ką užgniaužiame ir neleidžiame sau išjausti, nešiojamės širdyje it sunkų akmenį, kuris primena apie save vėliau gyvenime ir su kuriuo vis tiek anksčiau ar vėliau tenka stoti į akistatą.

Nebijoti kreiptis pagalbos

Po skyrybų dažnai apninka slegiantys ir bauginantys jausmai, stiprus vienišumo jausmas, baimė dėl ateities, net sudreba savigarba… Susidoroti su tuo vieniems gali būti sunku ar net neįmanoma. Todėl reikėtų nebijoti kreiptis pagalbos. Vienu atveju užtenka išsikalbėti su artimaisiais, draugais, įkvepia jų palaikymas, šilti žodžiai, suvokimas, kad kažkas myli ir vertina. Sunkesniu atveju gali prireikti specialisto pagalbos. To nereikia gėdytis, bijoti – lankytis pas psichoterapeutą taip pat normalu, kaip ir eiti pas šeimos gydytoją. Specialisto pagalba ypač rekomenduojama, jeigu sunkūs jausmai užsitęsė, trukdo normaliai kasdienei veiklai, yra intensyvūs, kyla suicidinių minčių.

Neromantizuoti buvusių santykių

Ne veltui sakoma, kad dažnai suprantame, ką turėjome, kai to netenkame. Taip gali nutikti ir po skyrybų, ypač kai asmuo nebuvo jų iniciatorius ir santykių griūtis netikėta. Staiga pasimiršta visos partnerio blogybės, erzinę dalykai ir buvusysis tampa idealus. Iš tiesų dažnai gedima ne realių nutrūkusių santykių, ne realaus prarasto žmogaus, o savo pačių susikurtų fantazijų, kas galėjo būti, jei… Psichologai įspėja, kad įsisukti į tokius apmąstymus labai pavojinga, nes jiems nėra galo ir viskas galiausiai įgauna obsesinio kompulsinio sutrikimo atspalvių. Vėl ir vėl galvojama, kas buvo, o dar dažniau – kas galėjo būti, jei… Praeities nepakeisime, tad toks mąstymas tik be reikalo eikvoja energiją ir kelia nereikalingą stresą, neleidžia judėti pirmyn. Juk jeigu iš tiesų kartu būtų buvę taip gerai, kartu ir būtumėte, o ne bandytumėte susitaikyti su skyrybų faktu.

Gerbti tai, kas buvo

Galima ir priešinga reakcija: po skyrybų buvę santykiai ir buvusi antroji pusė trypiama su žeme ir menkinama iki negalėjimo. Vienais atvejais tai vyksta įskaudinto žmogaus galvoje, kitais viskas įgauna realų pavidalą: prasideda viešos patyčios, menkinimas, kito skaudinimas, bandymas įrodyti, koks jis menkas… Prisiminkite, kad kažkada tuo žmogumi tikėjote, mylėjote, kūrėte bendrą gyvenimą ir turėjote ateities planų. Tai, kad viskas sugriuvo, nereiškia, kad viskas buvo blogai praeityje. Gerbkite buvusį bendrą gyvenimą, padėkokite už tai, ką patyrėte gero, ką išmokote. Juk, jeigu kažkada pasirinkote būti su tuo žmogumi, radote jame kažką artimo ir gražaus. Jeigu labai norisi išlieti piktus jausmus, verčiau tai daryti rašant dienoraštį, kalbantis su draugais, o gal psichologo kabinete, bet ne socialiniuose tinkluose ar kitoje viešoje erdvėje, kur tai žemintų buvusį partnerį. Ilgainiui suprasite, kad skaudindami kitą skaudinate ir save, tai tikrai neveda prie išgijimo.

Paleisti buvusį partnerį

Kai žmogus nėra skyrybų iniciatorius, dažnai jam labai sunku paleisti buvusią antrąją pusę. Partneris vis dar akylai sekamas socialiniuose tinkluose, informacijos bandoma išgauti iš bendrų draugų, kartais žmogus net sekamas fiziškai, tarsi netyčia susitinkant, stebint jį dažnai lankomose vietose. Tai prilygsta šašo krapštymui gyjant žaizdai. Kuo giliau kasama, tuo labiau skauda ir tuo ilgiau trunka gijimo procesas. Taip, kai kurie žmonės po skyrybų sugeba likti draugais, bet tai reta. Netgi tokiu atveju bent pačioje pradžioje reikėtų duoti laiko ir erdvės sau, išsilaižyti žaizdas ir tik tada tęsti platonišką bendravimą.

Neskubėti nerti į naujus santykius

Rodos, kai kurie tiesiog nesugeba būti vieni – vos nutrūkus vieniems santykiams jau užmezga naujus. Tai gali atrodyti kaip sėkmės ženklas, kad asmuo nestovi įstrigęs praeityje ir geba prisitaikyti prie kintančio gyvenimo. Vis dėlto specialistai pataria neskubėti. Skyrybos – sunki patirtis, būtina sau duoti laiko ją išgyventi, išjausti. Tik taip viską galėsite palikti praeityje ir buvusių santykių šešėlis netemdys būsimų santykių. Pernelyg didelis skubėjimas gali būti susijęs su noru keršyti, įrodyti savo vertę, o tai nėra tinkamas pagrindas naujiems sėkmingiems santykiams. Leiskite sau kurį laiką pabūti vieniems, nebijokite vienatvės. Ji suteikia erdvės geriau suprasti, kas ir kodėl įvyko, geriau pažinti save, suvokti, ko tikitės iš santykių ateityje, o kokių klaidų nenorėtumėte kartoti.

Autorius Jūratė Survilė