Kur ieškoti Edeno sodo?

Pasakojama, kad Dievas, sukūręs pirmuosius žmones Adomą ir Ievą, apgyvendino juos žemiškojo rojaus sode. Biblijoje minimas Edeno sodas – simbolinė vieta. Tačiau yra mokslininkų, tikinčių, kad legendos iš niekur neatsiranda, visa tai turi logišką paaiškinimą. Kai kurie jų šio sodo ieško iki šiol ir tiki, kad jis tikrai egzistuoja kuriame nors Žemės kampelyje.

Kas yra Edeno sodas?

Net ir neskaičiusieji Biblijos žino apie Adomą ir Ievą – pirmuosius žmones Žemėje, kurie apsigyveno Edeno sode. Pasakojama, kad tai buvo vieta, kur viskas tobula, porai nereikėjo kęsti bado ar jausti skausmo. Deja, Ieva nesugebėjo atsispirti klastingoms gyvatės vilionėms, nuskynė uždraustąjį vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Tad abu pirmieji žmonės buvo išvaryti iš Edeno sodo. Nuo tada pajuto tikrąjį gyvenimo skonį, kentė badą, šaltį, marą ir kitas negandas. Kai kurie teigia, kad pavadinimas „Edenas“ kilęs iš akadų kalbos žodžio edinu, kuris reiškia „paprastas“. Štai Biblijos evangelikai dažnai mini sodą kaip vešlią ir žydinčią oazę, todėl jis kartais vadinamas Dievo sodu. Šumerų kalboje Edenas yra stepės pavadinimas. Tai vieta, kuri tik iš pradžių derlinga, o vėliau tampa pusdykume. Anot klimatologų, tokie pokyčiai gana tiksliai apibūdina klimato kaitą, įvykusią Levante (vietovė Artimuosiuose Rytuose) po paskutinio ledynmečio. Žalia stepė staiga tapo sausa, o tai reiškė, kad maisto bus ne ištisus metus, o tik tam tikru laiku. Tai privertė tuo metu gyvenusius žmones kultivuoti žemdirbystę ir dalį maisto pasilikti badmečiui. Mokslininkai šį pokytį pavadino neolito revoliucija.

Galybė rojaus sodo vietų

Ne paslaptis, kad žmonės Edeno sodo ieško nuo tada, kai buvo iš jo išvaryti. Vis dar tikimasi jį surasti arba patvirtinti jau žinomas teorijas naujais atradimais. Biblija pateikia keletą užuominų apie šio sodo buvimo vietą. Pradžios knygoje rašoma, kad sodas veša rytuose. Be to, iš jo išteka keturios upės, iš kurių dvi – Tigras ir Eufratas. Tai paskatino manyti, kad sodas plyti regione, kuriame dabar yra Irakas. Juk šiais laikais Tigras ir Eufratas teka per Iraką. Tiesa, laikui bėgant upių vagos keitėsi, o Biblijoje minimų geografinių žymenų nėra. Šimtmečius teologai spėliojo, kad pasakojimuose iš tiesų minima Ganga Indijoje ir Nilas Egipte, nors kiti pažymėjo, kad tai apimtų per didelę Žemės dalį. XVI a. teologas Johnas Calvinas, žinomas dėl vaidmens protestantų reformacijoje, rašė: „Daugelis mano, kad Pišonas ir Gihonas yra Ganga ir Nilas, tačiau žmonių padarytą klaidą gausiai paneigia atstumas tarp šių upių. Nejaugi dviejų žmonių buveinė staiga išsiplėtė nuo atokiausios Azijos dalies iki Europos pakraščio.“ Nepaisant to, Tigro ir Eufrato paminėjimas leidžia daryti prielaidą, kad Edeno sodas plytėjo Irano ir Irako pasienyje, kur yra Eufrato ir Tigro upių santaka, vadinama Šat al Arabu. Nors nėra istorinių faktų, įrodančių, kad sodas vešėjo Irake, galbūt ši ypatinga vieta liko palaidota po didžiuliu nuosėdų sluoksniu. Kiti teigia, kad Edenas buvo didelis regionas Mesopotamijoje arba kad apėmė visą Derlingąjį pusmėnulį. Kai kurios religinės grupės įtikėjo, kad sodo vieta – už Artimųjų Rytų ribų. Ankstyvieji mormonų lyderiai manė, kad paslaptingasis sodas vešėjo Džeksono apygardoje, Misūrio valstijoje. Pamokslininkas Elvy E. Callaway tikėjo – kad prie Apalačikolos upės Floridoje, netoli Bristolio miesto. Taip pat buvo teigiančių, kad tikroji sodo vieta – Jeruzalėje. 1498 m. Kristupas Kolumbas, trečią kartą nukeliavęs į Pietų Ameriką, prisiekinėjo pasiekęs rojų.

Spėjama, kad rasti įrodymų apie Edeno sodą neįmanoma dėl Biblijoje aprašyto Didžiojo tvano. Tuometinį pasaulį 40 dienų ir naktų užtvindė vanduo, siautėjo audros. Toks potvynis nušlavė stebuklingąjį Edeno sodą, netgi galėjo pakeisti visų keturių minimų upių vandens kelius. Tad nenuostabu, kad rojaus sodas vis dar nerastas.

Žmonijos lopšio teorija

Dalis mokslininkų mano, kad Edeno sodas vešėjo Afrikoje. Anot jų, jei tikime, kad Edeno sodas simbolizuoja žmonių kilmę, turime įvertinti šio žemyno svarbą žmonijai. Mokslininkai išsiaiškino, kad visi turime bendrų protėvių su žmonėmis, gyvenusiais Afrikoje prieš 150–200 tūkst. metų. Vadinamąjį žmonijos lopšį galima rasti Pietų Afrikoje, maždaug 50 km į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo. Būtent čia randama daugiausia ankstyvųjų žmonių palaikų. Tarp tūkstančių aptiktų fosilijų tyrėjai atkasė australopitekų – ankstyvųjų, į beždžionę panašių žmonių rūšies, kurios amžius siekia maždaug 3,4–3,7 mln. metų, liekanų. Šiuolaikiniai Homo sapiens išsivystė prieš 200–300 tūkst. metų. Remiantis tyrimais, Botsvana – labiausiai tikėtina Edeno sodo vieta, mat beveik visą šalį dengiančioje Kalahario dykumoje, kur kadaise plytėjo pelkė, gyveno pirmieji žmonės. Tuo metu Makgadikgadi ežeras driekėsi daugiausia Botsvanos teritorijoje. Bėgant tūkstantmečiams, ežeras persipildė ir išsiliejo žemiausiame taške šiaurės rytuose. Zambezės upės vidurupyje susidarė Viktorijos krioklys. Tuomet Makgadikgadi ežero vidutinis lygis sumažėjo. Ežero pakraščiai virto pelkėmis, o žmonės čia gyveno tol, kol pakitusios klimato sąlygos privertė kraustytis kitur. Anksčiau mokslininkai manė, kad žmonės vystėsi visame žemyne, tačiau 2019 m. pateikė naujas žmonijos kilmės teorijos išvadas. Genetikės Vanessos Hayes vadovaujama komanda padarė išvadą, kad būtent srityje aplink Makgadikgadi ežerą išsivystė šiuolaikiniai žmonės. Išvados pagrįstos 1217 mitochondrijų DNR mėginių, paimtų iš Pietų Afrikos populiacijų. Tyrėjai sugebėjo atsekti, kur atsirado ankstyviausia Homo sapiens motininė giminė maždaug prieš 200 000 tūkst. Tikima, kad tai buvo į pietus nuo Zambezės, kuri dabar teka per Botsvaną, Namibiją ir Zimbabvę, o tai atitinka senovinio Makgadikgadi ežero pakrantę.

Autorius Monika Budnikienė