Žmonės visais laikais troško suprasti anapusinį pasaulį. Viktorijos epochoje rengti vieši pokalbiai su dvasiomis, pasakotos neįtikėtinos istorijos apie vaiduoklius, kurių klausytis rinkdavosi smalsuolių minios. Galiausiai, vaiduoklių paieškoms suaktyvėjus, prasidėjo tamsusis turizmas. Neįprasta turizmo rūšis tapo būdu uždirbti milijonus ne tik bauginančių namų savininkams, bet ir miestams.

 

(Ne)tikrų vaiduoklių paieškaFear,Night,ghost,In,Haunted,House,mysterious,Woman,In,White,Dress,Standing

 

Vaiduokliai nuo seniausių laikų domina žmones, kai kurios istorijos apie juos gyvos iki šiol. Štai pasakojama, kad XIII a. vienuose namuose Islandijoje pasirodė škotų kilmės moteriškosios lyties vaiduoklis su puošniu patalynės komplektu. Pasirodo, tai buvo šių namų tarnaitė, kuri prieš mirtį prašė sudeginti patalynę, bet darbdavys ją pasiliko sau. Netrukus namo gyventojai ir netoliese gyvenę kaimynai pradėjo mirti, pagrindinėje kaimo salėje pasirodė būrys šmėklų. Kiekvieną vakarą jos būriuodavosi žmonių lankomose vietose, todėl kaimo gyventojai vengė rodytis, nuolat baiminosi, kad šmėklos neužklystų į jų namus. XVIII a. požiūris į vaiduoklius iš esmės pasikeitė. Vaiduoklių pasirodymai vienuose ar kituose namuose pradėti sieti su būsto rinka. Stebėdami, kas vyksta nekilnojamoje turto rinkoje, namus parduodantys žmonės greitai suprato, kad būtent vaiduokliai padės parduoti būstą. Tad padaugėjo vaiduokliais apsimetančių žmonių. Tiesa, XIX a. vaiduokliai tapo didelė problema būstą turintiems ir jį norintiems parduoti žmonėms. 1818 m. ponia Jervis iš Regento gatvės (Londonas) žurnalistams sakė, kad trejus metus jos namuose siautėję vaiduokliai traukė triukšmingas smalsuolių minias, tačiau tai nepadėjo rasti pirkėjo.

 

1858 m. britų namai, kuriuose neva lankėsi vaiduokliai, buvo žymimi kaip lankytinos vietos turistams. Maža to, rašytojas Charlesas Dickensas aktyviai ieškojo užeigų ir namų, kur galėtų patirti miego demonų apreiškimą. 1907 m. interviu dienraščiui „Daily Mirror“ vienas nekilnojamojo turto agentas teigė turintis senų namų, kuriuose vyksta įvairiausi apsireiškimai, sąrašą. Taip pat pridūrė, kad tokių namų dažniausiai ieško itin specifinį skonį turintys amerikiečiai, kurie vertina originalumą ir istorinį namo ryšį su buvusiais gyventojais. Netgi patikino, kad jei pavyktų įtikinti vieną šių amerikiečių, kad name vaidenasi karalienė Elžbieta, jis sumokėtų bet kokią kainą. Štai namas Rod Ailande, kur gyveno garsioji Perronų šeima, kurios istorijos pagrindu buvo sukurtas filmas „Išvarymas“, parduotas 27 % daugiau nei prašyta, o „Stanley“ viešbutis, rodytas filme „Švytėjimas“, vis dar veikia, jame vyksta ekskursijos. Tiesa, ne visur vaiduokliai vienodai svarbūs ir vertinami. Jei namuose dažnai vyksta antgamtiniai reiškiniai, didelė tikimybė, kad būstą teks parduoti perpus pigiau nei įprastai, o vertė sumažės nuo 15 iki 35 %. Be to, vis daugiau JAV valstijų pagal įstatymus reikalauja, kad pardavėjai praneštų apie bet kokius vaiduoklių pasirodymus.

 

Miestų pelnas

 

50 tūkst. gyventojų turintis Mansfildas (Ohajo valstija, JAV) – vienas geriausiai žinomų miestų, kuriame vaidenasi. Jame stūkso įspūdingas kalėjimas, geriausiai pažįstamas iš 1994-aisiais pastatyto filmo „Pabėgimas iš Šoušenko“. 1896–1990 m. statinyje iš kalkakmenio ir geležies buvo įkalinta daugiau nei 155 tūkst. žmonių. Vėliau jį numatyta nugriauti. Tačiau viskas pasikeitė, kai filmo prodiuseriai pasirinko jį kaip filmavimo aikštelę. Pasibaigus filmavimo darbams, pelno nesiekianti Mansfildo išsaugojimo draugija išgelbėjo statinį nuo sunaikinimo ir įsigijo jį iš valstybės už 1 JAV dolerį. Netrukus naujieji prižiūrėtojai pastebėjo, kad milžinišku pastatu lankytojai daugiausia domisi ne dėl architektūros, o siaubingos reputacijos. Draugija pradėjo siūlyti užsukti į kalėjimą ir surasti ten gyvenančius vaiduoklius. Lėšos, gautos pardavus bilietus, naudojamos pastato, kuris 1983 m. įtrauktas į Nacionalinį istorinių vietų registrą, priežiūrai. Paranormalios ekskursijos padeda privilioti daugiau nei 130 tūkst. lankytojų kasmet ir didina kitų Mansfildo apylinkių lankytinų vietų populiarumą. Maža to, paaiškėjus, kad į senąjį kalėjimą žmonės eis medžioti vaiduoklių, gimė regioninė turizmo strategija. Istorijos apie vaiduoklius pelningos tiek Mansfildui, tiek daugeliui kitų vietų. Daugybė miestų, vietovių ir istorinių pastatų siekia pelno iš tamsiojo turizmo. Amerikoje kasmet tai atneša apie 300 mln. JAV dolerių pelną.

 

Istorijos tiems, kurie nori tikėti

 

Tie, kurie dar nepastatė namo, kurį mėgtų vaiduokliai, visada gali tokį nusipirkti. Tiesa, name nebūtinai turi gyventi vaiduoklis, jį galima sugalvoti, tik reikia sukurti įtikinamą istoriją, kuria patikėtų tūkstančiai. Būtent taip padarė Johnas ir Mayme Brownai, nusipirkę garsiosios turtų paveldėtojos Sarah Winchester dvarą San Chosė, Kalifornijoje. Istorija, kurią pasakojo naujieji šeimininkai, buvo išties gąsdinanti. Pasakota, kad nuolat vaiduoklius girdėjusi ir mačiusi S. Winchester pastatė 2230 kv. metrų namą su 17 kaminų, 2000 durų, dešimtimis laiptų ir labirintų, nes bijojo dvasių tų žmonių, kurie buvo nužudyti jos uošvio kurtais ginklais. S. Winchester pradėjo statyti namą po to, kai per dvejus metus mirė jos anyta, uošvis, sesuo ir vyras. Savamokslė architektė, interjero dekoratorė ir kraštovaizdžio dizainerė statė kambarį po kambario, eksperimentuodama, išardydama darbą, kuris neatitiko jos standartų. Tokios amžinos statybos nebuvo neįprastos milijonus valdžiusiai paveldėtojai, neįprasta buvo tai, kad Sarah tai darė be architekto. Praktiška moteris mokėsi dirbdama, tačiau vis vien vertinta ne kaip sumani dama, o vieniša ir keista atsiskyrėlė. Kai jos rankas subjaurojo artritas, vengė viešumos, taip leisdama plisti nebūtoms istorijoms. 1906 m. po San Francisko žemės drebėjimo jos namas buvo suniokotas, laiptai vedė į niekur, durys atsidarė į orą. Užuot nugriovusi pažeistas namo dalis ir atstačiusi nuo pagrindų, ji nusprendė palikti žemės drebėjimo pasekmes, o tai labai erzino kaimynus, mat sumažino jų turto vertę. Praėjus metams po našlės mirties Brownai, nusipirkę jos namą, pradėjo pasakoti vaiduoklių istorijas apie S. Winchester uošvį, ginklų gamintoją Oliverį Winchesterį. Jie teigė, kad dėl jo kaltės žuvo tūkstančiai nekaltų gyvybių, kurios dvasios vėliau atsidūrė keistajame name. Niekam nereikėjo tiesos, nes įtikinama istorija apie vaiduoklius nešė gerokai didesnį pelną.

 

Autorius Monika Budnikienė